Gražinos Venclovienės nuotrauka
Gražinos Venclovienės nuotrauka

Prašvitus netgi mišku buvo pavojinga eiti, o jam reikėjo kirsti bent trijų kilometrų plyną lauką. Ketino rizikuoti, bet netrukus apsigalvojo – įlįs į tankmę ir lauks vakaro. O į stovyklą grįš rytoj rytą; juk tiek laiko jam davė būrio vadas Stumbras.
Jokūbas Kleiva įsibrovė į tankų pušaičių jaunuolyną ir prisėdo ant smėlėtos žemės. Vis dar buvo apkvaitęs po naktinio nutikimo: rankos drebėjo, mušė prakaitas, galvoje urduliavo pakrikos mintys. Apsižiūrėjo drabužius – ne, nekruvini. Troškino. Niekad nebūtų patikėjęs, kad jį gali užgriūti toks baisus pyktis, pavydas, įniršis. O jeigu jis užmušė tą žmogų? Taip jam ir reikia! – smogė atsakas. Daugiau nelandžios po svetimas gryčias! Bet kas tai galėjo būti? Mulvinskų Antanas? O gal Gužauskų Juozas? Tik pusmetis, kaip jis miške, o jau kitas atsirado. Juk draugai buvo, kartu į gegužines dviračiais lėkdavo, mergoms galvas sukdavo. Šitais laikais niekuo negali pasitikėti. Kas dabar bus? Kaip jam elgtis sugrįžus į būrį: prisipažinti, ką padarė, ar apsimesti, kad nieko neatsitiko? Jeigu tas bjaurybė nepakratys kojų, gal viskas taip ir pasibaigs – niekas nieko nesužinos. O jeigu... o jeigu jis užtvatino tą prašalaitį, ką darys Stasė, ką sakys žmonėms? Ar ji suprato, kad tai buvau aš?
Pikčiausia, kad nė į vieną klausimą nesugalvojo atsakymo: atsimušdavo tarsi į sieną. Beliko viltis, kad jis ne žmogžudys, kad tik paauklėjo tą nedorėlį.
Šiek tiek apsiraminęs išsitiesė ant žolės, po galva pasibruko maišą, kuriame tikėjosi parsinešti duonos, lašinių, kumpį, sviesto, kiaušinių, sūrių. Būrio vyrai laukia jo grįžtančio su tomis gėrybėmis. Ką reikės jiems pasakyti? Bet svarbiausia ne tai... Viena šaudyti į stribus ir kareivius mūšio lauke ir visai kas kita nudobti žmogų lovoje. Tatai vadinama žmogžudyste, už kurią jis bus miškinių teisiamas. Tad gal geriau niekam nė žodžio? Juk tikriausiai niekas jo nematė ir nepažino.
Bet argi tam išėjo į mišką? Juk prisiekė ginti Lietuvos žmones nuo priešų siautėjimo, o dabar pats... Meluoti draugams, nešiotis kaltę? Ar ilgai pajėgs? Gal jis jau ne partizanas, o banditas? Kokia neišpainiojama raizgalynė! O ką turėjo daryti, kai kitas jo bobą burškia? Meiliai paprašyti liautis?
Jokūbas Kleiva buvo ūkininkų vaikas. Kai mirė motina, jam sukako dvidešimt. Vaikystėje buvo išsidūręs kairę akį, tad sovietinei armijai netiko. Metus juodu su tėvu ūkyje šeimininkavo vieni, paskiau tėvas pradėjo šnekėti, kad reikia šeimininkės: jeigu jis, Jokūbas, neves, tai tėvas, artėjantis prie penkiasdešimties, parsives pamotę. Jokūbas, būdamas vienaakis, žinojo, kad tokios, kokios nori, negaus, tad kol kas neketino kurti šeimos, bet netrukus tėvas pradėjo piršti tokią Smalakių Stasę, gal penkeriais metais už jį vyresnę, kuriai jau tikrai buvo laikas tekėti, nes žmonės ir šiaip, ir anaip apie ją pakalbėdavo. Pakalbės ir nustos, numojo ranka vyresnysis Kleiva, o mes turėsime darbščią gaspadinę. Metus lyg ir neblogai pragyveno, paskiau ėmė nesutarti: Jokūbas veržėsi į mišką, pati, žinoma, jam nepritarė. Vis dėlto viską metęs pasiprašė į būrį; leitenantas Stumbras nelabai jo norėjo dėl tos akies, bet galiausiai sutiko. Taip po Trijų karalių jaunesnysis Kleiva tapo miško broliu. O štai dabar pakliuvo į tokią protu nesuvokiamą bėdą.
Visą ilgą rugpjūčio dieną Jokūbas galvojo ir vienaip, ir antraip, kol pagaliau nusprendė būrio vyrams nieko nesakyti: kaip jie juoktųsi sužinoję apie jo žmonos išdaigas, pirštais užbadytų – jis miške kaip vilkas tūno, o pati su kaimo bernais duodasi. Retkarčiais užsnūsdavo, bet tuoj pat pašokdavo it niūktelėtas į pašonę. Ir vėl imdavo svarstyti, kaip viskas buvo. Visą naktį sparčiai ėjęs, paryčiais pasiekė gimtąjį kaimą; apsuko jį puslankiu, kad nepažadintų šunų; priartėjo prie savo gryčios, įsiklausė – aplink buvo tylu, tada pabeldė į laukujes duris; po valandėlės dar kartą – nejaugi Stasė taip kietai įmigus? Apžirgliojo aplinkui, tikėdamasis rasti pravertą langą – juk naktis tokia šilta. Ir rado antrame, gerajame trobos gale, kur po jo, Jokūbo, vestuvių išsikėlė gyventi tėvas. Įsiropštė į kambarį, pirštų galais nucimpino į priemenę ir pradarė duris į savo gryčios pusę, norėdamas smarkiai nustebinti jaunamartiškus sapnus sapnuojančią žmoną. Bet staiga sukluso: ne, jis negalėjo apsirikti – taip dejuodavo Stasė didžiausio malonumo metu! Prislinko prie lovos ir ryto prieblandoje, negalėdamas patikėti savo akimi, įžiūrėjo du nuogus susimazgiusius kūnus. Aiktelėjo iš pykčio ir pasiutimo, nežinodamas, ko griebtis, bet vis tiek prisiminė, kad prie krosnies visą laiką gulėdavo kirvis pliauskoms skaldyti. Pačiupo jį ir prišokęs prie lovos kelis kartus tvojo į pakaušį, kol vyras bejėgiškai sukniubo. Pats išsigando, ką padaręs, nusviedė kirvį ir puolė atgal; atsitrenkė į tėvo lovą, ji buvo tuščia, tada išsirito pro langą ir bėgte per miegantį kaimą.
Ūmai smigtelėjo bjauri mintis: kodėl tėvo lova buvo tuščia, kur jis vaikščiojo? Nebent anksti pakirdo ir išėjo į laukus? O jeigu ne?! Ne, ne, taip negali būti! Ta mintis tarsi grąžtas urbė smegenis. Kaip ją užgniaužti, nuslopinti? Gal jam tik pasivaideno, kad tėvo nebuvo lovoje? Gal jis gulėjo prie pat sienos? Gal jį, Jokūbą, apgavo vienintelė jo akis: juk buvo prieblanda?
Visą naktį žygiavo takais, paskiau vieškeliuku, brovėsi per mišką gąsčiodamas, kad nepaklystų, kol pradėjo atpažinti vietas ir atitiko stovyklą. Budėjo pats leitenantas Stumbras. Jis išdygo tarsi iš po žemių.
– Tai tu, Atolai? Jau grįžti? – negarsiai prašneko. – O kodėl be lauktuvių?
Reikėjo sakyti teisybę arba gudrauti. Jokūbas Kleiva pagudravo:
– Skrebai susimetę mano sodyboje. Vos nepakliuvau jiems į nagus.
– Ar nesakiau būti budriam?
– Laukiau visą dieną, bet neišsinešdino. Teko tuščiom grįžti.
– Pažadink Vėtrą, kad mane pakeistų, – žiovaudamas tarė vadas. – O pats dar gali sočiai numigti.
Rytą sukilę miškiniai nusivylė pamatę, kad Atolas, kaip jie būryje vadino Kleivą, parsirado į stovyklą su tuščiu maišu: vadinasi, norom nenorom kažkam teks lankyti aplinkinius kaimus ir maistauti. Jokūbas jiems pasakė tą patį, ką ir leitenantui. Ir dar pridūrė:
– Kai kaime skrebai, geriau ten nekišti nosies. Dar kas netyčiom išsižios.
Kelias dienas Atolą graužė kirminas, ar jis ne žmogžudys? Dėliojo mintis ir šiaip, ir taip, buvo niūrus, apsiblausęs, nesileido su vyrais į šnekas bijodamas prasitarti. Paskiau lyg ir apsiramino – gal nieko baisaus neatsitiko? Juk jis tik du ar tris kartus mostelėjo kirvio pentimi; kaimo vyrai gajūs: pasivartys savaitę, ir vėl sveikas. Užtat kitą kartą žinos, kaip pas svetimas moteris landžioti.
Bet vieną pavakarę barzdočius Rapolas, grįžęs iš susitikimo su ryšininku, parnešė liūdną žinią: mirė Atolo tėvas. Kažkur kaime išgėręs alaus, matyt, susimušė su bernais, gavo basliu per galvą ir vos paršliaužė namo. Net ir daktaras nebegalėjęs jam padėti.
– Kas taip sakė? – riktelėjo Jokūbas, tramdydamas balsą.
– Nežinau, – trūktelėjo pečiais Rapolas, – gal kaimynai, o gal tavo pati? Žmonės taip šneka.
Atolas kaip stovėjo, taip ir atsisėdo toje pačioje vietoje. Susigūžė, susikūprino, susiėmė rankomis galvą ir pradėjo nevyriškai šnirpščioti. O Dieve! Tai nebuvo Mulvinskų Antanas ar Gužauskų Juozas, tai buvo tėvas! Ir jis dabar – tėvažudys! Kaip neprasiveria žemė, kad jį prarytų?! Kaip nemato vyrai kruvinų jo rankų? Už ką man tokia bausmė? Kaip dabar gyventi, vaikščioti šia žeme, kalbėtis su vyrais, žiūrėti jiems į akis?
Sėdėjo sulinkęs, susitraukęs, delnais spausdamas smilkinius, nepakeldamas galvos į partizanus. O jie manė, kad Jokūbas maldo skausmą, ir netrukdė jam: juk ne kartą teko nubraukti ašarą už mūšyje žuvusį draugą, kelias dienas vaikščioti nudelbus žvilgsnį, jaustis lyg nesavam. Kai mirtis suka ratais aplinkui, tenka su ja susikaimyniuoti, susigyventi, nors žmogaus prigimtis ją vis tiek laiko svetima, pašaline. Užsigrūdins ir Atolas, jei ilgiau būryje išliks, nutarė vyrai.
Paskiau Jokūbas nuslinko į tankmę. Daužė save kumščiais per veidą, sprandą, krūtinę – kad skaudėtų. Kad nors kiek atsiteistų su savimi. Bet kartėlis ir kaltybė nemažėjo. O jeigu jis būtų žinojęs! Ne tėvą, o Stasę reikėjo užmušti! Tą gyvatę, įšliaužusią į jų namus. Sutraiškyti jai galvą! Nemylėjo jos, bet gyveno su ja, dalijosi duona ir lova. Per ją, tik per ją tapo tėvažudžiu!
Į stovyklą grįžo nė kiek neapsiraminęs, bet suakmenėjusiu veidu. Išsitempė prieš leitenantą Stumbrą:
– Vade, leiskite vykti į tėviškę ir atsisveikinti su tėvu.
Leitenantas valandėlę svarstė: stribai, sužinoję, kad mirė partizano tėvas ar motina, dažnai surengia pasalą – kaip jos išvengti? Ar galima pasitikėti Atolu? Ar būtina rizikuoti? Jis galbūt eitų tiesiai į mirtį? Antra vertus, būtų nežmoniška neleisti sūnui paskutinį kartą pamatyti tėvo.
Jokūbas neramiai mindžikavo:
– Būsiu labai atsargus. Išeisiu sutemus, ten atsirasiu auštant. Niekas manęs nematys.
– Ne visada būna taip, kaip sugalvoji. Skrebai irgi nekvaili.
– Ten pažįstu kiekvieną pėdą. Būsiu kaip šešėlis.
Akimirką Kleivai pašoko noras prisipažinti, pasakyti visą tiesą. Bet kas tada būtų? Jį, be abejo, teistų. Ir ne miško brolių, o karo lauko teismas. Ir nuteistų sušaudyti. Nes pats Dievas negali atleisti tėvažudystės. Kokia nemaloni pareiga tektų miškiniams. Jo mirtis būtų bjauri, kelianti pasišlykštėjimą, niekinga. Ne, aš turiu pamatyti tėvą, kad galėčiau pulti jam į kojas ir prašyti pasigailėjimo ir atleidimo.
Jeigu neišleisiu, jis vis tiek pabėgs, ištrūks iš stovyklos, pagalvojo Stumbras, nes atrodo, kad degte dega. Gal yra priežastis, kurios nepasako? Ne vien tik tėvo meilė? Toks žūtbūtinis pasiryžimas.
– Pažadėk, kad pastebėjęs ką nors įtartino, nemėginsi patekti į namus, bet tuoj pat grįši atgal.
Atolas nesvarstydamas maktelėjo galva: jam dabar svarbiausia buvo gauti leidimą išeiti iš stovyklos.
– Tave palydės Rapolas ir Vėtra, – tęsė vadas. – Jie patyrę partizanai, turėsi jų klausyti.
Jokūbas Kleiva dar kartą linktelėjo galvą. Valandėlę jo veidas atgijo, išsilygino – gerai, kad neišsižiojau. Galėsiu atpirkti bent dalelę savo kaltės. Ir aš tai padarysiu!
Išžygiavo temstant. Būrio vadas leido jiems pasiimti tik trumpuosius ginklus ir prisakė nesivelti į mūšį: geriausia, kad jų niekas nepastebėtų. Iš pradžių žingsniavo mišku, po vidurnakčio patraukė palaukėmis ir keliukais, aplenkdami kaimus. Buvo toks metas, kad naktimis žmonės nevaikščiodavo ir nevažinėdavo, nebent didžiulės bėdos prispirti. Netgi dieną vengdavo nutolti nuo savo sodybos ar kaimo: keliuose šlaistėsi stribai, dengtais sunkvežimiais važinėjo rusų kareiviai. Nei vienų, nei kitų geriau buvo nesutikti.
– Ryšininkas sakė, kad aplinkiniuose kaimuose paskleisti gandai, jog tavo tėvą pritvojo ne bernai, o banditai, tai yra mes, miškiniai, – tarė Rapolas.
– Rusų valdžia nori įtikinti žmones, kad partizanai daro baisius ir kraugeriškus dalykus, – pridūrė Vėtra. – Bet tik kvailys patikės, kad žaliukai žudytų miškinio tėvą.
Ką į tai galėjo atsakyti Atolas? Jis tik kiečiau sukando dantis.
Prieš rytą pakilo rūkas. Keleiviai paklydo, gerą valandą maklinėjo, kol išsimušė iš nedidelio miško. O reikėjo gimtąjį Jokūbo sodžių pasiekti iki aušros. Pagaliau po kojomis pajuto vieškeliuką, nuo kurio turėjo atsišakoti kelias į Kleivų sodybą. Partizanai kliovėsi daugiau klausa nei akimis: sustodavo ir gaudydavo kiekvieną garsą.
Tik Atolas galėjo atpažinti rūke savo namus. Likus pusšimčiui metrų Rapolas ir Vėtra įsitaisė už medžių, o Jokūbas nuslinko į priekį. Įžiūrėjo blykšojantį langą. Laukujės durys buvo praviros; gal dar yra žmonių, iš vakaro susirinkusių apsėduos? Bet nesigirdėjo nei maldų, nei pusbalsiu tariamų žodžių. Vyriškis per priemenę įsėlino į tėvo pusę. Spragsėjo vienintelė žvakė prie karsto; Stasė miegojo už stalo, pasidėjusi galvą ant rankų.
Jokūbas valandėlę žvelgė į išbalusį tėvo veidą. Skersas, tarsi bijodamas, prisiartino prie karsto, apsikabino velionio kojas ir įsikniaubė į kelius.
– Atleisk man, tėve! Aš nenorėjau, nežinojau, nesupratau... Ką man dabar daryti? Aš nenoriu būti tėvažudys!
Jo ašaras gėrė šventadienės tėvo kelnės, gerklę gniaužė neišverkiama gėla.
Staiga virstelėjo durys.
– Rankas aukštyn! – pasigirdo prikimęs rudabarzdžio Klemenso balsas.
Atolas sustingo spausdamas glėbyje tėvo kojas.
– Gana! – riktelėjo Leonas Tirlikas ir pašaipiai pridėjo: – Geriau atsisveikink su boba, o tai ilgai jos nematysi.
Jokūbas kilstelėjo galvą ir iškvėpė susikaupusį orą. Žvakė užgeso. Jis išgriebė iš kišenės pistoletą ir šovė į pirmąjį balsą. Keiksmas ir šlumštelėjimas ant grindų. Kito stribo šautuvo vamzdį pačiupo ir nukreipė į šalį: kulka suskaldė lango stiklą. Miškinis dar kartą šovė, gal ir pataikė. Klaikiai suriko Stasė. Kleiva puolė per priemenę į lauką, bet tuo metu sukiuksėjo prie šulinio rentinio gulinčio Kostios Vorovskio automatas. Jokūbas pajuto ne skausmą, o palengvėjimą. Dieve, sušnibždėjo jis, nieko kito šią akimirką taip nenorėjau, tik sulaukti kulkos į krūtinę; kaip gerai, kad niekas daugiau, tik tu vienas žinojai, jog užmušiau savo tėvą; atleisk, jei gali.
Jo kojos užkliuvo už slenksčio, jis griuvo ir apsikabino akmenį, kurį kelios jo genties kartos mynė, šiūravo kojomis, ant kurio linksmai trepsėjo vaikai arba sunkiai mintijo seneliai.
Rapolas ir Vėtra, išgirdę šūvius, suprato, kad Atolas pakliuvo į pasalą. Jie turi trauktis, nes niekuo jam negali padėti. Iš pradžių per kaimą, paskiau atgal į mišką nuleistomis galvomis.

2016