Dmitrij Gluščevskij. „Baltos lankos ’15“: tradicijos prieblandoje

Pirmąjį liepos savaitgalį Druskininkuose vyko net du festivaliai. Vienas iš jų – kurorto naujokas NEW­MAN, viliojęs jaunimą šiuolaikiniu menu ir aktualia elektronine muzika. Kitas – akademinių studijų savaitė „Baltos lankos“, kurios kitaip nei festivaliu nepavadinsi, –­ pradėjo savo darbą jau 25-ąjį kartą. Palyginti neseniai persikraustęs iš M. K. Čiurlionio memorialinio muziejaus į „Europa Royale“ viešbučio patalpas, renginys daugeliui jo lankytojų jau seniai tapo tradicija: į jį veikiau grįžtama atpažinti kitų ir savęs, nei ieškoti naujų patirčių. Šį – jubiliejinį – kartą man pasirodė, kad pokyčių (ne)galimybės ir laikiškumo leitmotyvai vyravo ir pranešimuose.

Adelės Vadeišaitės nuotrauka

Pirmą studijų savaitės sekciją pranešimu apie kultūrinius oročėnų – elnių žmonių – postšamanistinės epochos ypatumus pradėjo antropologas Donatas Brandišauskas. Rytų Sibiro tautoms, sudarančioms mažiau nei 0,2 % visos Rusijos gyventojų, ypatingas sėkmės suvokimas tapo pagrindine atrama, leidžiančia prisitaikyti prie besikeičiančios politinės situacijos ir sunkių gyvenimo sąlygų. Sėkmė šiuo atveju – ne atsitiktinumas, bet savita priežastingumo teorija, paremta abipusiais santykiais su tikrove. Sėkmė gali būti užtarnauta ir išlaikyta arba prarasta dėl nusižengimų. Nepaisant 4 dešimtmetyje patirtų represijų, dėl kurių sunyko šių nomadų šamaniškosios žinios, jie sugebėjo grįžti prie tradicinio gyvenimo būdo ir atgaivinti santykį su mitologiniu pasaulio dėmeniu. Atrodo, kad viena pagrindinių tokios gyvasties priežasčių – ne tik gaji oralinė žinijos tradicija, bet išskirtinis kūrybiškumas, leidžiantis laisvai integruoti įvairius šiuolaikinio pasaulio ir kitų kultūrų aspektus į ritualinį būvį. Kiek paradoksaliai toks tradicijos išlaikymas perkuriant leidžiasi gretinamas būtent su tradicijos nepaisančiu postmodernizmu.

Savaip laikiškumą tematizavo Algis Mickūnas, tradiciškai atnešęs į susirinkimą truputį gyvos fenomenologijos. Kiekvienas įvykis arba duotis turi pasirodyti patirtyje kaip tęstiniai, nes kitaip negalėtų turėti nemomentinės būties. Tačiau tokia tęstinumo patirtis yra belaikė tiek, kiek peržengia laikiškumą, leidžia padaryti laiką permatomą ir atpažinti pasikeitusį žmogų arba sudėtingą melodiją. Taigi užlaikymas ir tęstinumas yra subjektyvaus pasaulio suvokimo sąlygos, bet patys neegzistuoja laike ir nėra subjektyvūs. Tai leidžia teigti egzistuojant kitokį kosmosą, nei įprastai vaizduojamas mokslo: nesivystantį tikslingai, neturintį pradžios ir pabaigos taškų. Veikiau mus supančią tikrovę reikėtų suvokti kaip antifoniją (Mickūno naujadaras) – intencijų ir krypties neturintį fenomenų antplūdį. Todėl fenomenologijai rūpi ne laikas, o gelmė, leidžianti pamatyti tęstinumą per kitoniškumo klodus. Kažkur tarp jų, matyt, randa savo pradžią ir tikroji filosofija.

Saulius Žukas baigė dieną mėginimu pagauti Vilniaus miesto dvasios pokyčius, stebėdamas jo langus. Ar galima teigti, kad iki Antrojo pasaulinio karo atviro lango motyvas žymėjo kažkokį ypatingą Vilniaus bruožą ir negali būti vienareikšmiškai redukuotas vien tik į oro sąlygas arba patalpų vėdinimo poreikius? Ar pakankamai pagrįsta intuicija, kad po Antrojo pasaulinio karo atvirų langų Vilniuje sumažėjo? Deja, šios išties intriguojančios hipotezės pranešimo metu nebuvo įtikinamai pagrįstos ar paneigtos. Kita vertus, diskusijos metu pasirodė, kad lango – praviro, uždaro, užkalto ar išdeginto – figūra pasižymi tikrai galinga prasmine potencija, neabejotinai verta atskiros – lango – semiotikos vardo. Kai pagalvoji, ne taip ir mažai.

Antroji sekcija prasidėjo grįžimu prie tradicinio semiotikos objekto – literatūros: Kęstutis Nastopka pristatė savą Gyčio Norvilo knygos „Išlydžių zonos“ skaitymą. Didžioji pranešimo dalis buvo skirta maksimaliai pagarbiam poeto kūrybos – nemalonus, bet neišvengiamas žodis – skrodimui. Čia atsirado pasikartojančių figūrų (nulis, sraigė, vanduo), temų (mirtis, vaikystė, beprotybė), struktūrų ir kitų tradicionalistų filologų baubų. O kita – žmogiškoji – pranešimo pusė buvo skirta geros poezijos apibrėžimo bandymui. Tarp išvadų –­­­ teiginiai apie kūrybinį ir tematinį nuoseklumą, išraiškos ir turinio harmoniją. Anot Norvilo (arba bent jau Norvilo, skaitomo Nastopkos), klasikinė poezija šiandien – nebeįmanoma. Tačiau didžioji jo pastanga kaip tik ir yra neįmanomos poezijos įmanomybės įrodymas, išaukštinant marginalinę padėtį, besipriešinant sustabarėjusioms vertėms ir teisingiems požiūriams. Panašiai ir Nastopka kiekvienu savo pranešimu įrodinėja semiotikos – linksmojo mokslo –­ vertę. Šia prasme jo pranešimas Druskininkuose yra toks pat manifestas, kaip ir Norvilo poezija.

Apie linksmąjį mokslą ir Lietuvos filosofinio landšafto pokyčius mėgino kalbėti ir Tomas Sodeika. Tačiau akademiškumu tik prisidengianti atvejo analizė sukėlė pagrįstų priekaištų pranešėjo etiškumui, kurių nenustelbė nei jo pademonstruotas Marshallo McLuhano pavardės tarimo išmanymas, nei desperatiškai kolegų pasiūlyta diskusijos kryptis.

Vienas labiausiai studijų savaitės metu sužibėjusių – svečias iš Brazilijos Ricardo de Castro Monteiro, skaitęs du pranešimus: apie paveldo semiotiką ir sociosemiotikos taikymą politinei ir kultūrinei analizei. Pirmojo iš jų objektas – musulmoniškosios kultūros įtaka Ispanijai ir Lotynų Amerikai. Viena vertus, bene 800 metų trukusi krikščioniškos, žydiškos ir musulmoniškos kultūrų kaimynystė Pirėnų pusiasalyje dabar yra beveik nereflektuojama. Kita vertus, jos pėdsakai pastebimi ne tik senesniuose literatūriniuose šaltiniuose, bet ir šiuolaikinėje Lotynų Amerikos poezijoje ir kultūroje. Semiotikos įrankiai leidžia ne tik sekti struktūrinius skirtingų laikotarpių kūrinių panašumus, bet ir atpažinti bręstančias arba aktualiai vykstančias kultūrų konfrontacijas.

Kitame Ricardo pranešime pristatyti įrankiai, leidžiantys fiksuoti ir suprasti kultūrines ir politines tendencijas post­industriniame pasaulyje. Vis didėjanti technologinių pokyčių sparta nulemia įvairiausius fenomenus, kurių kultūrinė integracija neįmanoma be struktūrinių pokyčių pačioje semiosferoje. Anot Ricardo, šiuolaikinės tendencijos leidžia teigti, kad šiuo metu mes judame nuo binarės prie trinarės semiosferos struktūros, pasižyminčios didesniu lankstumu ir subtilumu. Humanitarinių mokslų vaidmuo tokiu atveju –­ padėti artikuliuoti tuos pokyčius, atpažįstant jų atgarsius įvairiuose kultūriniuose diskursuose: muzikoje, tarpasmeniniuose, politiniuose santykiuose. Intriguojantys, pilni iliustruojančių faktų, aiškiai ir įtaigiai artikuliuoti, šie du pranešimai tikrai galėtų būti išskirti kaip akademiškai pavyzdiniai.

Trečioji studijų diena prasidėjo nuo Daliaus Jonkaus pranešimo apie meno filosofijos ir estetikos santykį. Pristatydamas Vosyliaus Sezemano mintis šiuo klausimu ir iš esmės su juo solidarizuodamasis, Jonkus teigia, kad kalbant apie meną iš fenomenologinių pozicijų ne­įmanoma – o ir nereikia –­ išvengti grožio klausimo. Estetinis lygmuo –­­ neatskiriamas, pavyzdinis ir pirminis suvokiant meno kūrinį, o grožis yra mūsų skonio sprendimų subjektas. Todėl meno kūrinio suvokimas reikalauja grįžti prie estetikos ir įsteigti grožio patirtį kaip realų ir universalų meno patyrimo dėmenį. Atgal į grožį –­ puikus šūkis saulėtam sekmadienio rytui.

Pasivaikščiojimą estetikos labirintais tęsė Tojana Račiūnaitė, pasiūliusi ekskursiją po stebuklingųjų atvaizdų pasaulį. Religinio atvaizdo stebuklingosios savybės dažniausiai pagrindžiamos jo unikalumu ir nepaprasta – nežmogiška – kilme. Dailininko, kaip autoriaus, veikla tokiuose vaizduose minimizuojama, steigiant tiesioginį atvaizdo ryšį su krikščioniškąja transcendencija. Tokiu būdu, pertapant paveikslą, provaizdis gali perduoti stebuklingumą atvaizdui ir to atvaizdo sekiniui. Atskiri paveikslų pertapymo, užtapymo arba atsiradimo istorijų atvejai parodė, kad menotyra gali mažai kuo skirtis nuo kvapą gniaužiančio detektyvo. Deja, kartais tam detektyvui pritrūksta gero pasakotojo.

Arūnas Sverdiolas kiek šlejermacheriškai atsisuko būtent į autorių, pristatęs konceptualų, bet ir labai asmenišką, Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščių skaitymą. Dienoraštis gali būti suvoktas kaip dvejopas optinis įrankis: ir veidrodis, ir projektorius vienu metu. Anot Sverdiolo, Nykos-Niliūno paviešinti užrašai demonstruoja abiejų šių funkcijų teikiamas galimybes. Leitmotyvu tekste skambantis savasties apsaugojimo motyvas pasireiškia įvairiais projektais arba, tiksliau, projekcijomis –­ į ateitį arba į praeitį. Tokiu būdu savasties sauga čia tiesiogiai siejasi su savasties steigtimi per savitikslę kūrybą. Alternatyva tokiai programuotai egzistencijai – arba vaikystėje retrospektyviai aptinkama realios dabarties spontanika, arba vėliau išgyvenamas lemtingas įvykis – artimo žmogaus praradimas. Tragedija čia, žinoma, yra tai, jog tokia autentiškoji dabartis yra arba jau prarasta, arba nepakeliamai skausminga.

Paskutinės akademinio festivalio dienos pranešėjai atstovavo dviem skirtingiems akademinio darbo poliams. Jurgos Katkuvienės atliktas Roland’o Barthes’o knygos „Camera lucida“ pristatymas pasižymėjo ypač skaidriu darbu su objektu. Fotografijos esmė, anot Barthes’o, glūdi gebėjime pasiekti nulinį kodavimo laipsnį tarp tikrovės ir jos atvaizdo. Šia prasme fotografija tampa tikrovės gabaliuku, kuriame cirkuliuoja ne tik reikšmės (studium), bet ir galimybė patirti tikrovę tokią, kokia ji buvo (punctum). Būtent punctum elementas, suardydamas pirminę akivaizdžią prasmę, įsteigia fotografiją ir jos „skaitytoją“ kaip tokius. Pristatydama autorių kaip savotišką fenomenologą, Katkuvienė sąžiningai atliko paties Barthes’o teiginių santykių rekonstrukciją, atverdama duris turiningai diskusijai, kurios metu prancūzų mąstytojo vartojamos sąvokos (tikrovė, kūnas, pagaliau – fenomenologija) buvo produktyviai suproblemintos.

Aldonos Eikevičiūtės nuotrauka

Gintautas Mažeikis, savo ruožtu, greitai pristatęs teorinį tinklelį, didžiąją pristatymo dalį skyrė to tinklelio taikymo tikrovei demonstracijai. Panašu, kad jo Dvasios niekšybei skirto pranešimo siekis buvo bent jau dalinė dialektikos reabilitacija Lietuvos humanitariniuose moksluose. Pagrindinė pranešimo dichotomija – didžiųjų diplomatų figūros, kurios savo laiku yra pristatomos kaip kuriančios istoriją, bet dažniausiai pasmerkiamos po mirties. Taigi Dvasia čia – hėgeliška sąvoka, nurodanti į tam tikrą aktualiai pasireiškiančią liniją istorijoje. Tokiu būdu didieji diplomatai galėtų būti suvokiami kaip Dvasios reiškėjai, sąmoningai atsisakantys savo nuomonės arba moralinių nuostatų valstybės labui. Žinoma, Hegelio inspiruotas istorizmas yra kupinas pavojų nusiristi į pernelyg lengvus ir skubotus apibendrinimus. Tačiau per pranešimą išlaikytas balansas tarp teorinių prielaidų ir kone anekdotinių istorinių pavyzdžių, puikūs pranešėjo retorikos įgūdžiai ir diskusija aktualiomis politinėmis temomis nulėmė tai, kad mano asmeninėje lentelėje Gintautas Mažeikis liko absoliučiu renginio headlineriu.

Beje, jei kalbėsime apie „Baltų lankų“ Dvasią, ji, kaip visada, iki galo pasireiškė būtent už auditorijos ribų: improvizuotame Monteiro koncerte, šokiuose iki paryčių, iškyloje į Liškiavą ir kiek pagoniškose naktinėse maudynėse. Nė kiek neabejoju, kad būtent šios, išties festivalinės, buvimo kartu akimirkos „Baltų lankų“ senbuviams kelia didžiausią nostalgiją, o naujokams įsimena labiausiai. Sverdiolo žodžiais, „Baltos lankos“ jau 25 metus tęsia savo darbą ir pažada tai daryti toliau. Kartais sunku apsispręsti, ar toks stabilus tradicijos tęstinumas yra džiuginantis ar migdantis faktorius. Kita vertus, vienareikšmiškumas yra labiau prastos ideologijos, o ne akademijos bruožas.

Draugai