Stasys Stacevičius

1959 11 19 – 2012 12 18

Gyčio Norvilo nuotraukaLietuvos rašytojų bendruomenę ir visą lietuvių literatūrą vėl ištiko tragiška ir skaudi netektis. Pūguotą ir šaltą gruodžio aštuonioliktosios vakarą, grįždamas iš dėdės laidotuvių Merkinėje, savo namų atokiame viensėdyje nebepasiekė poetas, eseistas, žurnalistas Stasys Stacevičius.  
Stasys Stacevičius gimė 1959 metų lapkričio 19 dieną Merkinės viensėdyje, tame pačiame, į kurį nesugrįžo lemtingą  vakarą. Mokėsi Merkinės Rojaus Mizaros vidurinėje mokykloje, 1978–1979 m. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Iš studijų paimtas tarnauti į sovietinę armiją, vėliau į Universitetą nebegrįžo. Didžiąją gyvenimo dalį paskyrė žurnalistikai – dirbo Varėnos, Šalčininkų, Trakų rajonų laikraščiuose, „Valstiečių laikraščio“ korespondentu Dzūkijai, aktyviai bendradarbiavo literatūrinėje šalies spaudoje, įvairiuose kultūros leidiniuose ir almanachuose.
Pirmuosius eilėraščius paskelbęs dar 1977 metais „Moksleivio“ žurnale, Stasys Stacevičius išleido aštuonias poezijos knygas: „Vienkiemio valanda“ (1990), „Juodvarnių žemė“ (1994), „Perkūnės pasiilgę“ (1997), „Toli kriokliai“ (1999), už kurią tapo 2001 metų „Poezijos pavasario“ laureatu, „Luktels ūkaujančių Bedugnis“ (2003), „Juodoji“ (2005), „Ne ėriukai nakty“ (2008) ir pernai pasirodžiusį rinkinį „Stiklinė“. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla žada išleisti poeto sudarytą ir spaudai parengtą eseistikos knygą „Milda supaisys“. Už aktualiausius ir ryškiausius publicistikos kūrinius kultūros temomis 2006 metais S. Stacevičiui buvo įteikta Kultūros ministerijos premija, o 2012 metais – Lietuvos Respublikos Seimo apdovanojimas – G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis.
Stasį prisiminsime kaip kuklų, šiltą, jaukų žmogų, ir kaip ryškų, savitą poetą, kūrėją, turėjusį itin platų interesų ratą, neužsisklendusį vien siauroje kultūrinės aplinkos erdvėje, puikiai pažinojusį „mažąjį žmogų“ ir gebėjusį išgyventi jo kasdienybės dramas, o sykiu mokėjusį regėti ir taikliu eseisto žodžiu formuluoti tautai ir valstybei iškylančias grėsmes ir iššūkius. Gal todėl jo subtili poezija rėmėsi ir artimiausios aplinkos įvykiais, įspūdžiais, ir platesnėmis Lietuvos istorijos realijomis. Anot jau amžinybėn pasitraukusio Stasio Stacevičiaus bendraamžio ir bičiulio Valdemaro Kukulo, jo „kūryboje nuolat akcentuojama tyla – ir kaip filosofinė kategorija, ir kaip būsena, ir kaip gamtos forma, dažnai net sunku suprasti, kaip šitos deklaracijos koreliuoja su nesiliaujamu, programiškai eksploatuojamu kalbos triukšmu. Antroji S. Stacevičiaus tėvonija, tėviškė – literatūra, knygos. Kartais net suabejoji, ar ji nebus pirmesnė už gimtuosius namus“.
Žiemišką sausio 12 dieną Stasio Stacevičiaus palaikus priglaudė Merkinės kapinės.

Lietuvos rašytojų sąjunga

 


 

Stasys Stacevičius

* * *

Iš tamsos, iš gruodžio gilumos
skambina: atlėk, kol ne velionis...
Tolimas žmogau, per daug žiemos,
ir liga nelyg žiauri malonė?
Gal ir man dabar nebus prasčiau
nuo to oro, požvarbio ir šviežio.
(Kai rūkiau, galbūt per daug pūčiau
į paveikslus, į akis šventiesiems.)
Bus tiesa, ką pasakys kranklys,
svetimas pilnoms paveikslų sienoms.
(Kai rūkei, pūtei gal į akis
tiems, kur „Paskutinėj vakarienėj“.)
Negirdėsi jų ar jie neklaus,
ko tau: duonos, vyno ar tik dūmo?
Ar be jų blogiau ar ne blogiau,
ar netrikdo debesio artumas?..
Du žodžius rašau „anksti, vėlai“,
ir abu jie vienas kitą taiso...
Stebi medžio Kristus akylai,
kaip užsirūkysiu ir išeisiu.

* * *

Pragarmėm dvelkia
mudviejų pėdos sniegynuose,
primena vėjas,
jog turime veidus,
akis, rankas, kojas,
ir išliekamoji pusnynų vertė vis didėja,
pūga neša požvarbes medžiagas,
svilina, degina,
perstato katedras,
pridengia pragarmes,
artina tolimą brolį ar seserį,
ir, regis, jau pusnių sostinėj esame,
sveikinam vakarą.

Stasys Stacevičius. Luktels ūkaujančių Bedugnis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.

Gintaro Žilio nuotrauka

Draugai