Subodho Guptos retrospektyvinė paroda Paryžiaus monetų kalykloje (La Monnaie de Paris) veiks iki rugpjūčio 26 d.

 

Balandžio 13 d. Paryžiaus monetų kalykloje duris atvėrusi indų menininko Subodho Guptos retrospek­tyva tapo vienu įdomiausių ir įspūdingiausių šio kultūrinio sezono atradimų. Teatrališkos bronzos ir nerūdijančio plieno skulptūros bei garso ir vaizdo instaliacijos publikai pristatė unikalią S. Guptos kūrybinę visatą, kur darniai susipina gimtosios Indijos ir Vakarų kultūros simboliai bei metaforos. Vienoje vargingiausių valstijų, Bihare, gimęs menininkas, komponuodamas indų buityje plačiai naudojamus virtuvės rakandus ir kitus kuklius kasdienybės reliktus, tarytum alchemikas paverčia monumentaliais, kvapą gniaužiančiais meno kūriniais, atkreipiančiais žiūrovo dėmesį į ekonominės bei kultūrinės mondializacijos poveikį šiuolaikinės Indijos identitetui.

Menas kaip kultūrų sankirtos produktas

1991 m. žymi ryškų politinį ir socialinį pokytį Indijos visuomenėje. Tuomečio ministro pirmininko Manmohano Singho iniciatyva socialistinės demokratijos principu grįsta šalis atsigręžia į liberaliąją ekonomiką ir atveria duris tarptautinei rinkai. Ūmus vakarietiškos kultūros proveržis iš pagrindų supurto nusistovėjusią tvarką: kaimo gyventojai masiškai keliasi į miestus, pamažu susiformuoja vidurinė klasė, o vietinių televizijų programas uzurpuoja amerikietiškos popkultūros persunkta produkcija. Reikšmingi pokyčiai pasiekia ir kultūrą – jaunosios kartos menininkai ieško būdų suderinti senovės indų mitologiją bei religiją su didžiuosiuose Europos, JAV muziejuose pristatomomis šiuolaikinėmis meno tendencijomis. S. Gupta pamažu tampa viena centrinių šiuolaikinio Indijos meno figūrų. Atidus dėmesys gimtosios šalies tradicijoms ir papročiams (dažniausiai analizuojamas indų kultūros pagrindą sudarantis maisto ir ritualinių aukojimų – puja – kultas) bei iš už Ramiojo vandenyno pasiskolinti šiuolaikinio meno principai (formų įvairovė, monumentalumas, skirtingų medijų sintezė, socialinis diskursas) padeda formuoti išskirtinį meninį braižą ir atkreipti užsienio kolekcininkų, kritikų dėmesį. Paradoksalu, kad atsigręžęs į Vakarus ir šiems pademonstravęs neišsemiamą Indijos meno bei šiuolaikinių jo interpretacijų potencialą S. Gupta kartu su daugelio kitų į tuometės meno rinkos paraštes patekusių šalių (Kinijos, Brazilijos, Irano) kūrėjais pradėjo savitą revoliuciją, siekiančią sumažinti Vakarų kultūros dominavimą bei šalių autsaiderių stigmatizavimą.

Menas kaip visuomenės veidrodis

S. Guptos kūrybą galima pelnytai vadinti savita šiuolaikinės Indijos visuomenės ir globalaus pasaulio kronika. Menininkas itin originaliai reflektuoja mondializacijos formuojamą Naujojo pasaulio gyvenimo būdą ir jo padarinius. Centrine retrospektyvos ašimi laikoma milžiniška instaliacija „Labai alkanas Dievas“ (2006) – iš nerūdijančio plieno indų (samčių, koštuvų, dubenų, ąsočių ir kt.) sukonstruota kaukolė – aiškiai vaizduoja kapitalizmo poveikio Indijai dvilypumą: laisvai plūstantį vidurinės klasės atstovams skirtų prekių srautą ir iki šiol didžiąją šalies dalį kaustantį badą. Instaliacijai pasirinkęs būtent tradicinius rakandus, esančius bene kiekvienuose namuose, menininkas akcentuoja ironišką paradoksą: buityje naudojamų indų gausa dažnai gerokai prasilenkia su juose patiekiamo maisto kiekiu.
Indijoje paplitusiam maisto kultui ir su juo susijusiems simboliams S. Gupta suteikia dvasinį aspektą. Žaisminga vaizdo instaliacija „Dvasių valgytojai“ (2012) vaizduoja senovės ritualą, per kurį ritualines giesmes traukiantys trys vyrai doroja pantagriuelišką tradicinių patiekalų kiekį. Vietiniai tiki, kad taip „dvasių valgytojai“ netiesiogiai maitina anapilin išėjusiųjų sielas saugančias dievybes. Vienu įspūdingiausių parodos eksponatų laikyčiau diptiką „Šiame inde plyti septynios jūros, taip pat devyni šimtai tūkstančių žvaigždžių“ (2016), kuriame nutapyta ne kas kitas, o... nusidėvėjusio aliuminio puodo dugnas. Tiesa, iš tolo nė nepagalvotum, kad milžiniškoje drobėje vaizduojamas kuklus virtuvės pagalbininkas, kuriame vos prieš akimirką garavo aromatingas troškinys, – dugnas supanašėja su kosmiška figūra, mistiška planeta ar bekraščiu žvaigždynu, o į jį dedamas maistas tampa savita visatos alegorija.
Ekspozicijoje netrūksta įdomių religinių simbolių ir metaforų interpretacijų: vaizdo instaliacijoje „Septyni milijardai šviesmečių“ (2015–2016) sklandantis perregimas objetas pasirodo esąs anaiptol ne paklydusi dvasia, o tradicinės indiškos duonos paplotis, kepėjo meistriškai skraidinamas padebesiais, taip bandoma išgauti tobulą apskritą formą. Instaliacija „Anahad“ (2016) žiūrovus pasitinka stipriomis garsinėmis vibracijomis, kurių drebinamuose metaliniuose lakštuose galima stebėti iki begalybės išsikreipiančius savo atvaizdus, tarsi triukšmo išgąsdintos mūsų sielos skubintųsi palikti žemiškus kūnus. Šiuo kūriniu S. Gupta mėgino perteikti indų kultūroje paplitusį anahad naad konceptą – laiką ir erdvę peržengiantį, nei pradžios, nei pabaigos neturintį kosminį garsą.

Objektuose slypinti atminties jėga

Labiau nei tradicijos ir ritualai menininką domina supančių objektų įvairovė ir jų gebėjimas reprezentuoti skirtingas pasaulio kultūras. Vienas pirmųjų parodos eksponatų – virš masyvių Paryžiaus monetų kalyklos laiptų pakabinta instaliacija „Nežinomi lobiai“ (2017) – bene aiškiausiai perteikia reprezentacinę objekto savybę. Iš pasvirusios bronzinės handi (iš vario ir nerūdijančio plieno pagamintas tradicinis indas, primenantis žemą puodynę) tarsi iš gausybės rago veržte veržiasi banalūs kasdienybės rakandai: indai, žaislai, ūkio reikmenys, pakulos, augaliniai plaušai ir kt., kuriuos pats menininkas surinko iš skirtingų Indijos kampelių. Kūrinys tarsi vizualinis žemėlapis padeda geriau pažinti skirtingus šalies regionus ir jų papročius.
Objekto kaip atminties sergėtojo funkciją geriausiai atspindi instaliacijos „Dvi karvės“ (2003–2008; žr. 4 viršelį), „There Is Always Cinema“ (2008) ir „Per septynias jūras“ (2006). Pirmoji, sudaryta iš dviejų pieno bidonais apkarstytų bronzinių dviračių, apeliuoja į kolektyvinėje indų sąmonėje vis dar gyvą prisiminimą, kaip prieš kelioliką metų Indijos gat­vėmis dviračiais zujo pienininkai. Antroji žavi retro dvasia – keliaudamas po Italiją menininkas apsilankė senoje pokario kino salėje „La Galleria Continua de San Gimignano“, iš kurios parsigabeno autentiškų kino juostos ričių bei senovinių projektorių. Parodoje eksponuojamos iš paauksuoto metalo sukurtos šių istorinių objektų kopijos kuria savitą memorialinę erdvę turtingai italų kino tradicijai ir S. Guptos vaikystės prisiminimams iš pirmųjų kino salėse praleistų vakarų. Trečioji instaliacija analizuoja egzodo temą, kuri nuo 1990 m. vienaip ar kitaip vis atsikartoja menininko kūryboje. Į bronzos vežimėlius suguldyti masyvūs aliuminio lagaminai liudija dešimtmečius trunkančias laimės ir sotesnio gyvenimo paieškas svetur. Ar tai būtų jaunas vaikinukas, iš gimtojo kaimelio keliaujantis į Delyje esančią meno mokyklą, ar savo šalyje jau pripažintas menininkas, siekiantis tarptautinės scenos, ar tiesiog vargstantis darbininkas, palikęs šeimą dėl laikinai ją galėsiančio išmaitinti darbo. Ekonominė, religinė, politinė, kultūrinė migracijos galiausiai susilieja į visus jungiantį nepaliaujamą judėjimą iš žemiškojo gyvenimo į pomirtinį.
Iš parodos žiūrovą išlydi vidiniame pastato kieme plačiai nusidriekusi instaliacija „People Tree“ (2018), vaizduojanti Indijos nacionalinį simbolį – šventąjį figmedį (banyan). Pasak parodos kuratorės Camille Morineau, būtent šiam eksponatui prireikė daugiausiai techninės komandos dėmesio: natūralaus dydžio (10 m) nerūdijančio plieno skulptūra buvo montuojama beveik mėnesį, o prie jos plušo geras pusšimtis akylai menininko stebimų specialistų. Chromuotas skulptūros paviršius saulėkaitoje raibuliavo it vandens paviršius, o iš tolo panėšėjo į kažin kokį kosminį kūną. Barokiškai susivijusios figmedžio lianos stiebiasi į dangų, tačiau vietoj lapų ir vaisių ant šakų supasi metaliniai ąsočiai ir virtuvės įrankiai. Anot C. Morineau, instaliaciją galima interpretuoti dviem būdais: kaip pinigų medžio metaforą (į Indiją iš užsienio atgabenti nerūdijančio plieno indai S. Guptos vaikystėje atrodė it nepasiekiama svajonė, tad valgyti iš tokių indų dėdės namuose buvo didžiausia prabanga) arba kaip kito eksponato – instaliacijos „Šioje vazoje slypi išminties akmuo“ – tęsinį. Legenda byloja, jog išminties akmuo turėjęs galią bet kokį daiktą paversti auksu. „People Tree“ tarsi bando įspėti žiūrovą apie materializmo grėsmę gyvybei: siekdami išgauti maksimalią naudą iš mus supančių gamtos gėrybių, it švaistydamiesi išminties akmeniu į kairę ir į dešinę, dažnai prarandame sveiką nuovoką ir rizikuojame viską prarasti.

Subodho Guptos darbas. Ievos Mikalkevičiūtės nuotrauka.
Subodho Guptos darbas. Ievos Mikalkevičiūtės nuotrauka.