Rima Bertašavičiūtė. Šerlokas Holmsas, meilė ir pamišėliai

Kai visur, kur tik įmanoma, apsiskelbiau, kokia bus mano pirmoji tarptautinė konferencija doktorantūros studijų metais, sulaukiau įvairių reakcijų. Iš jų iškalbingiausios dvi. Pirmoji: „Konferencijos iš meilės retai pasitaiko –­ sveikinu!" Antroji: „Ten turbūt visi bus tokie pat pamišėliai kaip tu?" Identifikavausi ir su meile, ir su pamišėliais. Ir nė vieno, nė kito konferencijoje netrūko.
Šio nuotykio simboliu man tapo mistinė asmenybė – konferencijoje dalyvavusi neaiškaus amžiaus moteris, nešiojanti krepšį su užrašu I BELIEVE IN SHERLOCK, įsisegusi ženkliuką I ♥ SHERLOCK (o gal – MORIARTY WAS REAL), mūvinti žiedą su užrašu BAKER STREET ir ant nagų išsidekoravusi 221B. Po vieną 221B ant kiekvieno. Žiūrėdama į ją, galvodavau apie meilę tekstams, tampantiems gyvenimu, ir apie gyvenimą, kuris, užpildytas štai tokiais tekstais, tampa pusiau nerealus. Nuo šio fikcijos ir tikrovės suartėjimo buvo keista ir kiek nejauku – bet ir savotiškai žavinga.

* * *

Miglės Anušauskaitės komiksaiKai šiųmetėje „Santaroje-Šviesoje" Ernestas Parulskis kalbėjo apie Lietuvoje taip ir neatsiradusį detektyvo žanrą, Londone vos diena anksčiau (birželio 21–22 d.) vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Šerlokas Holmsas: praeitis ir dabartis". Iš įvairių šalių atvykę pranešėjai perskaitė 65 pranešimus, o vienu metu vyko po 4 paralelines sekcijas. Didžiausia kančia – išsirinkti tik vieną. Ir, neturint holmsiškų galių, vis dvejoti, ar gerai pasirinkai.
Ruoštis konferencijai buvo kaip niekad smagu. Skaičiau Conan Doyle'io apsakymus ir nesibaigiančius jų tęsinius, perdirbinius ir pastišus, žiūrėjau senąjį anglišką serialą, naująjį anglišką serialą, amerikietišką serialą, rusišką serialą ir krūvą pavienių filmų su pačiais įvairiausiais Holmso veidais. Bet kuo daugiau radosi veidų, tuo sunkiau buvo išspręsti dvilypę problemą: kaip parašyti pranešimą, kai galvoje sukasi ne mokslinės mintys „kas ir kaip", o susižavėjimas „kaip nuostabu", – ir kodėl taip nutinka?
Paskui supratau, kad antrasis klausimas jau ir buvo atsakymas. Šis (beveik egzistencinis) „kodėl" tapo visos konferencijos leitmotyvu: būtent į jį bandė atsakyti visi pranešėjai ir būtent jo nuolat dairėsi auditorija, per Šerloką Holmsą ieškojusi vietos sau. Juk dėl to ir įdomu kalbėti apie popkultūrą: viena vertus, ja gyvas visų mūsų smalsumas; antra vertus, kiekvienas dalykas, tampantis kulto objektu, tarsi veidrodis atspindi ir mus – mūsų pomėgius, lūkesčius, baimes, džiaugsmus.
Šis tekstas – ne kronika ar ataskaita, o vatsoniškas bandymas į vientisą pasakojimą sujungti tai, ką iš konferencijos pranešimų per dvi dienas sužinojau apie meilę tekstams ir Šerloką Holmsą.

Personažo kelionė 1: iš tekstų į istoriją

Kiek metų Šerlokui Holmsui? Kaip jis atrodo, ką valgo? Tai naivūs klausimai –­ juk žinome, kad menas nėra gyvenimas, ir atvirkščiai. Tačiau fanai bei fanės į juos atsakytų be vargo ir be jokio skeptiškumo: dauguma jų tiki, jog Holmsas buvęs realus istorinis asmuo (štai paaugliai jį laiko tikresniu už Winstoną Churchillį), – tad visai logiška, kad jis privalo turėti ir detalią biografiją, kurią išmanyti ne mažiau svarbu nei vidurinės mokyklos istorijos kursą. Šis tikėjimas fan(i)ų yra vadinamas Žaidimu (The Game). „Naivieji" ir „naiviosios" jį žaidžia nuoširdžiai, o „ironiškieji" ir „ironiškosios" – su šypsenėle1. Tikroviškumo efektas toks stiprus, kad Holmso figūra – tokia nemirtinga, tokia kupina neišsemiamos išminties ir sparnuotų minčių, tokia nė per nago juodymą nepanaši į mus – į šalį nustumia savo kūrėją. Pavyzdžiui: ar žinojote, kad seras Arthuras Conan Doyle'is buvo pirmasis Jungtinėje Karalystėje, nubaustas už greičio viršijimą? Kad jis buvo aistringas spiritizmo šalininkas – ir po mirties, dvasiniu pavidalu, apsilankė sau pačiam skirtame seanse?2
Skamba kiek neįtikėtinai. Turbūt paprasčiau patikėti, kad Holmsas nugalėjo Drakulą ir Operos fantomą, kad jis bendravo su Harry Houdini'u ir įminė Džeko Skerdiko mįslę. Begalę pastišų, kur istorinis šio personažo egzistavimas priimamas kaip duotybė, grindžia tokia struktūra:
1. Sujungiami skirtingi – fikciniai arba ne – pasauliai (pvz., Holmsas ir Drakula);
2. Išryškinamas žinomo pasakojimo ir „realių faktų" neatitikimas (yra manoma, kad Drakulą įveikė Van Helsingas);
3. Skaitytojams ir skaitytojoms pateikiama „tikroji" „tiesa" (Drakulą vis dėlto įveikė Holmsas).
Taip atitaisoma „istorinė neteisybė" ir patenkinamas noras savo kultūrinį herojų turėti kaip galima arčiau, kaip tik įmanoma tikresnį. Ir taip Holmsas tampa „moderniu literatūriniu Vergilijumi" – mūsų įkvėpėju ir vedliu per literatūrą bei gyvenimą3.

Personažo gimimas: iš istorijos į tekstą

Kodėl iškilo ir išliko būtent jis? Juk tuo metu fikcinių detektyvų būta gan daug: sklido visokiausios istorijos apie nusikaltimus (dažniausiai pramanytus), ir Londono žurnalas „Strand", kuriame ir publikuoti Holmso nuotykiai, iš paskutiniųjų bandė įšokti į detektyvų traukinį, po Holmso griebdamasis spausdinti kitas serijas ar pavienius apsakymus (Arthuro Morrisono, Herberto Greenhough Smitho)4.
Šis „kodėl jis" nedavė ramybės besi­klausant nemenkos grupės pranešimų, atskleidžiančių, koks vis dėlto savojo laikotarpio kūdikis buvo tas, regis, nepamainomas veikėjas. Netgi tas mokslininko ir kultūrinio herojaus tipažas – iš Viktorijos laikų, kai gyvavo skirtis tarp bendrojo praktiko ir specialisto, moksle ieškančio to, ko negali duoti religija, įsigilinančio į detales, bet vertinančio ir vaizduotės skrydį (štai Holmsas tvirtina niekada nespėliojąs –­ bet juk nieko daugiau ir nedaro!)5. Netgi santykis su mokslu – dviprasmiškas: tyrėjų sakoma, kad iš visų mokslinių faktų apsakymuose nesti nė vieno teisingo, iš visų traukinių tvarkaraščių – tik vienas; Indijoje negyvenąs babūnas, o gyvatė iš „Margos juostos" niekada neišgirstų švilpimo, nelaktų pieno, nesileistų virve. Net ir ši faktų bei pramanų dermė, net per leksines konotacijas „Baskervilių šunyje" išnyranti atavistinė ir seksualinė potekstės – tai ne paties Doyle'io išradimas, bet amžiaus pabaigos (fin de siècle) ženklas, Viktorijos ir Edvardo laikotarpių anglų literatūros bruožas. Apsakymus apie Holmsą jis jungia su aukštąja literatūra – Oscaro Wilde'o, Henry'o Jameso, Josepho Conrado tekstais6.
Net ir guvus Holmso naudojimasis technologijomis – transportu, skelbimų skiltimi laikraščiuose, informacijos sklaida – tai bendra XIX a. pabaigos tendencija, atrišusi rankas tiek detektyvui, tiek jo kūrėjui (pvz., spartaus spausdinimo padarinys – apsakymų išpopuliarėjimas ne tik Europoje, bet ir JAV)7. Ir šiame kontekste naujasis BBC serialas, kur Šerloką gelbsti technologijos –­ išmanusis telefonas, interneto svetainė, modernios laboratorijos, globalizacija, –­ neatrodo toks jau naujoviškas8.

Personažo kelionė 2: iš tekstų į kitus tekstus

Naujoviškumas tekstiniame Šerloko Holmso pasaulyje skleidžiasi kitaip – per Holmso santykį su laiku. Apie tai buvo kalbama ryškinant detektyvo figūros kaitą: nuo vis kitaip jo vidinį pasaulį perteikiančių iliustracijų9 iki vis kitokių jo portretų kine.
Pirmõsios XX a. pusės kinematografinių Holmso adaptacijų istorija liudija keistą ir įdomų dalyką: vis didėjant ato­trūkiui tarp pasakojimo laiko (filmo sukūrimas) ir veiksmo laiko (tiek apsakymų veiksmo, tiek jų parašymo data), filmai nepastebimai modernėja – kinta kostiumai, smulkios interjero detalės. Tuo tarpu vienintelis, egzistuojantis nelyg laikiname burbule, –­ tai pats Holmsas. Ryškiausias pavyzdys –­ Holivudo filmai (1936–1946) su Basiliu Rathbone'u: jų veiksmo laikas –­ 5-asis XX a. dešimtmetis, tačiau Holmsas lyg niekur nieko vaikštinėja su XIX a. menančia pelerina. Šitaip, viena vertus, dubliuojama detektyvo žanro struktūra (nusikaltimo istorija vs. tyrimo istorija), antra vertus, kyla klausimas: kaip suvokiame istoriškumą ir Holmso santykį su juo; kodėl, žiūrėdami šiuos filmus, nejuntame ir nematome disonanso? Kodėl Holmsą tiek mes, tiek ankstyvieji žiūrovai bei žiūrovės taip natūraliai suvokdavo kaip veikiantį ir XIX a., ir „dabartyje"?10 Šį dviplaniškumą –­­ „praeities" pojūtį, atsirandantį istorijose, kurios vyksta „dabartyje", – galima laikyti tiek „agresyvios modernybės" bruožu, tiek pasakojimo, laiko, skaitymo ir perskaitymo galimybių kontrole. (Kraštutinė tokios kontrolės forma – 1984–1994 m. kurtas britų serialas su Jeremy'u Brettu, kur itin nuosekliai laikytasi principo pagal nusistatytą atskaitinę datą – 1892 m. – istorizuoti absoliučiai visas detales.)
Keista, bet šiuolaikinėse kinematografinėse Holmso adaptacijose detektyvas, panašu, tą kontrolę praranda – jį įkalina laikas. Štai dviejuose Holivudo filmuose (2009 ir 2011 m., rež. Guy Ritchie) Holmsas geba mintimis judėti laiku: dedukcija jam leidžia matyti ir suprasti tai, kas jau įvykę (šuoliai laiku atgal; flashbacks) ir kas tik dar įvyks (šuoliai laiku pirmyn; flashforwards). Tačiau matydamas nutiksiančius įvykius, jis suvokia, kad pastangos užkirsti kelią pasauliniams karams ir kitoms katastrofoms, kurias atneš XX a., bevaisės11. Panašus dalykas nutinka ir naujajame BBC seriale: nors ekrane matome užrašytas Šerloko mintis, bet su žiūrovais ir žiūrovėmis per kinematografines priemones labiau komunikuoja – tad turi didesnės galios – Džimas Moriartis12. Ir šitaip modernusis Šerlokas, kurio „pirmtakai" tiek apsakymuose, tiek ankstyvosiose adaptacijose panoptiniu žvilgsniu valdė Londoną, yra įsukamas į nesibaigiantį nusikaltimų sūkurį, kur vienõs problemos sprendimas ne grąžina pasauliui tvarką, bet tampa naujos problemos priežastimi13. Tokį chaotiškumą galima aiškinti, pavyzdžiui, naudojantis ideologijos kritika: jei sutiksime, kad klasikinių tekstų adaptacijos visuomet permąsto kultūrą, istoriją ir tapatumą, tai sumodernintame „Šerloke" išryškės tiek organizuoto nusikalstamumo, terorizmo baimė (štai Moriartis ne vagia diademas ar paveikslus, o grobia lėktuvus), tiek kitokia paties nusikaltimo samprata. Čia matome nusikaltimą dėl paties nusikaltimo – kai rūpi ne kerštas ar išpirka, o galimybė pasirodyti prieš Šerloką ir nugalėti jį taisyklių neturinčiame žaidime14.
Baimė ir siaubas – ne visai tos emocijos, su kuriomis norėtųsi galvoti apie Holmsą. Tačiau galima suprasti, iš kur jos ateina: juk nuo pat pradžių jis buvo žmogus iš šešėlių, egzistuojantis liminalioje erdvėje, visiškai laisvai derinantis tiek oficialius, tiek neoficialius veiklos metodus (vėl prisiminkim „Baskervilių šunį"!), vengiantis institucinės priklausomybės ir atskaitomybės. Iš šitokio tipažo galima kildinti bent porą šiuolaikinių superherojų – Džeimsą Bondą (ypač – filmai su Danieliu Craigu), Betmeną (Christopherio Nolano trilogija apie Tamsos Riterį): visi jie galėtų daryti bloga, tačiau nedaro; visi kovoja su veikėjais, panašiais į juos pačius, – tarsi alternatyviaisiais aš; visi potencialiai kelia grėsmę miesto erdvei – ir visi „būdrauja šešėliuose, su kuriais Holmsas išmokė kovoti"15.

Kai personažas tampa (mūsų) gyvenimu

Superherojai – tai vienas popkultūros siūlomas būdas kovoti su šešėliais ir nerimu. Kitas, ne mažiau fantastiškas, – užsimiršti, pasiduoti vilionėms, leisti sau salti nuo tekstų tarsi nuo cukraus vatos. Juk tuo ir pasižymi fan(i)ų kultūra – visu meilės ir pamišimo spektru: nuo riteriškų kovos riksmų, kai pranešėja(s) supainioja apsakymų pavadinimus ar detales, iki bendruomeninės ekstazės, kai choru spėliojamos ir užbaigiamos Holmso citatos. Ir iki žaidimo, kurį suvokti ar priimti, stebint iš šalies, jau prireikia nemenkų dvasinių ir protinių pastangų.
Štai dvi pranešėjos, kalbėjusios apie vaidmenų žaidimus (roleplay), kai skolinamasi personažo ar personažės vardą, ir kostiumų žaidimus (cosplay), kai svarbu performansas – persirengimas ir suvaidinimas16, čia pat prie tribūnos (norisi rašyti: scenoje) ėmė viena su kita kalbėtis BBC „Šerloko" žodžiais – itin dramatiškais dialogais. Staiga supratau, kad jos ir apsirengusios kaip Džonas su Šerloku: viena džinsais ir languotais marškiniais, kita – kelius siekiančiu paltu. Šis netikėtas „spektaklis" akimirksniu transformavo ir auditoriją: akademikai ir akademikės virto žiūrovais ir žiūrovėmis, o privalomąją klausimų ir atsakymų dalį pakeitė pasidalijimai, kas turi kokį paltą (kaip Šerloko) –­ ir koks jausmas jį dėvėti.
Analogiška, tik kiek baugesnė – nes neįprastesnė – transformacija lydėjo pranešimą apie fan(i)ų kūrybą (fanfiction), skirtą tam pačiam BBC serialui17. (Tai daugiausia internete gyvuojantis fenomenas, kai fanai ir fanės „skolinasi" mėgstamo fikcinio pasaulio personažus ar situacijas ir jų pagrindu rašo naujas istorijas.) Didžiąją dvidešimties minučių dalį užėmė trijų tekstų, priskiriamų PWP požanriui (akronimas išsiskleidžia kaip Plot? What Plot? – arba, iškalbingiau, Porn Without Plot), turinio pristatymas. Šio konferencijos epizodo aš taip ir neišdrįsau niekam papasakoti. Nebent tiek, kad pristatymas buvo išsamus ir kaip reta detalus, pranešėja nevengė aptarti ir asmeninės savo patirties bei reakcijos į tekstus, o didelė (!) auditorijos dalis užsirašinėjo tekstų pavadinimus ir kur juos galima rasti. Žaviausia –­­ ir čia be ironijos – buvo tai, kad būtent prie šios gerbėjos per pertraukėles būriuodavosi entuziastai ir entuziastės. Keista ta (popkultūrinė) meilė ir žavesys –­ ir kitus ji traukia keistai. Bet stipriai.
Po šios, „linksmosios", sesijos moderatorius patylėjo, o tada į vidurį išnešė kėdę –­­ Conan Doyle'io dvasiai: „Jei ji ateis, turbūt norės prisėsti". Mes jos nematėme. Vaikštinėjo tik keistoji fanė Beikerio gatvės nagais, ir aš galvojau, kad ji – daug tikresnė cosplayerė nei todvi, prieš keletą minučių stovėjusios scenoje. O galbūt apskritai tikresnė fanė. Dar galvojau apie tai, kad neturiu Šerloko palto, negelbsčiu pasaulio ir, bent kol kas, jaučiuosi pakankamai rami savo istoriniame laike. O kai auditorija imdavo dalytis, kuriais momentais Jeremy'o Bretto Holmsas atrodo pats žmogiškiausias ir/ar pažeidžiamiausias, galvojau apie savo egzistencinį „kodėl".
Atsakymą, ar bent jau vieną iš variantų, mes gavome. Jis buvo elementarus ir stypsojo tiesiai po nosimi. Juk pati pirminė meilė ir susižavėjimas Holmsu ateina iš Conan Doyle'io apsakymų, ir būtent iš tų, kuriuose pasakoja Vatsonas – atrinkdamas specifines detales (laiką, veiksmo eigą, dramatiškumą), apie žmones kalbėdamas tik kaip apie funkcijas ir Holmsą šitaip paversdamas kone nežemiška būtybe. Gal paties Holmso ir nėra – vien metraštininko kuriama tekstinė iliuzija?..18 Gero pasakojimo trauka ir pasakotojo(s) žavesys? Klausimas, žinoma, retorinis – tačiau jo prielaida teisinga. Juk

visi mes esame vatsonai. Ir būtent dėl šios priežasties šiandien esame čia, pamišę ir pamišusios dėl Holmso. Vatsono santykis su Holmsu atskleidžia kažką magiška apie tai, kaip veikia pasakojimas. [...] Kiekviena(s) pasakotoja(s) –­ geras ir gera, įdomus ir įdomi – yra daktaras Vatsonas. Kiekviena(s) – tai liudytoja(s) paslapties, kurios negali iki galo suvokti.19

Taip mus, konferencijos dalyves ir dalyvius, atpažino ir suvienijo įžanginis kalbėtojas. Ir paleido pasakoti istorijų:

There you go, watsons.

1 Naive believers vs. ironic believers. Tyler Shores, „The Persistence of Sherlock Holmes: Copyright, Adaptations, and Fan Culture".
2 John Mullan, Welcome and Introduction.
3 Michell Yost, „Sherlock Holmes: Modern Literary Virgil".
4 Richard Burnip, „Holmes and His Contemporaries".
5 Douglas Kerr, „Holmes into Challenger: The Dark Investigator".
6 David Grylls, „The Savage Sub-Text of The Hound of the Baskervilles".
7 Peggy Lee, „Sherlock Holmes and the Victorian Popular Press".
8 Jessica Sellin, „SHER-locked: Unlocking Sherlock's Postmodern Narrative through Technology".
9 Ron Tiner, „Illustrated Holmes".
10 James Brown, „Sherlock Holmes: Between Past and Present".
11 Rima Bertašavičiūtė, „Being Sherlock Holmes: How Guy Ritchie Lets Us In".
12 Elizabeth Nielsen, „Empty Attics and Mind Palaces: Visualisation of Sherlock Holmes's Thought Processes in Contemporary Adaptations".
13 Somi Ahn, „The Subversion of the Detective-Gaze Dynamics in the BBC's Sherlock".
14 Chung-Jen Chen, „Biopolitical Sherlock: Information Technology and Liquid Modernity at Risk".
15 Aaron J. Housholder, „Holmes, Bond, and the Dark Knight: The Enduring Appeal of Those Who Patrol the Shadows".
16 Becky Simpson, Lynn Alexander-Briggs, „'Mrs Hudson Took My Skull': Holmes and His Boswell in Cosplay and Roleplay".
17 Lauren Rosales, „NSFW: A Study in BBC Sherlock Fanfiction".
18 Philip K. Jones, „Doyle and the Illusion of Holmes".
19 John Mullan, op. cit.

 

Draugai