Reikėtų kuo nors piktintis ir irzti. Tiesa? Prigimtis tokia, karma. Kurgi ne – ir vaikų darželyje, kiek pamenu, per naujametinę eglutę vis tekdavo vaidinti vilką, kai tuo metu mano draugai soclenktynininkai snargliuoti mariakus vaidino ir nykštukus. Vilkas toje epochoje greičiausiai fašisto prototipas buvęs. Ir jokio juoko. Sovietų Sąjungoj pasišauta išnaikinti juos visus. Kad toje valstybėje nebuvo sekso, homoseksualų – tai aišku, bet pasišauta gyventi ir be vilkų. Tokios tos reminiscencijos. Dar nueikit į NDG lietuviško dizaino parodų pažiūrėt: bulvių tarkavimo mašinos gražios (kiek pamenu – tik nelabai tarkuodavo), kosminiai dulkių siurbliai, Stasio Brundzos automobilis EVA – atkaltas neblogai, su pribumbasais ir navarotais... Lėktuvas, o ne maš...na... Atsiprašau, epocha.
Toks teatras, žinai. Vasarą teatro nėra – ši meno šaka nupjauta ir kvit, o ir rudenį ne ką atsigaus – kone visos salės uždarytos pašpachliavimui ir naujiems parketams... Esu priėdęs. Neširsiu. Ta proga galiu receptą: imi žuvį (iš bėdos tiks ir kokia nototenija iš šaldytuvo, geriausia aišku upinė kokia, vietinė), išverti vidurius, žodžiu, visą nereikalingą dvasinį pasaulį, tada druskos, žolių iš pievos (ožkytės papešios, jei reikia), į folgą ir ant grotų. Į akis dar po gintarą įstatykit... Anoks, aišku, čia receptas. Grotos svarbiausia, įkarštis ir kuo daugiau natūros. Su chaltūra čia nereikia prasidėti. Gi į savą skrandį. Chaltūrinkit kokiam pliaže (prisipažinsiu, ten aš chaltūrinu) – galit apsimest, kad ten labai gera... Nu, niekad tų pliažų nesupratau. Ką ten veikt? Na, nebent dėl erotikos, nors mano supratimu – jos ten nedaug. Erotikos daugiausia bažnyčiose. O ir vėsu.
Ir gerkit saulę kibirais bei kaušais, kūfeliais, nes neilgtrukus vėl zysit, kad tamsu, šlapia, le te te... Tik kultūringai – nečepsėkit. Draugui įpilkit ir nepažįstamam to gero. Žiūrėkit, kad koks demonas nepabučiuotų. Nors tas demonas dažniausiai esti televizorius. Nuo demonų – česnakas, rauginti agurkai ir seni krienai.
O ant lapelio užsirašiau, kad kemsyne atostogaudamas ketinu skaityt Knausgårdo „Mano kovą“, Nao­mi Klein dar neklibinta, dar „Maldororo giesmių“, dar Sarbievijaus poezijos venon atgaivai...
Jau taip įsivažiavom (ar nuo karščių ir liūčių), kad šį litmenį iškepėm ant grilio – tokį įmitusį, riebesnį, storesnį. Kad turėtumėt, ką graužti iki rugsėjo. Kas gi pagirs avis beigi avinus, jei ne vilnų kirpėjas.

Vilkiena Bankrutka Farsas von Plafkė

Apskritai atsilikėlių komanda labai spalvinga... Auščiausioje vietoje ugniagesiai gelbėtojai, policija ir bažnyčia... Valstiečių vedlio keliami verpetai Lietuvos politinėje pelkėje, pasirodo, daug kam patinka...
„Vilmorus“ trubadūras ponas Gaidys sumuoja ir piešia diagramas. Atostogoms, kurios daugumai lietuvaičių vis tiek prabėgs prie televizoriaus, prie žiniasklaidos kanalų ar bent jų antraščių. Vėl pešiosim tas pačias pavardes. Iš jų dažniausios – Karbauskis ir Veryga.
Štai gerietis iš prigimties Gabrielius, išėjęs iš ekrano, kuriame vėl pranešė apie etatinio blogiečio Ramūno karjeros pabaigą, eina namo ir sėdi suglaudęs ausis, bijo gatvę pereiti per geltoną šviesą. Dirba aršiu opozicionieriumi. Ir ką gi? Gaidžio reitinguose summa summarum jis gauna 45, o Ramūnėlis 49 balus. Vienoje gretoje atsistoja. Ot, kokie peštukai gaidukai.
Stoikas Aurelijus šypsosi, mandagiai atsako į klausimus. Jo taip lengvai nepaimsi. LRT jau reklamuoja naują seną komandą, kurioje į politikų skvernus žada kibti ir nepaleisti makaraitytėmiliūtėmatonistapinaspumprickaitė. Atsakyti teks aiškiai ir paprastai, kitaip nėra prasmės kalbėtis! Aš, kaip daug teatro gyvenime mačiusi Ožka, linkėčiau Aurelijui Išmintingajam ir ateityje lėtinti savo kalbos ritmą atsakant į svylančius klausimus. Išlaikyti pauzes, nejudėti, nemirksėti. Taip sakant, šunys loja, o...

bet_kaip.jpg

Kol kas atostogaujame su Nausėda ir Matijošaičiu kitų metų horizonte. Abudu, kaip neseniai buvo kartojama apie ministrus, yra Profesionalai. Ir gerai. Stotingi, apdairūs, blaivūs, lėtapėdžiai, nebiedni. Tiesa, vieno tėvukai vaikai vardą nekokį išrinko (na, tarnybos patikrins, iš kur kilęs), kitam žmonos trūksta. Tačiau tobulų juk nėra. Man, kaip graužikei feministei, tik apmaudu, kad moteriškoji amazonių linija nutrūks. Maldeikienė su Šimonyte yra proto bokštai (-ės), betgi šokinėja kaip spirgai ant keptuvių. Nebalsuos sesės ir broliai – nebent jas kas nors paprotintų.
Šiaip jau einantiems į valdžią siūlyčiau tikrinti ne tik anglų kalbos žinias, bet ir humoro aikju. Jeigu neįveikia žymos, nėra ko ir balo-la-dotis.

Ožka Ragožka

 

Vasaros atostogos prasidėjo su trenksmu. Ir tai buvo ne audros, gerokai paplukdinusios miestą ir į upę nuplovusios dviračių takus. Paskutinę mūsų, ožiukų, darbo dieną, tiksliau, paskutinėmis minutėmis, amžino poilsio išėjo didysis pagalbininkas... darbo stalas. Po visą kambarį iš bėgelių pažiro metaliniai rutuliukai, liko tik lentų krūva.
Nebelabai pamenu stalo atsiradimo aplinkybių – regis, visad stovėjo namie. Ištvėrė ant savo kupros kelerius metus trukusią sunkiasvorio pirmojo kompo katorgą, matė krūvas piešinių, rašinių, diplomų ir kitokių popiergalių, skaitė nuobodžius konspektus ir ryte rijo nuotykių romanus, drauge vaišinosi kava ir tortais. Ech, buvo kone šeimos narys... Bet vien liūdėti neišeina – pabaiga reiškia ir naują pradžią. Su broliais ir sesėm ožiukais per atostogas keliausim į mišką naujo stalo ieškoti. Beeeet prieš tai, matyt, teks kažin kokį raštą gauti (kažkur skaičiau, kad nuo liepos 1-osios savam sklype be leidimo nebegalima ne tik medžio nusiversti, bet ir apgenėti padžiūvėlių šakų).

Dantis iššiepęs Ožkutis

 

Nu ką, chebryte, keičiam Konstituciją! Nebūkim tund­ra, paskutinis vienarūšis ūkis pasaulyje. Nu, gerai, tokių keliskart daugiau nei daugiafunkcinių, bet vis tiek – davai penkias pilietybes per kartą! Juk žiauriai faina vienu metu priklausyti ir ganyklai, ir miškui, būti ir ožiu, ir vilku. Taip ir saugiau, ir kiečiau. Abiem, nes ir vilkas retsykiais ožio kaily geriau jaučiasi. Ir iš viso kam reikia surinkti 30, 50 ar 120 procentų rinkėjų balsų? Geriausia vienam balsui leisti spręsti dėl visko. Me, ir viskas. Skaidru. Paskelbti nacionalinio balso loteriją ir taip išaiškinti išrinktąjį. Galima po tris eurus iš visų kandidatų paimti. Niekas nesupyktų. Loterijai niekada negaila. Ne, geriau po keturis, ir ant reklaminio plakato parašyti: „Tavo euriukas atstovaus milijonui ožių.“ Pala, ne triušiai, o jau keturi milijonai? Ai, nesvarbu. Statistika niekada nemėmėmeluoja! Tada visas blizgaus žurnalizmo pasaulis su kiek­vienu konstituciniu straipsniu turėtų visiškai šviežią nušvietimo objektą-subjektą. Ir dzin, kad jis lakė, oi bliat (neatsiprašysiu, nes čia jis pats taip pasakytų, o gal ir nepasakytų, be to, tikrai nežinome, koks tas suvartotas kiekis, tad jį įvardyti tiksliausia turbūt būtent taip), kaip lakė, o kitas visą gyvenimą su kristaline ašara akyje žvelgė į ožius ir gurkšnojo vien jų pieną ar kraują. Dabar jam bus patikėta pataisyti brošiūrkę. Bet tegul neįsijaučia, ne visą. Nes visiems reikia duoti pasijusti svarbiais, netgi svarbiausiais, pačiais [išbraukta cenzūros]. Bet tas vienintelis pirmiausia turėtų nuspręsti dėl pirmo straipsnio. Tegyvuoja monarchija! Vilkinė ožininkystė! Libera... atsiprašau, laisva silpnaprotystė! Arba iš viso kam reikia constituere... atsiprašau, nustatyti sprendėjų skaičių, jei galima įdomiau padaryti, juk geriau tegul burtai nutaria, kiek jų bus. Koks skaičiukas iš parlamentvarto būgno ištriedės šįkart? Tobula! Galėsime prostituere... atsiprašau, viešai parodyti pasauliui, o gal ir ne pasauliui. O kiek bus azarto! Kiek pavydo! Kiek ragų, kanopų ir dantų pasipils! Juk caper capō lupus est... Rūta tu žalioji, ir kam gi tie ožganiai šunys mane išmokė tos lot. kalbos. Patys suprantat, ožys ožiui nugaros už dyką nekaso.
Karoč, duokit man keturis euriukus ir visus į eilę užrašysiu. Ir būtų paprasčiau, jei sustotumėt pagal ūgį.

Laukinis Ozhis Bingo

Sutvarkytas kiemas atgyja.
Netgi išmoksta plaukti.
Ir žemyn Nerin.
Žemyn Nerim.

A. Ū. Wolfe