Astrida Petrai tytė. Rudens kupa (2)

Pabaiga. Pradžia Nr. 34

Turgelių bažnyčios sieninė tapybaĮ apžvelgiamos savaitės (09 10–16) renginius įsiterpė ir smagi visos dienos –­ šeštadienio – iškyla! O buvo taip.
Nekantriai ieškodama informacijos apie šiemetes Europos paveldo dienas Vilniuje – juk atmintyje dar gyvi pernykščiai pasivaikščiojimai po bažnyčias, valdiškas įstaigas, net privačius butus, gėrintis atrastąja ir išsaugotąja senųjų amžių sienine tapyba – nudžiugau sulaukusi žinios apie išvyką Šalčininkų kraštan. Buvo tekę girdėti, kad bene populiariausias paveldo dienų renginys (iš organizuotųjų Vilniuje) pernai – būtent kelionė ton pusėn, nes Turgelių bažnyčia taip pat turtinga sieninės tapybos lobių. Net įtikėjau, kad užsirašiusi kelionėn įsiterpiau į šiemetes Europos paveldo dienas, kurių tema –­ Genius loci... Vis dėlto pasirodė, kad ne – išvykos vadovė žurnalistė Aurelija Arlauskienė perspėjo: tai tiesiog Rudens kelionė. Tačiau ne miško gėrybių paieškai skirta ir netgi, ko gero, pakartojanti pernykštį „europinį“ maršrutą.
Pirmiausia pastovėję prie Medininkų memorialo, patylėję tame vagonėlyje, lankėme Medininkų pilį. Buvoję čia anksčiau liudijo matę griuvėsius, dabar tai –­ atstatytoji aptvarinė pilis, t. y. gynybinė, priglaudžianti erdviame, mūru apsuptame kieme pavojui ištikus. Gal buvome pirmieji keliauninkai, pasibeldę į restauruotosios (paremiant europiniams fondams) pilies vartus – iškilmingas atidarymas numatytas rugsėjo 28 d.
Kai jau dairėmės nuo Juozapinės, ilgą laiką buvusios aukščiausiuoju Lietuvos tašku (dabar, regis, taip įvertinta gretima kalva – Aukštojas), ne vienas neslėpė nuostabos ir, ko gero, slėpė nusivylimą – nei kalnas, nei žymesnė kalva, nei piliakalnis, tų esam regėję tikrai aukštesnių! Juk tąjį atskaitos tašką – „nuo jūros lygio“ – iš racionalaus matmens į emocinį ne taip lengva transformuoti.
Turgelių bažnyčios sieninė tapybaTaigi tiek patirta Vilniaus rajono įspūdžių, toliau laukė Šalčininkų valdos (nors paties miesto mūsų planuose nebuvo). Tenka pripažinti išvykos vadovę Aureliją tikrai kilnią misiją vykdžius – dar autobuse ji emocingu žodžiu sėjo meilės, dėmesingumo šiam kraštui sėklą. Iškart turėjai sutikti su jos priminimu, kad žiniasklaidos veidrodyje jo atspindys – nei­giamas, o į jos raginimą regėti ir šviesiąsias spalvas, stabtelint tai vienur, tai kitur nebuvo sunku atsišaukti. Gal ir manasis iškreiptas veidrodis lėmė nuostabą, kildavusią kaskart, kai su krašto kultūros paveldu (materialiu ir dvasiniu) vietos „gidai“ mus pažindino ne tik širdingai, bet ir gražia lietuvių kalba. Taip pirmiausia buvome sutikti Tabariškėse, jau visai šalia Baltarusijos. Anos Krepštul (1932–2007) muziejuje mus priėmė šios savamokslės dailininkės sesuo, papasakojusi apie šviesios sielos, daug fizinių kančių išgyvenusį žmogų (1-os grupės invalidė, per savo gyvenimą patyrusi 77 lūžius ir visokių kitokių ligų), aprodžiusi ekspoziciją – tapytus ir siuvinėtus paveikslus. Dar daugybė dailininkės darbų ir po pasaulį pasklidę, štai: „Vienas siuvinėtas ir trys tapyti paveikslai buvo padovanoti popiežiui Jonui Pauliui II. Popiežius autorei parašė laišką-palaiminimą“ (iš lankstinuko). A. Krepštul peizažai ar natiurmortai – šviesūs, regis, ne tik fizine, bet ir emocine spalva. Yra ji nutapiusi ir portretų (šie mano akiai buvo pernelyg dailūs), ir religinės tematikos kūrinių. Vieną tokį regėjome ir virš altoriaus Tabariškių Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje, kurioje mus priėmė penktus metus čia kunigaujantis eišiškietis Valdemaras Ulčukėvičius, paliudijęs savo dėmesį istoriniam paveldui. XVIII a. antrojoje pusėje statytos medinės bažnyčios (šalia kurios ir medinė varpinė) interjero barokinėje gausoje esama ir „paslapties“, kurią kunigas mums atskleidė: virš altoriaus esantis „kasdienis“ Mergelės Marijos su kūdikiu paveikslas (Krepštul tapytas) gali būti pakeliamas aukštyn, tuomet atsidengia senasis – tamsumu kiek bauginantis Kristus. Bet šviesiai pasibuvom, kunigui entuziastingai bažnyčios praeitį (kadais parapijonių būta net dešimties tūkstančių!) su dabartimi susiejant – istorinėse paieškose, regis, gražiai bendradarbiaujama su buvusiųjų dvarininkų, dosniųjų mecenatų Skarbek-Važinskių palikuonimi, iš Londono atvykusiu savo šaknimis pasidomėti. Tik – jau atsisveikinant su jaukia dailia kaimo bažnytėle spragtelėjusi ant jos kabančią kultūros paveldo statusą liudijančią lentą, galiausiai Vilniuje persikėlusi nuotrauką ir įsiskaičiusi, sutrikau –­ tai vis dar Lietuvos TSR paminklas…
Paulavos respublikos likučiaiKai atsidūrėme prieš didingą Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią Turgeliuose, tos lentos (žinia, ne su LTSR žyma) pirmiausia ir pasigedau, klausinėjau: „Negi tai nėra architektūros paminklas?“, bet tik retoriškai. Bažnyčioje gido neturėjome ir ypatingąja jos sienų tapyba grožėjomės savarankiškai, tik dar autobuse praturtinti mūsų vadovės Aurelijos prisiminimais iš pernykščio apsilankymo: jų ekskursijai vadovavusi menotyrininkė atkreipusi dėmesį į kiauliaganio tarp kiaulių su atsuktais užpakaliais sceną – esą taip arti altoriaus kitur tokios scenos neišvysime... Na ne, ne visai prie pat altoriaus, bet vis tiek pikantiška. O apžvelgdamas visą bažnyčios erdvę, sienų ir lubų tapybą, galėjai tik nuščiūti iš dievobaimingos pagarbos – prieš neužkastus žemiškųjų Dievo tvarinių talentus. Nors bažnyčia iš XIX a. pabaigos, bet sieninė tapyba, kaip sufleruoja mūsų vadovės prie surašytojo maršruto pateikta informacija – sukurta 1928–1930 m.
Bet nelikome Turgeliuose be širdingo priėmimo – lenkiškosios Povilo Ksavero Bžostovskio mokyklos direktorė Lucija Jurgelevič padarė puikų istorinį įvadą prieš mums vykstant į Paulavos (Pavlovo) respubliką... Jos balse girdėjosi pagarbos ir susižavėjimo gaida prisimenant asmenybę, kurios vardu pavadinta mokykla ir kurios iniciatyvos skleidėsi, galima sakyti, įgyvendintomis utopijomis. 1767 m. nusipirkęs dvarą, dar supirkęs gretimas žemes, jaunas kunigas po poros metų 3 tūkstančių hektarų plote įkūrė savo vardo –­­ Paw­lowo respubliką su savomis institucijomis, Konstitucija, Lietuvos ir Lenkijos seimo pripažinta; ėmėsi reformų, kurių teigiamus vaisius – tiek ekonomikos, tiek švietimo, matyt, ir moralės – raškė visi, taip pat ir iš baudžiavos išlaisvintieji. Respublika gyvavusi 25 metus.
Aplankę ir mokykloje įsikūrusį Kraštotyros muziejų, patraukėme žymiosios Respublikos lankyti. Aptiktieji rūmų griuvėsiai dvelkė istorine praeitimi – jei tik jie neirtų dar labiau, beveik tos istorinės autentikos man užtektų (tik p. Aurelija apgailestavo, kad tai vietinės reikšmės paminklas – o šie architektūros likučiai, liudijantys šaunų istorinį nuotykį, turėtų rūpėti visai valstybei). Smagu, kad paminklas, pagerbiantis idealistą praktiką Bžostovskį, pateikia ir būtinąją informaciją šio būtojo stebuklo negirdėjusiems.
Istorinės Jašiūnų kapinaitės. Astridos Petraitytės nuotraukosPaulavos griuvėsiai kūrė romantišką nuotaiką, tačiau byrantis Jašiūnų dvaras jau kėlė liūdnas mintis. Tuo labiau kad prie jo mus sutikęs M. Balinskio mokyklos direktorius Kazimieras Karpičius gebėjo tarsi su lengva humoristine gaida nupiešti problemišką situaciją – jau visą dvidešimtmetį laukiamą, žadamą finansavimą... Prisiminęs ir Radvilų laikus – jų valdų čia būta XV–XVIII amžiais – p. Karpičius mūsų žvilgsnius kreipė į XIX-ąjį, kai dvarą valdė Ignacas Balinskis, o jam šlovės suteikė Sniadeckiai – Balinskio uošviu tapęs Vilniaus universiteto profesorius gydytojas Andrius Sniadeckis ir šio brolis universiteto rektorius Jonas Sniadeckis, dvare praleidęs paskutiniuosius savo gyvenimo metus. Nenuostabu, kad dvaras ir kilmingų svečių sulaukdavęs. Mūsų gidas patikino, kad Slovackio tikrai lankytasi, tikėtina, kad ir Adomo Mickevičiaus.
K. Karpičius mums atrakino ir nedidelių istorinių kapinaičių vartus. Čia ilsisi Balinskių giminės atstovai, o centrinė vieta ir iškiliausias paminklas skirtas Jonui Sniadeckui. Paminklas teberyšėjo kapinaites aplankiusio Lenkijos prezidento B. Komarowskio pagarbos ženklą –­ dvispalvę (raudonai baltą) juostą.
Išties pasitvirtino vadovės Aurelijos liudijimas: šiame krašte gausu istorinio paveldo. Verta apsilankyti, verta atsigręžti...

Draugai