Vladas BRAZIŪNAS. Lygmala Juros vertimų jūra

Laudacija Georgijui Jefremovui

Georgijus Jefremovas – toks retas, aplinkybių nelabai tepaisantis, malonių nelabai telaukiantis reiškinys: triūsia nepaliaujamai, ir triūsia neretai tik šiaip sau, vien iš darbščios širdies. Kad koks poetas (ar pats Jura – kaip poetas) šitaip darytų, ką gi, taip tiems poetams ir reikia, tokia jau padermė, dangaus mana ar dykumų skėriais pramintanti. Bet šitaip kartais gyvena ir dirba profesionalus literatūros vertėjas Georgijus Jefremovas, o tokie vertėjai – paklauskit mokesčių įstatymus rašančių visažinių! – taigi nė piršto veltui nepajudins, užtat aptekę ir pertekę... Ką gi, poeto polėkis. Žmogus vis smagus ir linksmas, retkarčiais išnyrantis prieš kokią ne per didžiausią publiką, jaukiai paskaitantis eilių, savo arba verstinių, ar gal mieliau padainuojantis – ir vėl pradingstantis. Pradingstantis, aišku, dirbti, versti, bet ar labai čia tokiais kolegų pradingimais mus nustebinsi. Jau taip seniai ir taip glaudžiai Jura tarp mūsų ir su mumis, jau toks nebeatskiriamas, toks nebepastebimas, toks mūsų Jura ar Jurgis, toks „человек невидимка“, kad ir jo darbai mums ėmė, ko gera, atrodyti patys pasidarantys, išaugantys vis savaime, ataugantys kaip atolas – tik pjauk ir krauk. Šitaip tarsi savaime, be jokių fanfarų per kokius keturis dešimtmečius Jura išvertė beveik tris dešimtis lietuvių knygų, daugiausia poezijos. Ką kalbėjau apie keistą savo naudos nepaisymą, apie poetinį atsidavimą vertėjo darbui, rodytų kad ir nesenas pavyzdys: savo subjektyvią lietuvių poezijos antologiją „В начале – муравей“ antai ėmė ir išleido nebeprašydamas jokių mūsų fondų paramos, iš savo ir savosios Tamaros nestebuklingų lėšų, šitaip žada elgtis ir toliau – leisdamas visą seriją jau atskirų mūsų autorių knygų.
Jura yra vertęs, taigi savo paties pajautomis išgyvenęs, kone visą mūsų poezijos istoriją, pradedant dainuojama liaudies poezija ar, tarkim, mano Pasvalio tarme kadaise rašiusiu Juliumi Anusavičiumi, baigiant daugeliu dabartinių poetų, kad ir visai jaunų. O ilgiausias tarpas tarp jų, žinoma, – ne per seniausia mūsų klasika: Justinas Marcinkevičius, Alfonsas Maldonis, Albinas Bernotas, Jonas Strielkūnas... Tokias pavardes viename etiude apie Jurą pamini Petras Bražėnas, kartu paliudydamas: „ne tik iš jų, bet ir iš daugelio kitų esu girdėjęs, kaip, vertindami savo kūrybos vertimus, vertėjo ir vertimo profesionalumo pirmenybę jie atiduodavo Georgijui Jefremovui“ („Santara“, 2012, vasara, p. 54).
Aš irgi neabejoju, kad Jura tikru profesionalu vadintinas ne dėl kokių išorinių aplinkybių, net ir ne dėl įspūdingos vertimų bibliografijos (ne vienas vertimo grafomanas pateiktų gal dar ilgesnę), – Juros išskirtinumas pirmiausia yra vertimo kūrybos kokybė. Jura turi vertėjui, ypač poezijos vertėjui, būtiną šikšnosparnio klausą, estetinę klausą, įgimtą ir išlavintą, kad nugirstų menkiausias balso vibracijas, intonacijos, ritmo, net ir tembro pakitimus ar įtrūkius. Jis tad drąsiai gretintinas su geriausiais mūsų vertėjais ne tik į rusų, bet ir į kitas kalbas. Jau nekalbu apie tobulai atkuriamą eilėdarą ir kitus formalius poetinės kalbėsenos dalykus: čia apskritai rytų slavų vertėjų stiprybė. Jis dirba –­ kuria – kaip koks vargonų virtuozas, gebantis panaudoti visus įmanomus registrus – kokio kokiai poetinei individualybei ar net kaip tik tam kūriniui prireikia; net jeigu originalui yra svarbi, tarkim, ištisinė fonemų ar jų samplaikų eufonija, kuo įmantriausia garsinė plastika, – Juros ausis ją girdi, junta ir jaučia, kuria ir sukuria. Skaitydamas Juros vertimus, gali atpažinti originalo ekspresijos kaitą ir slinktį, muzikinės ir prasminės plastikos sutaptis, sampynas, substancinius ryšius, pagaliau pilnatviškai pulsuojantį eilėraščio būties vienį.
Laimingas yra poetas, bent kartą sulaukęs tokios akimirkos, kai klausosi savo eilėraščio kita kalba ir... tą eilėraščio vienį atpažįsta! Ir nuo to atpažinimo pačiam šiurpuliukai nubėga. Manau, ne aš vienas toks buvau –­ klausydamasis Juros Jefremovo.
Vien racionaliai poezijos nesukonstruosi. Poezijos vertimo, deja, taip pat. Čia neapsieisi be ypatingų juslių bei pajautų, be vergiško darbštumo azarto, be visko, kas vadinama vertėjo talentu. Jura jo pritvinkęs. Lygmalas lyg jūra.

Draugai