Erika Drungytė.Sūduvių kūryba Vilniaus galerijose

Pavasariui Vilnių kasmet išbudina Kaziuko mugė. Ar galite patikėti –­ jau 410 metų! Kadais karalaičiui Kazimierui pagerbti skirtos procesijos buvo bažnytinė šventė, kurios „antrame plane“ vykusi prekyba šiandieną perkelta į „pirmąjį planą“. Taigi mugė –­ svarbus vyksmas, sutraukiantis lietuvius į Vilnių iš visų pašalių. Man pačiai visada bus malonu prisiminti jaunystės Kaziukus, kai šiam įvykiui ruošdavomės labai atsakingai –­ tautinius kostiumus lygindavom, dainų mokėmės, pinigus taupėm. Papuošt namus spalvingom verbom buvo toks svarbus ritualas, kad ir šiandieną kažko trūksta, jei Velykų sulauki be mugės grožybių. Tokia yra įpročių  ir papročių jėga. Nes pati stipriausia atmintis – emocinė.
Labai norėtųsi tikėti, kad 2010 m. atsiradusi nauja tradicija, pavadinta „Lietuvos regionai istorinėje Vilniaus Kaziuko mugėje“, taip pat bus tęsiama tiek ilgai, kiek gyvuos pati mugė. Kiekvienais metais suteikti erdvę vis kitam Lietuvos regionui – išmintingas ir labai aktualus sumanymas, įgyvendintas tuomečio Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjo Edmundo Žalpio. Bet mugės vartai tais metais atsidarė ne vien amatininkams, liaudies meistrams, valgių gamintojams, dainininkams, muzikantams ir šokėjams. Vartai buvo atverti ir profesionaliems regionų menininkams, kurie vargiai įkeldavo kojas į Vilniaus dailės galerijas dėl įvairiausių priežasčių. Vilniui pakanka miesto dailininkų, dar vieno kito svečio iš už sienos ar jūrų marių. Dailininkai iš regionų? Kas jie tokie? Labai dažnai jie tos pačios VDA auklėtiniai, tik grįžę į gimtas vietas, papildę dailės mokytojų gretas vietos meno mokyklose. Ar jie ką įdomaus sukuria? Apie visa tai turbūt ir kalba projektas „Vilnius – vartai į...“.
Dzūkijos, Aukštaitijos ir Žemaitijos menininkai jau turėjo galimybę pasirodyti vilniečiams. Šiųmečių parodų afiša –­­ „Vilnius –­­ vartai į Sūduvą“. Pasak VšĮ „Be batų“ vadovo Dariaus Straigio, organizavusio pa­rodas sūduviams, kiekvienas regionas iš tiesų labai skiriasi ne tik meno kūriniais, bet ir charakteriu. Dzūkai buvo kukliausi, aukštaičiai –­ atviri ir labai profesionalūs, žemaičiai visus nurungė dalyvių gausa, o sūduviai buvo labai aktyvūs ir entuziastingi. Vilniaus rotušėje, Šv. Jono gatvės galerijoje ir Lietuvos muzikos ir teatro muziejuje eksponuojami Marijampolės, Šakių, Kazlų Rūdos, Kalvarijos ir Kauno rajono savivaldybėse gyvenančių menininkų darbai – tapyba, skulptūra, grafika, tekstilė.
Nepaprastai daug darbų ir lankytojų sulaukė Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerija, kurioje savo darbus pristato jaunieji dailininkai. Parodos atidarymas buvo be galo šiltas – galerijos direktorė dailininkė Jūratė Stauskaitė visus mokėjo pakalbinti, vaikų literatūros žinovė Gintarė Adomaitytė įdomiai papasakojo vaikams ir suaugusiesiems apie rašytoją Praną Mašiotą, kurio 150-ąsias gimimo metines šiemet minime, paroda džiaugėsi Marijampolės vicemeras Sigitas Valančius, o Tautvydas ir Giedrė kankliavo ir dainavo suvalkietiškai.
Tiesą sakant, ir organizatorius, ir parodų lankytojus maloniai nustebino Sūduvos profesionalai. Kovo 1 d. Vilniaus rotušėje vykusiame parodų atidaryme ne kartą buvo išsakytos mintys, kad visos ekspozicijos – labai įdomios, pristatančios daug brandžių kūrėjų, įspūdingų darbų. Darius Straigis džiaugėsi, kad pats sau atrado daug vardų, kurių anksčiau nebuvo girdėjęs, bet dabar norėtų pamatyti dar daugiau kūrybos, užsiimti sklaida. Organizatorius išreiškė nusistebėjimą, kad Prienų ir Vilkaviškio savivaldybėms šis projektas nepasirodė įdomus. Atidaryme dalyvavę Marijampolės mero pavaduotojas Sigitas Valančius, Kazlų Rūdos mero pavaduotoja Ramutė Vinikienė, Kalvarijos mero pavaduotojas Antanas Burinskas, kitų savivaldybių delegacijos drąsiai galėjo didžiuotis atstovaujamais menininkais.
Projekto „Vilnius – vartai į Sūduvą“ kataloge labai kruopščiai pristatomi kiekvienos savivaldybės menininkai ir jų darbai. Galbūt keista, kad prie amatininkų mugės prisišliejo profesionalūs dailininkai, bet atskirų renginių, skirtų regionų menui, niekas neorganizuoja. Regioninės kultūros politika dar tik įgyja pagreitį ir tikėtina, kad kiekvienais metais atsiras vis daugiau žmonių, norinčių reprezentuoti savo žemę, savo tarmę, tuos ypatumus, kuriais mes skiriamės vieni nuo kitų ir esame unikalūs. Ar galima profesionaliąją kūrybą skirstyti pagal regionus? Greičiausiai – ne. Kita vertus, net ir individualųjį braižą veikia vietos gamtovaizdis, spalvos, šnekta, melodijos... Atstovauti savo kraštui – garbės reikalas. Ir tai yra gražu. Tai sveikintina. Tai palaikytina. Kol kas toks regionų dailininkų pristatymas sostinėje įmanomas tik todėl, kad yra iniciatyvus projekto organizatorius, kad savivaldybės geranoriškai prisideda prie idėjos įgyvendinimo. Bet praeitų metų parodos kažkodėl nebuvo įdomios meno laidų ar leidinių žurnalistams, menotyrininkams, apie tai plačiau nedrįsta pakalbėti meno visuomenė. Tai vadintina provincialumu. Bet gal sūduviams pasiseks ir jie sulauks vertintojų. Gal tuo suskubs pasinaudoti studentai, rašantys kursinius darbus. Gal kitais metais darbus pristatysiantys Mažosios Lietuvos menininkai negalės atsiginti žiniasklaidos dėmesio... To ir palinkėkime. O besidominčius daile maloniai kviečia minėtos galerijos iki kovo 22 d. pamatyti sūduvių sukurtus meno kūrinius.

Milda Žemaitienė. Iš ciklo „Palata“. 2011, drobė, aliejus, 90x70

Draugai