Ugnės Žilytės piešinys
Ugnės Žilytės piešinys

/ / /

lakštingala Mocartas
bendrame kape
tarp valkatų ir nusidėjėlių
po nebūties saule kraupia
materija žodis garsas
amžinybė įvyko
pynė angelas juodas
erškėčių vainiką
sudegė laikas
liepsnojo tarytum krūmas
dykuma gintarinė
aukuro dūmuos

 

/ / /

ašarom plūdusi sužadėtine
kur tu ėjai išsiverkti
prie jo kapo lelijos skambėjo
suterštas pasaulis
juodojo ištvėrėjo
sustojo širdis o pražydo
auksiniai rugiai
ir nematomas dievas
pro žvaigždes pažiūrėjo
suterštas krauju pasaulis
bedugnėj žėrėjo
krito į liepsną drugiai

 

/ / /

beprotiškai myliu gyvenimą
tu taip sakei
kaip feniksas lizdą bedugnėj sukai
ir užsiliepsnojo pasaulio baigties
nesulaukus gyvybė
psichokosminė sąmonės rožė
giesmė amžinybei

 

/ / /

pavirtai spinduliuojančiu
rojaus medžiu
tarsi angelo plunksną
prie lūpų glaudžiu
tai kas būdamas kūnu
netapo žodžiu

 

/ / /

pasaulio dulkių debesį ugninį
regėjai tu judėjo jis virš sodo
žiūrėjo Dievas saulė gintarinė
žaltys akla gyvatė keitė odą

ir atsivėrė pragaras belytis
aklųjų stigmos mirtinai žydėjo
dangus ir žemė sielų dalelytės
apie visatos branduolį judėjo

 

/ / /

mylimoji krauju prakaituojanti
meilės griuvėsiuos
pragaro sode akmuo
ant kurio tu galvą padėsi
kad nuskintų ją angelas juodas
mylimoji svaigi
kaip karališkas nuodas

 

/ / /

dievoieška daiktus praskleidus
davus jiems veidus vardus
psichokosminis sąmonės daigas
būsimo vaisiaus vidus

 

/ / /

stabdyti srautą tarta jei srautu
vadinsim sąmonę ir laiką tai kartu
sustotų ir bekūnėje mintis visa
antgamtės motina įdaiktinta šviesa

 

/ / /

dvasiagelmė būtis iš kurios išėjimo nėra
tiktai žydintis laikas ir sielos gyvybė tyra
kreivas veidrodis aklas o tu jo bedugnę regi
absoliuto šviesoj praregėjusia meile degi

 

/ / /

trečią valandą ryto
vienuolyne suskamba varpas
Budos šešėlis erdvėje auksavarsis
žvelgia į proto esmę
sielos belaikės belytės
būties tuštumoje
šviesos dalelytės
maldų ir mantrų srautu
meditacijų sferoj vibruoja
po dangumi lyg Dievo veidas
žydruoju

 

/ / /

tuštumos atspindys
dvasios saulėje tylintis Buda
po nušvitimo medžiu
kurio šaknys prabudo
o tu iš savo kapo
sode prisikėlęs
tavo akyse
pilkas dangus Galilėjos

 

/ / /

Dvasiakūnis atėjęs nuo Dievo
vis keičiantis odą
jam pasaulis bedugnėj
lyg dieviškas sapnas atrodo
kur klajoja kiti
savo sielų vienatvę pamiršę
it akli pranašai
medituojantys žodžio paviršių