Vyturys JARUTIS. Jaučiu poreikį imti ir išversti...

Spalio 8 d. Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje, įteiktos Šv. Jeronimo premijos.
Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga 2012 m. Šv. Jeronimo premiją nutarė skirti Irenai Aleksaitei už profesionalų ir kūrybišką pastarųjų trejų metų darbą literatūros vertimų baruose, už gyvai lietuviškai prakalbintą Witoldą Gombrowiczių ir kitus žymiausius XX a. lenkų rašytojus, už netikėtų lietuviško žodžio galių atskleidimą. 2012 m. Šv. Jeronimo premija lietuvių literatūros vertėjui į užsienio kalbą skirta Georgijui Jefremovui už profesionaliai ir meniškai į rusų kalbą išverstus Maironio, S. Nėries, H. Radausko, A. Maldonio, Just. Marcinkevičiaus, M. Martinaičio, J. Strielkūno, S. Gedos, A. Mar­čėno ir kitų autorių kūrinius, už subtiliai perteikiamą prasmės ir eilėdaros dermę poezijos vertimuose, taip pat už meistrišką kalbinę raišką verčiant prozą ir dramaturgiją, už reikšmingą daugiametį indėlį į lietuvių literatūros sklaidą rusiškai skaitančiai visuomenei.

Laudacija Irenai Aleksaitei

...pasakytų šiandieninių mūsų iškilmių herojė, Irena Aleksaitė, o gal nepasakytų, o gal jau pasakė, gal net parašė. Sėdi ji ana štai prie rašomojo stalo. Sėdi ir verčiasi per galvą. Kurgi nesėdės, kaipgi nesivers – juk tokia vertėjos priedermė, ką ten vertėjos, Vertėjų Vertėjos. Ir palaimintas Vertimas, ir palaiminta Galva, ir palaimintas Stalas. O ant to stalo –­ Gombrovičius guli. Kad jau guli tai guli, gal jau keturiolika metų bus, kaip vis guli ir neatsiguli. Irenai jis Patinka, nes patinka jai tasai pakvaišusios girtos Mūzos kūdikis, kurgi nepatiks, kurgi nepatiks, jeigu išlaisvina iš kaustančios formos, iš ceremonialo, iš romantizmo, iš tautos, iš tėvynės, iš pupynės, iš papynės, iš birbynės, iš ašarynės, iš snukynės, tai kurgi nepatiks. Juk reikia žmogui sugrąžinti jo paties dvasią, juk reikia žmogui sugrąžinti žmogų.
Ir tai ne koks tuščias pyškalas, ne koks strazdu brazdu, tai profesija, rimtoj kalvėj nukalta, tai pašaukimas, ugnimi ir vandeniu išbandytas. Ir pasisek tu man Gomb­rovičiui šitokią vertėją atrasti, kuri lyg pasamdyta šokasi drąsiai laisvinti mus nuo visos Tos Formos, ir nuo viso To Turinio, ir mes, jau palaisvinta forma ir palaisvintu turiniu, džiaugiamės ir iš džiaugsmo atsidžiaugti negalime, kad mus tokia laimė aplankė. Kad mūsų būryje yra tokia rašytoja, tokia žodžio liūtė, o! Ji labai budriai sergsti, kad nebūtume sumažinti iki tokio mažumo, kokio reikia mūsų valdovams, minių linksmintojams ir mažaraščiams fundamentalistams. Kad turėtume ne tik, ką skaityti, bet ir dėl ko skaityti. Ir turbūt patsai šventasis Jeronimas liepia jai triūsti šitą šventą atsiskyrėlio triūsą, idant sielos mūsų pažadintos ir pradžiugintos būtų.
Juk su kokiais simpatiškais kalbos padarais susitinkame, kokie neįsivaizduojami sluoksniai po sužiedėjusia mūsų kalbos luoba slūgso, ir mums juos rodo vieną po kito Irena. Regis, taip lengvai jai viskas išeina, trykšta sveikata vertimas, ir tekstas taip vyniojasi sklandžiai į raudoną taką skaitytojui. Ir nieko nėra neįkandama šiam Gombrovičiaus lietuviškam alter ego – nei stilizuoti barokiniai vingriai „Transatlante“, nei baugios gotikinio romano ūksmės „Apsėstuosiuose“, nei „Ferdydurkėje“ metaforų labirintai. Ir nežinia, kokio žvėriško talento ir tikrai liūtiškos dvasios reikia, kad šitaip žaistum su ugnimi, šitaip nardytum po gilias įdubas. Dėl ištikimybės tikrovei, dėl ištikimybės autoriui.
Taigi nūnai, susėdę į krases šioj aukštojoj menėj, džiaugsmingai pasveikinkime mūsų kolegę, bičiulę vertėją. Vivat Irena Aleksaitė! Ir tegul bus pagarbintas mūsų globėjas. Dainomis, šokiais ir valgiais gardžiais.
Kasdienės vertėjų Duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų klaidas, kaip ir mes atleidžiame savo klaidininkams, ir neleisk mūsų gundyti, ir leisk mus sugundyti, bet gelbėk mus nuo piktos kritikos. Amen.

Draugai