Akvilė Rėklaitytė. Vilniaus geto bibliotekos griuvėsiuose – Avromo Suckeverio poezija

Į buvusią Vilniaus geto biblioteką, į jos apirusius mūrus, po 71-erių metų tylos, vienam vakarui vėl sugrįžo literatūros skaitymai – rugsėjo 25 d. čia vyko Vilniaus žydų poeto Avromo Suckeverio (1913–2010) apsakymų knygos „Žaliasis akvariumas“ pristatymas (iš jidiš į lietuvių kalbą išvertė Mindaugas Kvietkauskas, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014). Literatūros skaitymų vakaras virto atminimo, poezijos ir muzikos pasakojimu, supynusiu daug skirtingų istorijų.

Ievos Krivickaitės nuotrauka

Pirmoji istorija. Vilniaus senamiestyje Žemaitijos gatvėje 4-uoju numeriu pažymėtas apiręs pastatas užkaltais langais. Jų ertmėse eksponuojamos fotografijos, iš kurių žvelgia veidai – gražūs nerūpestingi jaunuoliai, smagūs draugų būreliai, šeimos, vaikai, senoliai. Tai Vilniaus geto teritorijoje po karo rastos nuotraukos – smulkūs prarastų gyvenimų ženklai. Buvusios geto bibliotekos aklų langų akiduobes užpildyti geto gyventojų nuotraukomis –­ savanoriška kelių vilniečių, Audros Čepkauskaitės ir Tomo Tomilino, iniciatyva, kurią jie prieš keletą metų įgyvendino savo pastangomis ir su Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus darbuotojų pagalba. Apgriuvusio fasado „galerija" netruko tapti traukos centru visiems, ieškantiems apčiuopiamesnių Vilniaus žydų (iki 1941 m. rudens jie sudarė apie 30 proc. Vilniaus krašto gyventojų) istorijos pėdsakų.

Antroji istorija. A. Suckeveris išgyveno Vilniaus getą ir vėliau tapo pasaulinio garso poetu. Nors „Žaliasis akvariumas" – pirmoji jo knyga lietuvių kalba, skaitytojai atrado ją kaip išskirtinai savą – subtili autoriaus kalba, jo autentiška poetika gerai suprantama lietuvių skaitytojams. Juo labiau kad A. Suckeverio kūryba remiasi tarpukario ir karo metų Vilniaus patirtimi. Knyga pilna sodrių Vilniaus miesto įvaizdžių, daugialypės kultūros ženklų, autentiškų poetinių sprendimų, taip reikalingų neatsakytiems skaudžios atminties klausimams. Anot Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktoriaus Marko Zingerio, A. Suckeveriui pavyko atverti gilią pasąmonės žaizdą ir humanišku, nors, žinant tragišką A. Suckeverio šeimos istoriją, sunkiai suvokiamu būdu –­ gražiausia poezija –­ nukenksminti atminties skausmą, jos geliančius nuodus.

Trečioji istorija. Vieno A. Suckeverio apsakymo veikėjui Bomkei pasitaikė proga atkeršyti mylimosios Blimelės korikui. Jauną vaikiną jo liūdnose mintyse kalbina pelytė:

– Bomke, – klausia pelytė, – ką tu tada turėjai galvoj: „toks kerštas – ne kerštas, jis per menkas"?

– Aš turėjau galvoj... Aš tada turėjau galvoj...

Po velnių! Jis nebegali paaiškinti.

(...)

Tačiau, kai Bomkė pergyveno kerštą savo mintyse, jo pelytė susijuokė.
Jis greitai išbėgo iš Bernardinų sodo, susirado namą, kuriame gimė Blimelė, ir vienu stipriu bučiniu pabučiavo jo raudoną suirusį mūrą. (p. 55)

Ketvirtoji istorija. 2014 m. birželį M. Kvietkauskas su keliais doktorantais ir bičiuliais leidosi į nedidelę savarankišką ekskursiją po Vilniaus geto bibliotekos griuvėsius ir Šv. Jurgio bažnyčią, kurioje nuo karo veikė Knygų rūmai (dabar Nacionalinės bibliotekos Bibliografijos ir knygotyros centro Nacionalinis archyvinis fondas). Bažnyčioje, be daugybės kitų, iki šiol saugomos išgelbėtos ir tos pačiõs Vilniaus geto bibliotekos knygos. Skaitymuose dalyvavusios getą pergyvenusios partizanės Fanios Brancovskajos liudijimu, į biblioteką knygos suplaukė iš žydų namų. Į getą varytiems gyventojams buvo leista pasiimti keletą būtiniausių daiktų. Žmonės su savimi ėmė knygas ir nešė jas į biblioteką, kuri tapo vienu svarbiausių geto centrų. Nežinodami, ar sulauks rytojaus, žmonės skaitė knygas, klausėsi koncertų (buvo įkurti simfoninis ir džiazo orkestrai), statė spektaklius (garsi Vilniaus geto teatro veikla – per dvejus metus pastatyta per 150 spektaklių!), rašė eilėraščius. Vilniaus universiteto Jidiš instituto bibliotekininkė F. Brancovskaja yra išsaugojusi geto bibliotekos skaitytojo pažymėjimą. Geto bibliotekoje per trumpą laiką buvo išduotà ir paminėta šimtas tūkstantoji (!) knyga. Ar šis faktas neliudija nesuvokiamo katastrofos akivaizdoje atsidūrusių žmonių stojiškumo?

Vasaros pradžioje vaikščiojant po Žemaitijos g. bibliotekos griuvėsių tamsą atrodė, kad dar ilgai šie pastatai neįsileis žmonių. Pasišviečiant mobiliųjų telefonų švieselėmis, atsargiai ieškant tvirtesnio pagrindo kiekvienam žingsniui, apeiti̇̀ keli tamsūs geto bibliotekos kambariai, apžiūrėtas kažkada reikšmingas kiemas, beveik nuleistos rankos...

Penktoji istorija. Paraleliai, vieni apie kitus nieko nežinodami, skirtingi žmonės panašiu metu Vilniuje brandino tą pačią mintį – reikia sutvarkyti geto bibliotekos griuvėsius. Vasarą „Žaliasis akvariumas" į bend­rą pokalbį suvedė A. Čepkauskaitę ir Akvilę Rėklaitytę. Paaiškėjo, kad Audra kartu su bičiulėmis iš Žydų muziejaus Milda Jakulyte-Vasil ir Neringa Latvyte-Gustaitiene organizuoja geto bibliotekos tvarkymo talką –­ būtent tai, apie ką dar prieš mėnesį svarstėm, bet nežinojom, nuo ko pradėti, su ketvirtoje istorijoje minėtu ekskursantų būreliu. Netrukus sutelkus bendras pajėgas, surengtos dvi tvarkymo akcijos: jauni geros valios žmonės iš skirtingų kontekstų (vieni studentai, kiti – apie holokausto aukoms atminti skirtą „Vardų" iniciatyvą besiburiantys savanoriai) darbavosi su šluotomis ir respiratoriais nuo dulkių. Talkų metu sunkvežimiu vežant šiukšles lyg archeologiniai sluoksniai vėrėsi skirtingos šio pastato istorijos: benamių buveinė, J. Tallat-Kelpšos konservatorijos klasės, studentų bendrabutis, sovietų laikų žydų muziejus, geto biblioteka. Savanorių tvarkytojų ekspedicija, lydima Žydų muziejaus ūkio vedėjo Almanto Kybarto ir muziejaus darbuotojos istorikės M. Jakulytės-Vasil, nusileido dar giliau – į bibliotekos požemį, kur siauru tuneliu tarp šiluminių vamzdžių nušliaužė iki skliautuoto rūsio; čia geto laiku Jungtinės partizanų organizacijos nariai buvo įsirengę slaptą šaudyklą, kur išbandydavo kontrabanda į getą atsigabentus ginklus.

Šeštoji istorija. A. Suckeverio „Žaliojo akvariumo" skaitymų vakaras vyko vienoje iš pirmo aukšto salių. Blausiai apšviestoje ištuštintoje patalpoje užkaltais langais ant sienų keitėsi gete rastos fotografijos ir karo metais subombarduoto Vilniaus vaizdai. Prie vienos sienos fantominiu projekcijų pavidalu sugrįžo kažkada čia, lentynose, stovėjusios knygos. Vakaro organizatoriai nufotografavo Šv. Jurgio bažnyčioje, Nacionalinio archyvo fonde, saugomas būtent šios bibliotekos knygas – nuo vaikiškų hebrajiškų elementorių iki pasaulio literatūros klasikos ir kitų jidiš kalba išleistų veikalų. Knygos pažymėtos M. Strašūno bibliotekos antspaudais, geto cenzūros ženklais, skaitytojo pieštuku pažymėtos paraštės.

Vakare saksofonu ir birbyne „Žaliojo akvariumo" ištraukas improvizavo Kauno menininkas Gražvydas Kardokas, o pianistė ir kompozitorė Gailė Griciūtė atliko muzikinį eksperimentą su senu, išsiderinusiu, atvertu mechanizmu pianinu, kurį, ilgai ieškojus, kaip nurašytą inventorių atidavė J. Tallat-Kelpšos konservatorija (ar sutapimas tai, kad ji būtent šiame pastate prieš gerą dešimtmetį veikė?). Kompozitorės sumanymas buvo „iškviesti" muziką iš seno, sužaloto, pamiršto (kaip ir bibliotekos pastatas, jo istorija) instrumento.
Renginyje pakaitomis skambėjo muzika, poetinė A. Suckeverio kalba ir gyvi atsiminimai, kuriais dalijosi rašytojas

M. Zingeris, getą pergyvenusios F. Brancovskaja, bibliografė, knygų nelyg žmonių gelbėtoja Esfira Bramson-Alpernienė ir profesorė Irena Veisaitė. A. Suckeverio apsakymus ir eilėraščius taip pat skaitė M. Kvietkauskas, rašytojas Alvydas Šlepikas, poetė Indrė Valantinaitė, istorikas Juozapas Paškauskas, menotyrininkas ir garso menininkas Tautvydas Bajarkevičius.

Septintoji istorija. Visata buvo sutverta per šešias dienas, o septintąją Dievas ilsėjosi, anot poetų, leisdamas kurti žmonėms. Tad ir septintoji istorija apie buvusią Vilniaus geto biblioteką, jos naują gyvenimą dar tik kuriama – ją kurti gali kiekvienas geros valios žmogus; juk visos čia papasakotos istorijos įkvėptos vidinio impulso.

Įdomu tai, kad rugsėjo 25-tąją, renginio dieną, prasidėjo naujieji 5775-ieji žydų metai. Naujųjų metų ir naujo bibliotekos etapo pradžia dabar pažymėta „Žaliojo akvariumo" ženklu:

Tokį testamentą prieš daugelį metų mano gyvajame gimtame mieste paliko man senas, vienišas, šiek tiek kvanktelėjęs poetas su didžiule plaukų kukštera tartum šviežiai surišta beržine šluota. Niekas nežinojo nei jo vardo, nei iš kur jis kilęs. Aš žinojau tik tiek, kad jis aramėjiškai rašo rimtuosius laiškus, skirtus Dievui. Parašęs juos įmeta į raudoną pašto dėžutę prie Žaliojo tilto, susimąstęs kantriai vaikštinėja palei Viliją ir vis laukia, kada dangiškasis paštininkas atneš jam atsakymą. (p. 9)

Visi prisidėję prie talkos ir pirmųjų A. Suckeverio skaitymų iniciatyvos viliasi, kad bibliotekos pastatas, dabar priklausantis Vilniaus Gaono žydų muziejui, ilgainiui vėl taps visuomenei atviru kultūros centru, gyvai priminsiančiu žydų kultūros palikimą.

Draugai