Liepos 5 d. mirė žydų kilmės prancūzų kino režisierius Claude’as Lanzmannas. Žymiausias C. Lanzmanno kūrinys – dokumentinis filmas „Šoa“ (1985), kuriame Holokausto istorija pasakojama pasitelkiant aukų ir budelių liudijimus. Šis filmas laikomas svarbiausiu Holokaustui skirtu kino tekstu.

 

Claude’o Lanzmanno filmo „Šoa“ kadras
Claude’o Lanzmanno filmo „Šoa“ kadras

Claude’o Lanzmanno (1925–2018) vardas neatsiejamas nuo jo devynių su puse valandų dokumentinės kino epopėjos „Šoa“ – jai sukurti prireikė 11 metų tyrimų ir filmavimų. Didysis kinematografinis režisieriaus laimėjimas – Holokaustas rodomas pasitelkiant asmeninius liudijimus, tokius kaip pokalbiai su „Treblinkos kirpėju“ arba Sonderkommando nariais, iš dujų kamerų į krematoriumą gabenusiais kūnus.
Nors pagrįstas lenkų Holokausto patirtimi, „Šoa“ žiūrovams leido pajusti tarptautinę vadinamojo galutinio žydų klausimo sprendimo reikšmę. Šokiruojantys, prikaustantys dėmesį ir C. Lanzmanno interviu. Tai buvo režisierius-šnipas: kad nufilmuotų kaltę, šis žydas apsimesdavo palaikantis nacizmą. Viename ilgame filmo epizode jis apsimetė simpatizuojantis nacizmui ir slapta nufilmavo apie savo praeitį pasakojantį SS karininką.
Kurdamas „Šoa“ C. Lanzmannas nufilmavo 350 valandų liudijimų ir vėliau kai kuriuos iš jų naudojo tyrinėdamas kitas Holokausto istorijas. Filme „Sobiboras, 1943 m. spalio 14 d. 16 val.“ (2001) pasakojama viena svarbiausių pasipriešinimo istorijų. Amerikiečių televizija finansavo Jacko Goldo pilnametražį vaidybinį filmą „Pabėgimas iš Sobiboro“ (1987), o C. Lanz­mannas norėjo sukurti iš vieno pokalbio sudarytą dokumentinę versiją. Jis atvirai kritikavo vaidybinius filmus, nes manė, kad Holokausto negalima iliustruoti – „vaizdai nužudo vaizduotę“.
Pagrindiniu asmeniu pasirinkęs Yehudą Lernerį, vieną iš Sobiboro pasipriešinimo dalyvių, C. Lanzmannas parodo, kaip laisvėn paspruko 600 žydų, tarp kurių buvo ir įkalintų Raudonosios armijos karių. Filmas baigiasi, kai triumfuojantys žydai nužudo savo prižiūrėtojus nacius ir pabėga iš Sobiboro. Režisierius nepraneša, kaip išsigelbėjusieji grįžo į Lenkiją, kur dalis jų buvo nužudyti.
C. Lanzmanno strategija kausto dėmesį, nes jis priversdavo (kai kas tai laiko žiaurumu) prieš kamerą prisiminti baisiausias gyvenimo patirtis. Žinomiausiame „Šoa“ epizode režisierius prašo buvusio Treb­linkos kirpėjo Abrahamo Bombos papasakoti, kaip kirpo plaukus savo draugo kirpėjo šeimos nariams prieš jiems patenkant į dujų kamerą. Sunku tai stebėti. Kai C. Lanzmanno klausdavo, ar moralu prašyti aukų apie išgyventą siaubą pasakoti prieš kamerą, jis atsakydavo: „Privalai kaskart su jais numirti, kad jiems netekų mirti vieniems.“
Filme „Svečias iš gyvųjų pasaulio“ („Un vivant qui passe“, 1999), kuriam sukurti taip pat panaudota „Šoa“ medžiaga, C. Lanzmannas apklausia Maurice’ą Rosselį, vadovavusį Raudonojo Kryžiaus komisijai, 1944 m. tikrinusiai Terezienštatą (dabar vadinamą Terezinu). M. Rosselis teigia, kad tai buvo „pavyzdinis getas“, taigi jis „nepastebėjo nieko blogo“ ir kelis kartus atvirai pakartoja, jog „visiškai negalėjo pakęsti žydų pasyvumo“.
Iš „Šoa“ interviu sukurti dar du filmai: „Karskio raportas“ (2010) apie lenkų rezistentą Janą Karskį, kuris vienas pirmųjų 1942 m. informavo sąjungininkus apie masines žydų žudynes, ir „Paskutinis neteisuolis“ („Le dernier des injustes“, 2013) apie Vienos rabiną Benjaminą Murmelsteiną, apkaltintą kolaboravimu po karo.
Nors „Šoa“ itin reikšmingas istorikams ir Holokausto tyrėjams, filmo sklaida apsiribojo televizija bei kino festivaliais – jis netapo toks garsus kaip vaidybiniai filmai „Šindlerio sąrašas“ ir „Sofijos pasirinkimas“. Ne visi pateisina C. Lanzmanno stilių. O kai vienas kritikas režisieriui pasiūlė adaptuoti savo kūrinius radijui, C. Lanzmannas perpyko: „Tu įžeidei mane. Aš kuriu kiną. Jei šito nesupranti, neturiu ką tau pasakyti.“ Režisierius taip pat kritikuotas, kad parodė antisemitinę pokario Lenkiją, nors tyrinėti kolaboravimą gimtojoje Prancūzijoje atsisakė.
Režisierius gimė Paryžiuje žydų Paulette (mergautinė pavardė Grobermann) ir Armando Lanzmannų šeimoje, buvo vyriausias iš trijų vaikų. Tėvai išsiskyrė, kai Claude’ui buvo 12 – berniukas su broliu Jacques’u (tapo žinomu rašytoju) ir seserimi Evelyne (tapo aktore) gyveno pas tėvą Overnėje. Claude’as lankė Blaise’o Pascalio licėjų Klermone-Ferane, o sulaukęs 18-os, Prancūzijos okupacijos metais, prisijungė prie komunistinio pasipriešinimo judėjimo, kuriam priklausė ir brolis bei tėvas – jiems visiems vos pavyko išvengti gestapo. Motina taip pat ne kartą buvo areštuota, tačiau vis pasprukdavo. Nors C. Lanzmannui pavyko išlikti laisvėje, karo metų patirtis tapo pretekstu tyrinėti Šoa.
Po karo studijavo filosofiją Tiubingeno universitete Vokietijoje, trumpai dėstė Berlyno laisvajame universitete. C. Lanzmannas kaip žurnalistas laikraščiui „Le Monde“ rašė apie Vakarų Vokietiją, o kai Jeanas-Paulis Sartre’as pakvietė bendradarbiauti su „Les Tempes Modernes“, tapo Prancūzijos kairuoliško elito dalimi, J.-P. Sartre’o ir Simone de Beauvoir draugu (su S. de Beauvoir artimai bendravo 6 dešimt­metyje, perėmė „Les Temps Modernes“ redaktoriaus pareigas). C. Lanzmanno draugu buvo ir būsimasis Prancūzijos prezidentas François Mitterrand’as, kurio karo metų biografijoje dar daug neaiškumų.
C. Lanzmanno politinės pažiūros buvo kairuoliškos, jis aktyviai kritikavo kolonijinį Prancūzijos karą Alžyre. Tačiau nekritiškame dokumentiniame filme „Tsahal“ (1994) apie Izraelio ginkluotąsias pajėgas jis palaiko dešiniuosius. Per peržiūrą Paryžiuje svaidytos ašarinių dujų bombos, o filmą rodant Žydų kino festivalyje Melbourne kilo smurto protrūkis.
2009 m. pasirodžiusioje autobiografijoje „Patagonijos triušis“ aprašytas apsilankymas Šiaurės Korėjoje 6 dešimtmetyje tapo pagrindu už dokumentiką Auksinės akies prizu Kanuose apdovanotam filmui „Napalmas“ (2017). 2013 m. Berlyno kino festivalyje C. Lanzmannas gavo Auksinį lokį už viso gyvenimo nuopelnus.
C. Lanzmanno filmai neskirti pramogai. Esminis ir labiausiai dėmesį kaustantis jų bruožas – kruopštus tyriamasis darbas. Kadaise Prancūzijoje slapstęsis berniukas suaugo ir pradėjo persekioti savo persekiotojus, nes norėjo visam pasauliui parodyti, jog „privalome atsakyti už savo poelgius“.
Dukart išsiskyręs režisierius gyveno su trečiąja žmona Dominique Petithory. Iš ankstesnės santuokos liko dukra Angélique, sūnus Félixas mirė 2017-aisiais.

Iš anglų kalbos vertė Virginija Cibarauskė
„The Guardian“, 2018-07-05