Nuotrauka iš „Opium“ archyvo
Nuotrauka  iš „Opium“  archyvo

Šiuolaikinis menas nebeapribotas jokiomis formomis, metodais ar praktikomis. Žinoma, tokia nuomonė sulaukia ir kritikos, kurią puikiai išreiškia Alvydo Jokubaičio frazė: „Jeigu visi tampa menininkais – menas tampa niekuo.“ Tačiau tapsmas jau seniai įvykęs, kaip dar 1993-iaisiais knygoje „Essays on the Blurring of Art and Life“ („Esė rinktinė apie neryškius meno ir gyvenimo kontūrus“) pastebėjo meno teoretikas Allanas Kaprow: „Modernizmo viduje vykęs vystymasis lėmė meno išsiskaidymą į gyvenimo šaltinius. (...) Jame įvyko poslinkis iš specializuotų objektų galerijose į realią miesto aplinką, į tikrą kūną ir protą, į komunikacines technologijas ir į tolimus natūralius vandenyno, dangaus ir dykumos plotus.“ Kitame skyriuje A. Kaprow teigia net tai, kad „eksperimentinis menininkas šiandien yra (ne)menininkas. Ne antimenininkas, bet menininkas, išsunkęs meną iš paties meno“. 2017 m. VDA vizitavęs dėstytojas Suhailas Malikas paskaitoje mąstė apie šiuolaikinį meninių praktikų būvį, pasireiškiantį tuo, jog „dabar šiuolaikinis menas integruotas į pasaulinį socialinių pramogų tinklą; menininkai yra įžymybių rato dalis; meno erdvės bei kūrybininkai yra pagrindinės gentrifikacijos strategijų dalys; šiuolaikinio meno centrai bei muziejai yra reikšmingi užsienio turistų magnetai, o menininkai dirba hibridinėmis ir tarpinėmis formomis: menininkas-dizaineris-tyrinėtojas, menininkas-architektas-DJ, menininkas-kulinaras-rašytojas-aktyvistas ir kita“.* Man, kaip rašančiam apie meną, tai leidžia viską sutalpinti į „meno“ sąvoką, todėl panorau aptarti vakarėlį kaip meno kūrinį.
Vakarėliai yra neatsiejama meninio gyvenimo dalis. Pradedant tradicinėmis VDA uliavonėmis, menininkų centre „Autarkia“ kartkartėmis vykstančiais šėlsmais, lydimais įsivaizduojamų sprendimų realizacijų, baigiant dažną meno renginį papildančiais DJ (pvz., ką tik pasirodžiusio LTMKS leidinio „Postdisciplininis leksikonas“ pristatymą pagyvino bipolinis duetas „Local girls“) bei įprastesnių parodų atidarymo pratęsimais kokiame nors konspiraciniame bute grojant „Katamaran“. Tačiau pats savaime vakarėlis yra neatsiejamas nuo tamsiųjų klubų, viename kurių patirtus dvasinius išgyvenimus ir noriu paliudyti.
Jaunimo sueigos vieta, skambiai pavadinta „Opium“, iš pradžių suvilioja grafiniam dizainui skiriamu dėmesiu – renginių plakatai kuriami Marko Vuletos-Djukanovo, tik pakviečia į tūsą, kuriame reikia būti pasiruošus neuronų jungčių aukojimams. Vakaras čia prasideda nuo ypatingą ekskliuzyvinio mandrumo įspūdį keliančios eilės, besidriekiančios visa Islandijos gatve. Saugumą nuo per stiprų katarsį patyrusių asmenų poveikio kitiems užtikrina bounceriai, kuriems tu gali ir nepatikt. Prie įėjimo palikus „nuo 5€“, varganam studentui tenka prisiminti Karlą Marksą. Užėjus vidun pasitinka „apšilimo“ zona, o jau apšilusiems siūloma arba apleisti patalpas, arba užlipti į viršų, iš kur sklinda kaulus veriančios vibracijos. Patenki į juodąjį kubą, kuriame ir vyksta saldžiai triukšmingas performatyvus-interaktyvus medijų ir garso meno hepeningas. „Opium“ klubas, konstruodamas sąlygas hedonistiniams estetiniams patyrimams, tai daro kokybiškai nuo medžiagų, vidaus architektūros sprendimų – ikoniška kvadratine struktūra prie šokių aikštelės lubų – iki pagavios (ne visada, bet čia skonio reikalas) muzikos ir dailiai it voliutos nuaugusių DJ ūsų.
Tokias ritmiškos muzikos perklausas į meno teoriją galima įvesti kaip techninio meno apraišką – tiesiog visas šis įvykis absoliučiai priklausomas nuo technologijų. Tačiau jomis besinaudojantis DJ nesiekia „atkurti tikrovės“, o kiekviename dalyvaujančiame subjekte formuoja autentišką patyrimą. Technologija tampa įrankiu gilesnės prasmės mediavimui, kad ir kas tai būtų. Akademiniai meno sluoksniai vakarėlį kaip meną galėtų atmesti dėl prisirišimo prie tradicinių, laiko patikrintų apibrėžčių, nors anksčiau buvo atmetinėjamos dabar konvencionaliomis tapusios meno formos. Šiuolaikinis jaunimas priima klubinėjimo fenomeną, tapatindamas jį su kultūros bei socialinio identiteto išraiška ir atmesdamas hamletišką dilemą – į klausimą „Būti ar nebūti?“ atsako: „Kur vakarėlis?“
Kūrybiniame procese DJ iš atskirų fragmentų konstruoja muzikinį naratyvą, kuris tai užspaudžia, tai uždaužo, tai atleidžia smegenis. Jis manipuliuoja būsenomis, tačiau visą pasakojimą grindžia ritmu, sinchronizuojančiu publikos širdžių plakimo dažnį. Tai leidžia įžvelgti „individualizmo pabaigos“ manifestaciją – atradus akustinį erdvės centrą, visi garsai harmonizuojasi, tarpusavyje tarpstančios tapatybės virsta viena judančia mase. Apsireiškia masinei kultūrai būdingas ideologinis negatyvizmas – čia masė nėra kvailai valdoma, ji sąmoningai atsiduoda, atsiveria garso, dūmų ir šviesų orgijai. Tamsi kolektyvinė sąmonė, įsismelkdama sinoptiškais čiuptuvais, kuria vaibą, visą įvykį paversdama subtilia tikrovės kompozicija. Kuriamas tarpstantis subjekto ir objekto dichtomijos nykimo įspūdis.
Visa tai valdoma estetinio sprendimo, DJ skonio. Šį patyrimų dirigentą reikia traktuoti kaip garso menininką, kuris, jungdamas, miksuodamas ir maloniai prievartaudamas muziką, ją ne tik leidžia, bet neretai ir pats kuria. Jis nėra paprastas kompiliatorius – pasitelkęs technologiją kapelmeisteris formuoja antrinį pasaulį, mikrokosmą, kuris veikia pagal savąją logiką ir išreiškia individualią laiko dvasios pajautą. Jis modifikuoja garsą ir jį įvietindamas keičia pačios realybės sąrangą. Subjekto sąmonėje šis aktas gali būti suvokiamas kaip apeigų metafora. Simuliuojama tai, ką vadiname gyvenimo ritmu: gamtos cikliškumas, jos pulsas, dienų kaita, laikas kaip dūžis, ėjimas, mylėjimasis, kažko švento pažymėjimas varpais – mūsų kultūra veikia pagal tiksėjimą, kvėpavimą, pulsavimą.
Tūsas nėra tik paprastas kaifo gaudymas, tai ritualas pozityvistinėje bažnyčioje, kur ostija yra tabletė, o dievo kraujas – jagerbomba. Kunigas, vedantis mišias, ne tik skaito savo bibliją, bet ją ir interpretuoja, formuoja aktualią sociokultūrinę reikšmę, kurioje kismas yra esminė paradigma, atliepianti performatyvumo esmę. Muzika ir socialinis jos suvokimo aktas verčia vakarėlį apmąstyti kaip visuotinę fantaziją įtvirtinantį spektaklio visuomenės veiksmą, o kartu – viso to siuntimą velniop. Muzika savaime nurodo į kontekstą ir istoriją, jos reikšmę, muzikinių stilių raidos ypatumus, savalaikes sintezes. Dūmų pripildyta erdvė, pjaustoma šviesų, prakaito kvapo ir euforijos būsenos, turi skirtingų jutimų – erdvės, laiko, garso galios, taktiliškumo – sinestezijos momentą.
Garso ir medijų meno kontekste tokia linksminanti iniciatyva yra kruopščiai suplanuotas ir į bendrą kultūros kontekstą įsirėžęs vartotojų įtraukimas į atsiradimų ir pranykimų žaidimą. Klubinės kultūros procesijos susijungia su reliacinės estetikos sąvoka – vaikštant, tiesiog sklendžiant nosferatiška povyza po klubo erdves ir žvelgiant į plačiavyzdžius žmones, pradedi galvoti, kad tai jau nebevaldomai veikia tavo jausmus bei protą. Aplink besiraitančios aksominės panteros, suleidusios nagus į prašalaičių nugaras, primena apie judėjimą link nūdienos agoros. Rūkyk­loje galima net pradėti savo asmeninį pasirodymą, po truputį išskleidžiant puošnią povo uodegą, mik­linti liežuvį ir analizuoti kiekvieną prašalaitį giliomis įžvalgomis apie vartotojų kultūrą. Jeigu čia ir bus paskutinis vakaro prisiminimas, tai rytas pasitiks nualintu kūnu ir šiek tiek purvina siela.

* Atvirą Suhailo Maliko paskaitą „Šiuolaikinis menas → nebe-menas: transformacija atgal į įprastumą“ anglų kalba galima rasti www.vda.lt.