Kritikams, žinoma, lengva dėlioti pasjansą iš senų filmų. Kortos tiesiog pačios krenta ir rodo tai, į ką anksčiau nekreipėme dėmesio.
Klaipėdos kraštas, Rytų Prūsija, vanduo ir smėlis, meilė ir laisvė, tolimi laikai, bet ne tokie jau tolimi, kad nieko nežinotum, ne Herkus Mantas; yra štai beveik lietuvio Hermanno Sudermanno (1857–1928) ir dano Holgerio Drachmanno (1846–1908) literatūra, „Kelionė į Tilžę“ ir „Romanas kopose“, kurie nesunkiai lietuvinasi, ant kurių pagrindo gali statyti nebanalų melodraminį rūmą su filosofiniais bokšteliais. Saulius Šaltenis natūralistinį Hermanną perrašo romantiškai („Labai garbingi mokslo vyrai štai šitame laikraštyje aiškina, kad reikia mokytis lietuvių kalbos, kad ji pati seniausia, vadinasi, Adomas su Ieva rojuje kalbėjosi lietuviška šnekta“), Algimantas Puipa Holgerį – kino studijos vadovų pasukamas – taupiai, estetiškai, à la Kobo Abė („Labai daug šneki“, – sako jo herojus ir tuoj prisimeni „Jausmus“, bet čia ne plagiatas, o siauram saviškių ratui žinomas puipizmas).
Deja, stilinga ironija negalėčiau pavadinti kitų ataidinčių aidų: ir viename, ir kitame filme vyrai rėkia savo moterims: „Tu tyli kaip žuvis. Kalbėk!“; „Negirdžiu iš tavęs nė žodžio!“ Algirdas Latėnas – Rimantai Krilavičiūtei, o po poros metų ir Saulius Balandis – Jūratei Onaitytei. Nusibrėžiu vertikalų brūkšnį ir prie visų vieno filmo aktorių susižymiu jų kopijas kitame. Vytauto Paukštės tėvas patriotas lygu Antano Šurnos tėvas filosofas. Maža to, mariose plaukioja tas pats laivas su bure, o pakrante vaikšto tas pats žandaras...
Vis dėlto toks pasjansas niekur nenuves. Derėtų susikaupti ir į susiliejančius filmus pažvelgti individualiai.

4vyrai.jpg

Arūno Žebriūno „Kelionė į rojų“ yra antroje jo nelygaus kūrybinio kelio pusėje, kurioje 50-metis režisierius rimtėja ir apsunksta. Visada šviežius „Riešutų duonos“ žaidimėlius jis mėgina keisti į pavyzdingus istorijų rutuliojimus suaugusiems, nors jų kine milijonas. Tuo metu ne tik Vytautas Žalakevičius „ieško, kur giliau“, ir vyksta į Lotynų Ameriką, ne tik nepaperkamas Raimondas Vabalas Rusijos televizijai „daro užsienį“ – ir A. Žebriūnas atiduoda jėgas serialams pagal Irwiną Shaw ir Jeaną-Paulį Sart­re’ą. Ką gi, tai geriau negu prastova LKS, gaunančioje pinigų tik trims meniniams filmams per metus. Tačiau išaušus tikro išsisakymo valandai, išsisakyti nebepavyksta. Žiaurios kortos nemeluoja: po 1977-ųjų šalteniškos ekranizacijos A. Žebriūnas nieko vertingo ir lygiaverčio jaunystės šedevrams nebesukuria. Taip pat kaip ir didieji jo kolegos. 8 dešimtmetis, tas brežnevinis užkeikimas „Niekas nepasikeis, mergele“ (cit. iš filmo „Birželis, vasaros pradžia“) pamažu nusodina septintajame įspūdingai pasauliui apsireiškusius lietuvių kino menininkus. Skaudu, kad jų pilnaverčio darbo laikas buvo toks trumpas.
Vis dėlto neverskime, kaip esame įpratę, visų kalčių kūrėjo aplinkai. Daug pašauktųjų, mažai išrinktųjų. Visada maniau, kad išrinktasis ir iš kirvio gali išvirti košę. A. Žebriūnas, pasiėmęs turbūt geriausią H. Sudermanno apysaką, pasuko ten, o ne kitur. Išryškino fatališką Eglės Gabrėnaitės Martą, o R. Krilavičiūtės Indrę pavertė ne tokia svarbia moterimi Anso (tikslus A. Latėno vaidmuo) gyvenime. Sukeitė akcentus. Ir apsikvailinusiam vyrui nelieka nieko kita, o tik nusiskandinti mariose lyg operoje apsiglėbus akmenį.
Centriniu personažu tapusi seksuali gražuolė Marta, sakyčiau, paskandina filmą. Ji pasirodo kopose su pernelyg gražiai vėjo „už virvutės“ traukiama ir nunešama juoda skraiste, permatomais drabužiais lipa iš vandens – eina į Anso ir Indrės namus lėtai tįsdama kojas per smėlį kaip kokia Brigitte Bardot. Būtų juokinga kaip komiškoje „Riešutų duonoje“, bet čia juk kitas žanras. Dramatizmo košės režisierius negaili, E. Gabrėnaitė tirštai grimuojama (beje, randas kaktoje atsiranda tai kairėje, tai dešinėje pusėje), stumiama į dostojevskiškas aistras, tampa vos ne Nastasja Filipovna ir tik pabaigoje, dūkdama lyg kabareto šokėja, parodo tikrąjį savo veidą. Besimaudančios Martos kūniškos aistros kubile, iš jo bėgantis sidabruojantis vanduo (operatorius Jonas Gricius) yra svarbiausia „Kelionės į rojų“ žinutė. Patriotiniai motyvai su naikinama lietuvių kalba (prilipdyti epizodai bažnyčioje per pamaldas ir biurgeriškoje kavinaitėje, iš kurios lietuvius išvaro), „700 metų sėdim vokiečių kalėjime“, pagaliau tasai dabar aktualiai išlendantis pedofilinis kadras, kuriame parodoma klasės nuotrauka su mažąja Marta, lapino pastoriaus (Juris Strenga) pažymėta kryželiu, – visa tai išimtinai tamsiomis spalvomis burbuliuojančios melodramos aptaisai. Melodramos, kurios lietuviai per visą sovietinį periodą taip ir nesugebėjo padoriai sulipdyti (o juk mėgino tai daryti pasitelkdami gimtąją literatūrą: Algirdą Pocių, Leonidą Jacinevičių, Raimondą Kašauską, Vytautą Bubnį, Juozą Baltušį, Romualdą Granauską – vadinasi, ji buvo neparanki tokiai lengvabūdiškai manierai?).
Beje, H. Sudermanno apysaką „Kelionė į Tilžę“ į pasaulinę filmografiją įrašė vokiečių ekspresionisto, „Nosferatu“ autoriaus Friedricho Wilhelmo Murnau dar nebylus „Saulėtekis“ (1927). (Lyginant filmus, mūsiškį galima būtų pervardinti „Saulėlydžiu“.) Indrė, atvirkščiai, tenai yra dvasinis pasakojimo centras, o ją suvaidino pirmuoju istorijoje holivudiniu „Oskaru“ apdovanota amerikietė Janet Gaynor. Siūlyčiau šį filmą pasižiūrėti kompiuteryje, nes išvysime... Pervalką su žemę siekiančiais dekoracinių namų stogais, akmenimis grįstą Nidos gatvelę prieš šimtą metų, o turint gerą vaizduotę – gal net ir pernelyg suvokietėjusią Klaipėdą pro tramvajaus langą.

„Kelionė į rojų“
„Kelionė į rojų“

Greta daugiausiai troškiuose interjeruose filmuoto A. Žebriūno kūrinio A. Puipos kinas atrodo iš tiesų prasiveržęs į dingusių Rytprūsių pakrantes. Čionai vienų namų sienos apipustomos smėliu, kurį reikia nuolat nukasinėti, kitų namų vidų užlieja vanduo ir jau pirmoje meilės scenoje herojus nuo grindų sugraibo gyvą žuvį, paskui valtimi praplaukia pro pat palangę... Gražu – ir be jokių juokų! – iki šiol ir per amžius. „Moteris ir keturi jos vyrai“ išlaiko stiliaus sidabro prabą nuo pradžios iki galo. Dabar atrodo, kad tas šlubčiojantis šokis „stinta pūkis“ pagal medinės kultuvės garsus egzistavo, tiesiog negalėjo neegzistuoti, nors jis juk nurašytas nuo dangaus – meniškai sukurtas.
Švelnių kuršmarių linijų kadruose (operatorius Jonas Tomaševičius, dailininkai Algirdas Ničius, Viktorija Bimbaitė) kaip lygi stovi, vazoną su Jeronimu nešioja, su vieta ir laiku susilieja J. Onaitytės Moteris. Nors čia ir skęsta žmonės, vėjas kapinaitėse pusto kaukoles, valgiui gaudomos varnos, istorija natūraliai (labiausiai per vaizdą, o ne per žodį) ištraukia gilią šaknį apie prasmingą dorą gyvenimą. Gamta (ir Moteris) bei amžinybė išeina į epinio vaidinimo su vis papildančiais veiksmą vyrais avansceną, režisierius užleidžia joms vietą, tarsi stengiasi kuo mažiau kišti savo trigrašį ir laimi.
Scenarijus (irgi A. Puipos) gan abstraktus – intrigą mėgina palaikyti keli nauji veikėjai – žydas (Povilas Gaidys) su augančios skolos procentais ir pakelės plėšikėlis su peiliu (Kostas Smoriginas), bet jie greitai nustumiami, jie neįveikia Tėvo (A. Šurna) diegiamos tuomečio nesipriešinančio blogiui lietuvio filosofijos. Sakyčiau, vos ne tolstojiškos. Tas plėšikėlis vienam iš sūnų (Vidas Petkevičius) siūlo palikti šeimą, kasdienybės lažą ir bėgti su juo laisvon laisvėn... Šis epizodas persiskaito kaip tik ką parašytas: „Tau manęs neįveikt. – Nežinau, pabandysiu.“ Adresuotas mums, pasipriešinusiems ir išbėgusiems į laisvę.
Psichologiškai kiek užstringa Jaunėlio (S. Balandis), pagal eilę irgi gavusio Moterį, charakteris. Čia jis džiugiai šaukia įkalintam Tėvui, kad viskas gerai klojasi, čia jis, supanašėjęs su A. Latėno Ansu, priekaištauja ilgai lauktai Moteriai. O dar staiga tik vienam solo iš horizonto išvažiuoja policijos lydima karieta su „dublikatine“ Marta – ilgai ieškota ir nuteista žudike, nauja femme fatale (Janina Lapinskaitė). Tačiau istorija apie Moterį baigta. Ji nulydi karietą ir jau viena lieka auginti savo vaikų. Tiesa, A. Šurnos Tėvas padeda jai.

„Moteris ir keturi jos vyrai“
„Moteris ir keturi jos vyrai“

P. S. Kažkodėl tik dabar prisiminiau ir, netikėdama atmintimi, dar pasitikrinau ekrane: hm, „Kelionės į rojų“ finalas praktiškai yra identiškas, ir ten su Indre liko du maži vaikiukai. O taip į A. Šurną panašus V. Paukštės Jakštaitis žingsniuoja Berlynan teisybės ieškoti.

 keturi_vyrai.jpg