Jos žodžiai: tebūnie, sugrįžau

Liūnė Sutema
1927 07 05–2013 01 16

Emigruosiu į šalį, kurios dar nėra
ir duosiu jai vardą
SUTEMA,
ir ji bus nepriklausoma
nuo dangaus ir žemės,
neperkama, neparduodama,
ir ne pasaka –
Kai Didysis Magas
ranka debesį palies,
upelė Liūnė sroventi pradės,
nusinešdama visus paskendusius –
emigruosiu į šalį,
kuri vienąkart bus –

 

Liūdesys, gedėjimas – ar jie kitokie, kai netenkame didžio menininko?
Turbūt kitokie. Atsisveikinant su poete Liūne Sutema – dar ir dėl to, kad jos poe­zijoje daug liūdesių ir atsisveikinimų. Su vyru rašytoju Mariumi Katališkiu, broliu poetu Henriku Nagiu, su dukra ir sūnumi. Suvokimas, kad Tėvynė, nuo 1944-ųjų, jai buvo toli, –­ irgi šios spalvos. Iš čia eilėraščių žodžiai: likau viena, viskas atimta, emigruosiu į šalį SUTEMA.
Žinau, kad šis rašinys spausdinamas greta pro memoria. Tad galiu apsiriboti bendravimo nuotrupomis.
Mačiausi su Liūne Sutema vienintelį kartą Lemonte, netoli Čikagos. Tai buvo 2000-ųjų kovą, draugiškas vakarėlis, į kurį susirinko būrelis tenykščių lietuvių rašytojų. Tarp jų ir Liūnė Sutema. Pasisveikinimas su ja, keli sakiniai, ypatingas įspūdis: įsitempusi, beveik nieko nekalbanti, paskendusi savyje. Paskui man buvo prasitarta, kad dėl savo ir sūnaus sveikatos, dėl dvasinių būsenų ji beveik nedalyvauja tokiuose susitikimuose, tai buvęs retas atvejis. Pasakiau, jog man akimirksniu paaiškėję, kad jos atokumas natūralus, suprantamas.
Vėliau kartą kitą rašiau jai kaip leidėjas, –­ gal ką pasiūlytų. Muziejininkės Virginijos Paplauskienės (bendravusios su poete) patikintas, kad jau gali susidėti knyga, rašiau drąsiau ir sulaukiau mašinraščio. Išleidome eilėraščių rinkinį „Tebūnie“ 2006 metais. Redakcinius pasiūlymus ir pasitarimus siuntinėjau poetei laiškais, sužinojęs, kad kompiuterių ji nekenčia. Tie pasitarimai laiškais, autorės raštiški reagavimai man pasirodė vertingi, besidomintiems žinotini, šiais laikais net unikalus dalykas. Todėl, knygai išėjus, poetės nuostatas aprašiau, ir straipsnis buvo išspausdintas žurnale „Gimtoji kalba“ 2008 m. vasario mėnesį. O visą susirašinėjimą perdaviau Maironio lietuvių literatūros muziejui.
Taigi šia liūdna proga pranešu, kur ką galima rasti.
Rinkinys „Tebūnie“, tegul nedidukas (trisdešimt penki eilėraščiai), tikrai turėjo savo šerdį, savo gyvybę ir ypatingumą mūsų poezijos padangėje. Galite iš naujo paskaityti, ką apie jį tada rašė Viktorija Daujotytė. Išleidome jį dailiai. Kilo mintis pasiūlyti Liūnę Sutemą Nacionalinei premijai. Ir gavo. Paskambinau jai iškart po balsavimo, pasveikinau. Atrodo, tąsyk ji nelabai suprato, kas ta premija ir ką ji reiškia. Suprato vėliau.
Atsirado viltis, kad atvyks į Lietuvą – į premijos teikimo iškilmes. Bet klausinėjusiems žurnalistams pasakė neturinti kelionei būtinų dokumentų, tik anos Lietuvos pasą, ir panašiai. Turbūt tai tiesa. Esu skaitęs spėlionių, kad poetė bauginosi pamatyti dabartinę Lietuvą – taigi ne tą, kurią laikė savo jaunų dienų atminty. Ir tai turbūt tiesa.
Sutiko, kad reikia bent netiesiogiai –­ perskaitomu raštu – iškilmėse dalyvauti. 2008 m. sausio 11 d. parašė: „Ar neužtektų pasakyti: man labai gera, kad mano poezija yra įvertinta gimtajame krašte, kuriame tebegyvenu, nors ir toli būdama. Arba perskaityti eilėraštį. (Pateikiame rankraščio faksimilę. – Red. past.) Tai tiek, atleiskite, kad esu tokia asociali (...)“
Kaip buvo? Tą sakinį, kurį „užteko pasakyti“, ir tą eilėraštį – „Yra žodžių...“ –­ 2008 m. vasario 16-ąją premijų teikimo iškilmėse perskaitė aktorius Vytautas Paukštė, tą pačią dieną atsiėmęs tokį patį apdovanojimą. Buvo gražu!
Apdovanojimai, net ir labai garbingi, priklauso rimtų dalykų ir tam tikro laiko gyvenimo žaidimų keistai sandūrai. Dėl Liūnės Sutemos daug kas pasidžiaugė. Sulaukė įvertinimo meno žmogus, kūręs meną ir nesiafišavęs niekaip kitaip.
Susirašinėjome ir vėliau. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje 2009 m. išleidome didelę (267 p.) Liūnės Sutemos rinktinę prasmingu vardu „Sugrįžau“. Su naujų eilėraščių pluoštu, jų septyniolika.
Zinaida Nagytė, vėliau Katiliškienė, literatūroje žinoma kaip Liūnė Sutema. Vienas gražiausių ir tiksliausių slapyvardžių. Vertas interpretacijų.
Ir likimas jį interpretavo.

Valentinas Sventickas

Eilėraštis iš knygos „Tebūnie“ (2006)

Draugai