A. J. Greimas. Ugnės Žilytės piešinys
A. J. Greimas.  Ugnės Žilytės piešinys

Kasvasarinė semiotik(i)ų bei jų draug(i)ų migracija į Druskininkus – spalvingas ir įdomus akademinio pasaulio reiškinys. Kurortan liepos pradžioje traukiama ne tik pramogų, bet ir humanitarinio peno. Šiemetinės, 28-osios, akademinių studijų savaitės „Baltos lankos“ dalyvės ir dalyviai susibūrė viešbutyje „Dainava“. Renginyje lankiausi pirmą kartą. Apsilankiusiųjų pirmą kartą buvo ir daugiau, o štai senbuvių trūko – įtariu, dar po Algirdo Juliaus Greimo jubiliejaus „pagiriojasi“. Nors renginio svečias filosofas Hermanas Parret, manau, ne veltui užsiminė, kad tarp pasaulio semiotik(i)ų greiminink(i)ų belikę tik apie 20 proc. Tačiau labai nerimauti ir Raudonosios knygos traukti dar tikrai nereikia. Juk svarbu ne kiekybė, o kokybė.
Beveik visi man įdomiausi pranešimai buvo susiję su A. J. Greimu ir semiotika. Konferenciją pradėjusi Jūratė Levina struktūruotai pristatė palimpsestinę – išsyk iš kelių perspektyvų objektą matančią – A. J. Greimo žiūrą. Ne vieną nustebino semiotiko „meilė“ primirštam prozininkui Fabijonui Neveravičiui. Perspektyvų, nors tikro, balzakiško romano taip ir „neišnešiojusį“ autorių A. J. Greimas vertino labiau nei „autobiografinio pobūdžio svaičiojimais“ užsiėmu­sį Vincą Mykolaitį-Putiną. Narpliojant semiotiko simpatijas ir antipatijas, įsiminė nuomonė apie poetą Eduardą Mieželaitį. A. J. Greimas, pasirodo, ne kartą siūlė „sušaudyti tai keliolika Mieželaičių, tai keliasdešimt, tai surakinti į retežius visus Mieželaičius ir išsiųsti mokytojais į pradžios mokyklas“*. Itin ironiškas „projektas“, kurio paskutiniojo dėmens (suprasto beveik tiesiogiai) atgarsius galima atpažinti šiandienės mokyklos lituanistikos programoje: kaip kitaip paaiškinti neišsenkančias pastangas ugdyti ideologiškai teisingą, mieželaitišką Žmogų? Akivaizdu, iš kokių pasąmoninių tautos klodų kyla patosiškas patriotizmas, kurį Lietuvos ir savo šimtmečių proga A. J. Greimas, spėju, palinkėtų „koherentiškai deformuoti“.
Arūnas Sverdiolas pranešime „Greimas ir ponas Dievas“ aiškino(si) A. J. Greimo filosofines prielaidas. Semiotika išryškėjo kaip postmetafizinis mąstymas, plėtojamas ant radikalaus skepticizmo (apie Būtį ne tik nieko nežinome, bet ir negalime žinoti) pamatų. Ponas Dievas semiotikui pasirodo tik kaip simuliak­ras – jo vaizduotėje įkalintas fantomas. A. Sverdiolas pristatė mokslininką kaip esmiškai post­nyčišką mąstytoją – žmogų, gyvenantį pasaulyje, kuriame prasmę reikia pasidaryti pačiam (manau, semiotikus drąsiai galima priskirti prie šiandien itin madingos „pasidaryk pats“ kultūros propaguotojų). Vis dėlto semiotikos kūrėjas skiriasi nuo garsiojo Dievo mirties pranašo: paties pasidaryta prasmė jam yra iš esmės defektyvi, neprilygstanti tai, kurią būtų padovanojęs Dievas.
Egzistenciškai nerimstančio, Tiesą praradusio, bet jos besiilginčio A. J. Greimo portretą pratęsė jo mokinys H. Parret. Remdamasis ne tik mokslininko raštais, bet ir lankytų seminarų bei asmeninių pokalbių prisiminimais, filosofas siekė atskleisti ypatingą mokytojo asmenybės daugialypiškumą. Mano nuomone, jam pavyko ne tik tai – H. Parret auditorijai padovanojo gyvą ir intymų artimo draugo paveikslą. Filosofų nemėgusiam A. J. Greimui tam tikri filosofiniai klausimai nebuvo svetimi. Pasak H. Parret, jis buvo apsėstas epistemologijos. Pavyzdžiui, atidžiai įsižiūrėjus į daugiasluoksnę „Struktūrinės semantikos“ architektūrą, galima pamatyti, kad objekto ir metakalbos klodus esmingai susieja nuolatinis, itin kruopštus metodo sąlygų svarstymas bei vertinimas. Būtent toks epistemologinis sąmoningumas, pasak H. Parret, yra energingo mokytojo mąstymo šerdis ir semiotikos gyvybingumo apskritai sąlyga. Ne veltui atsisveikindamas filosofas linkėjo neapsiriboti aklu metodo taikymu (sakyčiau – „neužsižaisti kvadratu“) ir ieškoti galimų semiotikos bei kitų mokslo šakų sąlyčio taškų. Subtilios sinestezijos link veda ir paskutinė („testamentinė“) A. J. Greimo studija „Apie netobulumą“.
Semiotika niekada neapsiribojo meno lauko ribomis ir „meninės vertės“ klausimas jai niekada nebuvo esminis (jei išvis keliamas). Aiškios estetinės teorijos A. J. Greimas nesuformulavo, vis dėlto jo darbai byloja apie tokio bandymo užuomazgas. Ar semiotinė estetika gali padėti nustatyti kūrinio „meninę vertę“, svarstė Gintautė Žemaitytė. Nors pranešimo pavadinimas su klaustuku, didelės intrigos (bent jau man) nebuvo – atsakymas „švietė“ nuo pat pradžių: „Taip.“ Suintrigavo aktualumo vis neprarandančio objekto – skulptūros „Krantinės arka“ (a. k. a. „vamzdis“) – pasirinkimas (prelegentė netruko prisipažinti esanti iš „vamzdininkų“ stovyk­los). Diskusijoje A. Sverdiolas ir Saulius Žukas (kaip paaiškėjo, irgi „vamzdininkai“) nubraižė schemas, demonstruojančias kontroversiškos skulptūros harmoningą sąveiką su aplinka, nenuginčijamai įrodydami savotišką – „nepatogų“ – jos grožį. Labai abejoju, ar kam nors pavyktų taip apginti „Vytį“.
Loreta Mačianskaitė bandė apibrėžti A. J. Greimo „literatūros mokslo“ sampratą. Kabutės pranešimo pavadinime atsirado neatsitiktinai – semiotikas šią sąvoką visuomet vartojo tik ironiškai. Kaip spėjo A. Sverdiolas, semiotika, matyt, ir gimė iš šios ironijos – iš noro sukurti literatūros mokslą be kabučių. Aptariant A. J. Greimo lietuvių literatūros kanono kriterijus, buvo prisiminta šiandien itin aktuali ir, beje, neseniai žurnale „Colloquia“ (Nr. 39, 2017) išspausdinta mokslininko recenzija Prano Naujokaičio „Lietuvių literatūrai“. Jos pabaigą ir pacituosiu (nes gero negali būti per daug): „Viena iš mūsų literatūros istorijos nelaimių (...) – tai tradicija virtęs neatskyrimas mūsų rašliavos istorijos nuo literatūros istorijos, o per tai ir pasąmoninis, gilus, nuobodulio ir žiovulio lydimas įkalimas, per mokyklas ir vadovėlius, Katekizmų pras­ti žadei ir Bromų atvertų ing viečnastį kaip lietuvių literatūros korifėjų. Toks lietuvių literatūros supratimas buvo neišvengiamas ir būtinas pirmaisiais mūsų nepriklausomybės metais, kai lietuvių literatūrą pradėjusi kurti karta buvo dar gyva ir, galima sakyti, pati apie save turėjo rašyti literatūros istoriją (...). Betgi dabar, kai, šalia Donelaičio ir Baranausko, turime jau tris susiformavusias mūsų poetų ir prozaikų kartas, kai ketvirtoji „egzistencialistų“ karta jau lipa tokiems „seniams“ kaip Brazdžionis, Radauskas ar Kossu ant kulnų, – dabar jau, rodos, galima būtų didžiąją dalį to, ką mes vadindavom literatūros istorija, perduoti už dyką Lietuvos kultūros istorikams (ir istorijos mokytojams) ir bandyti rašyti, jei ir ne kurti, tikrą literatūros istoriją, kurioje rašytojai būtų vertinami ne pagal jų nuopelnus Dievui ir Tėvynei, bet į kurią galėtų patekti tik jau kad ir minimaliniams estetiniams reikalavimams atitinką autoriai.“ Ką daugiau ir bepridursi. Nebent – amen.
A. J. Greimo kritinės minties refleksiją vainikavo diskusija apie neseniai lietuviškai išėjusios jo studijos „Maupassant. Teksto semiotika: praktinės pratybos“ aktualumą. Maždaug 6 puslapių Guy de Maupassant’o novelei „Du draugai“ skirta 300 puslapių semiotinė analizė ̶ daug laiko, ypatingos atidos bei tam tikros intelektualinės brandos reikalaujantis tekstas. L. Mačianskaitė metė akmenį į, jos manymu, knygos pakankamai neįvertinusių jaunųjų semiotikų daržą. Optimistiškai ir drąsinančiai nuskambėjo Emilijos Visockaitės knygos skaitymo įspūdžiai: „Maupassant. Teksto semiotika“ moko atidumo detalei ir padeda įveikti tuščio popieriaus lapo baimę.
Nors A. J. Greimu persisotinusi dar nesu ir jam skirtų pranešimų gausa manęs neerzino, labiausiai suintrigavo šiemet man vis dėlto buvo nieko bendro su semiotiku neturintys Audronės Žukauskaitės svarstymai apie simpoeziją – žmogaus „veikimą-kartu“ ar „tapsmą-kartu“ su kitomis rūšimis. Sudomino pranešime pristatyti provokatyvūs, ribą tarp žmogaus ir nežmogaus trinantys biomeno atvejai, pavyzdžiui, performansas, kuriame prancūzų menininkė į veną susileido apdirbtą arklio plazmą (Marion Laval-Jeantet & Benoit Mangin. „May the horse live in me“). Kaip ir buvo galima tikėtis, tradicinę individo sampratą dekonstruojantys, humanitarinius mokslus dėl humanistinio ir maskulinistinio antropocentrizmo kritikuojantys bei naujos etikos ieškantys svarstymai sukėlė priešiškų reakcijų. Dalis publikos, rodos, sutarė, kad biomenas – tai satanistiškai nusiteikusių merginų lyrika gyvybės mokslų paraštėje (sic!). Nuoširdžiai stebėtasi, kam reikalinga nauja koegzistavimo su kitomis rūšimis etika: juk žmonės bei gyvūnai ir taip kuo puikiausiai daugybę amžių koegzistuoja (sic!). Susipažinusiems su šiandieniais ekologiniais iššūkiais toks trumparegiškas naivumas, žinoma, savo ruožtu negali nekelti nuostabos. Pajuokavus apie „merginų“ troškimą santykiauti su vilkais, išvadinus krikščioniškos pasaulėžiūros neatitinkančius menininkus satanistais, o gyvūnų teisių aktyvistus – paikais hipsteriais, lieka pasvarstyti, ko vertas toks „šmaikštus“ mūsų taip branginamas humanizmas. Kas žino, gal kūrybingai pritaikytas ir A. J. Greimo metodas čia praverstų.

* Jūratė Levina, „Trys Greimo estetikos“ (konferencijos pranešimas)