– Žinok, – tarė ryte man mama. – Atėjo Mesijas. Jis jau Sambože.
Bruno Schulz

 

Ugnės Žilytės piešinys
Ugnės Žilytės piešinys

Išgirdus, kad atėjo Mesijas, man pasidarė baugu. Ne, akistata su juo negąsdino – bijojau numirėlių, kurie, Mesijui pasirodžius, šiandien turėjo prisikelti. Tad, ilgai nelaukęs, maktelėjau dėl drąsos iš šalia stovėjusio butelio, atsikėlęs apsirengiau ir, užkandęs kietai virto kiaušinio, nukulniavau nusipirkti atsargų.
Kitoje gatvės pusėje esančioje parduotuvėje mane jau seniai gerai pažinojo ir labai gerbė, tad kasininkė nenustebo, kad šiandien ryte – kaip buvo įprasta – nusipirkau ne litrą, o du... Ir grįžtelėjęs dar du.
Atėjęs namo atsikimšau, gurkštelėjau ir ėmiau laukti... Tačiau Mesijo vienam laukti darėsi ne tik ilgu, bet ir nuobodoka. Tad paskambinau draugui ir, priminęs, kokia išpuolė šiandien proga, pasikviečiau pasisvečiuoti.
Mano apdairus draugas, žinoma, atėjo ne tuščiomis. Turėdamas itin gerbtinos patirties ir visada prisimindamas, kad parduotuvės mūsų šalyje gėrimais prekiauja tik iki dvidešimtos valandos vakaro, atsitempė trejetą litrų ir – dėl visa pikta – dar vieną. Susėdę, ėmėme Mesijo laukti drauge...
Belaukiant kalba iš pradžių nesirezgė, tačiau įpusėjus antrąjį litrą, atsirišo liežuviai. Ėmėme diskutuoti, kas mūsų laukia atėjus Mesijui. Draugas, turėdamas gana kuklų teologinį išsilavinimą, buvo šventai įsitikinęs, kad Mesijas ateis šią minutę, o aš ginčijausi, kad galbūt labai vėlai vakare. Parodęs žemėlapį, šiaip ne taip jį įtikinau, kad nuo Sambožo iki Vilniaus yra geras kelio gabalas, tad jei Mesijas eina pėsčiomis, mes turime apsčiai laiko, per kurį spėsime ne tik viską išgerti, bet ir išsiblaivyti.
Pradėjus trečią litrą, perleidus ketvirtą ir įpusėjus penktą, draugas ėmė kliedėti, kad atėjus pas mus Mesijui viskas pasikeis, o aš kartojau, kad dar pažiūrėsim, nes jau ne pirmą kartą jo laukiam. Dėl to labai susipykom, bet vėliau susitaikėm. Ėmėm bučiuotis.
Bebaigiant šeštą litrą, man jau nebebuvo baugu kaip ryte. Tad prisipažinau draugui, jog nei jo, nei mirties nebijau, tikiu prisikėlimu, amžinu gyvenimu, sielų bendravimu, o dėl numirėlių dar pagalvosiu. Norėjau tai patvirtinti, tad jam prieš nosį, įsivaizduodamas, kad tai Mesijo atvaizdas, ėmiau mosuoti kirviu. Draugas, klaidingai mane supratęs, staiga pašoko ir dingo.
Po pusvalandžio, kažkur įsistatęs fingalą, šlubčiojantis draugas atitempė – kaip puse lūpų prasitarė, kad nepritrūktų, – dar du litrus ir ne itin išvaizdžių damų. Šias miglotai pažinojau iš matymo, kai kartais susidurdavome eilėje prie kasos. Taigi, prie parduotuvės sužinojusios iš draugo, kad mano namuose jau nuo ryto laukiame Mesijo, jos neketino tokios išskirtinės progos praleisti. Patogiai įsitaisė ant sofos, gurkšnojo ir klausėsi, ką aš kalbu.
O kalbėjau, kaip man įprasta, tik apie dvasingus dalykus. Antai, kad atėjus Mesijui viskas pasikeis vėl į gera: Dievo mokslas it amaras pasklis po pasaulį – parduotuvės vynu prekiaus ištisą parą, visi vienas kitą įvairiausiais būdais mylės, nes Mesijas parūpins mums ne tik naujas širdis, bet ir aistras. Nugirdusios apie aistras, damos sukluso. Tad ilgai neaiškinus ir vos pamosavus kirviu, pačios nusirengė, pasiruošusios ir toliau drauge su mumis laukti...
Tačiau, kai reikalai pakrypo finalo link, klebonijoje iš virtuvės pasirodė mano mama. Ne, ji nebuvo pikta, nors rankoje iškėlusi laikė žarsteklį. Tiesiog diskretiškai visiems priminė, kad šiandien yra antroji šv. Velykų diena, o aš po kelių minučių privalau Dievo namuose atlaikyti mišias. Su mama ginčytis ir įrodinėti, kad su merginomis čia laukiame Mesijo, pasirodė beprasmiška. Teko pakilti nuo sofos, skubiai apsirengti ir užsivilkti abiem kamžas. Zakristijonas, tiesa, iš pradžių bandė šūkauti, kad jam jau pizdiec ir jis niekur eiti nenori, tačiau, mamos pašventintas žarstek­liu, drauge su manim nusvirduliavo bažnyčion.
Šv. Mišias, kiek pamenu, laikiau itin deramai: balsingai giedojau, iš sakyklos pasakiau turiningą pamokslą. Tačiau prie altoriaus gurkštelėjus dar užsilikusio obuolių vyno, netekęs jėgų, praradau sąmonę, tad negaliu patvirtinti arba paneigti – atėjo tą dieną Mesijas ar ne, nes vėliau ištisą parą šventoriuje, pargriuvęs po kryžiumi, miegojau ir pakaitomis vėmiau.
Labai prašau, Jūsų Eminencija Vyskupe, manęs žiauriai nebausti ir nesuspenduoti. Esu pasiruošęs atlikti atgailą ir vėl laukti, kol Mesijas pasirodys.

Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios klebonas
Petras K.

P. S. Tikiu, kad, bažnytiniam teismui mane išteisinus, šis įvykis bus greitai pamirštas, nes iš matymo bei labai miglotai pažįstamos mano parapijietės – ponios Renata Steiblienė, Aušrinė Domeikienė, Konstancija Vilutienė bei nepilnametė panelė Kristina Ambrožiak, – atsiėmusios iš policijos skundą, nei man, nei zakristijonui Povilui S. (dėl mūsų tariamai nederamo elgesio) pretenzijų jau nebeturi.