„Lietuvos ryto" televizijos vakarai

tv
tv

Tik šią vasarą savo pusrytinėje radijėlėje šalia dujinės plytos užfiksavau „Laisvąją bangą". „M-1 plius" sveikai kvatojantis vedėjas Tomas ir jo pernelyg sveikas nesikeičiantis popsas buvo jau įkyrėję, o čia, „Laisvojoje", gaunu dozes kažkaip kitaip permaišytos muzikos, praskaidrinančios košės virimo procedūrą.

Tik šią vasarą sugebėjau atrasti ir „Lietuvos ryto" televizijos informacinę publicistinę laidą „Reporteris" (pirmadienį–ketvirtadienį, 21 val.).

Kad ir kaip suksi, neišsisuksi, esu žinia­sklaidos atstovė, ir pati mobiliausia vizualių žinių sklaida – televizinės žinios – būtinai įeina į mano dienos racioną. Įvairių kanalų žinių panoramos yra tarsi dar vienas, papildomas, vakarinis išėjimas į pasaulį pasižmonėti.

Pirmiausia, kas „Reporteryje" krenta į akį, tai „mūsų gatvės" prioritetas. Išpampusiame nuo įvykių pasaulyje, kiek žinome, taip pat populiarėja regioniniai laikraščiai, gatvių festivaliai, kaimiškos premijos ir pan. Savas urvas gal jau nėra atgyvena? Žmogus išnyra įvykių okeano paviršiuje ir kaip niekur nieko pareiškia: o mano darže išdygo štai tokia bulvė! Ir puiku. Belieka tai bulvei atitinkamą „formatą" sureguliuoti.

„Reporteryje" užsienio ir net oficioziniai mūsiškiai pranešimai be gailesčio nustumiami (mielaširdingai atiduodami kitiems kanalams), eteris priklauso tiems, kas gyvena ir vaikštinėja visai šalia, gražiame kadre su Vilniaus gatve Vilniuje, kažkur už žinių vedėjo Andriaus Kavaliausko pečių. Apsiraminkite, – pradeda jis neskubėdamas ir visa jo „anglo detektyvo" povyza patvirtina, –­ yra kaip yra, o dabar pasižiūrėkime.

Vilniuje Rusijos šnipų daugėja; Monako futbolo komanda nupirkta; Rygos medinių namų rajonas klesti (na, kamera tikrai patingėjo ilgiau po jį pasivaikščioti); biblioteka Bulgarijos pajūryje ir ant smėlio stovi; revoliucionierius Navalnas nuteistas – tik tiek to globalumo sužvejojau per dvi žiūrėjimo savaites, ir labai ačiū.

Žinoma, atsisakius plačių svetimų horizontų reikia įdėti daugiau pastangų ir temperamento kuriant horizontus iš savosios paletės spalvų. Vien akvarele čia neapsieisi. Lokalia informacine ir dar ambicingai publicistine pasivadinusi laida neturi bijoti tam tikros tendencingumo dozės, reporterio-stebėtojo autorystės – jeigu bent vienas vietinių žinių siužetas bus jų pažymėtas, dangus šioks toks tikrai prasišvies. Tavo peržiūrėtos žinios akimirksniu nevirs sudžiūvusiais lapais ar pernykščiu sniegu po kojomis.

O kalbant konkrečiai (apie liepos mėn. 2–3 savaitę): štai kameros akiratyje yra koks nors pažeidėjas prie vairo (pvz., Jakavonis), ir reporteris ilgai, mandagiai kalbasi su kokiu nors viršininku (pvz., Stončaičiu), visai nuleisdamas garą dar įmontuoja tuščias ir kvailas palatos lovas; vėliau – jau kitame siužete apie karo medikų ruošimą – vėl išdygsta to paties viršininko-komentatoriaus galva –­­ žinoma, tai labai patogu filmuotojams, bet yra grynas brokas, atleistinas tik oficiozinei „Panoramai", kuri realiai negali nedubliuoti premjero / prezidentės vienoje laidoje.

Siužetas apie vieną veršį papjovusį vieną vilką palaipsniui pučiasi (vilkų nuo kalbų daugėja) ir virsta humoristiniu. Net tris kartus (plius per reklamą) transliuojama itin originalios veršio šeimininkės pasakaitė apie tą siaubingą įvykį; vėliau, jau kitame, valio, giminingame siužete, lipdomos miestiškos nusibodusios pasakos apie visur dergiančius šunis – kamera neturi laiko, todėl pasikvietusi policininką pasigauna pievoj pirmą pasitaikiusią augintinio šeimininkę (tvarkingą, jau su pilnu maišeliu) ir dėl visa ko apmoko ją gero elgesio; gerai, kad vedėjas Kavaliauskas po viso šito bloko dar spėja ironiškai perklausti, o ką darysim su karvašūdžiais ir kt.

Ypač juokingas ir stipriai mėgėjiškas pasirodė finalinio (užslėptai reklaminio?) skyrelio „Įdomi Lietuva" opusas apie Biržų alų. Dviejų atsitiktinių vargšų lankytojų prisispyrus kažin ko klausiama; po to – tikrai gražus kadras su putojančiu tamsiu alumi; vėliau administratorė atpasakoja savo firmos lankstinuko turinį; galiausiai užgroja ansamb­liukas, ir akcija baigta. Tai, kas „įdomu", jokiu būdu negali būti nuvalkiota.

Mėgstama „Reporterio" (o ir kitų TV) tema – šiukš­lės –­ dar vis paslaptinga ir dramatiška, atrodo, šitoje zonoje galima būtų net visą mafijinį serialą pradėti kurti ir medžiagos užtektų, tačiau žinių reportažuose nuolat naudojant tuos pačius „pirmo laipsnio asociacijos" kadrus su ekskavatoriais ir kirais, su tais pačiais padejavimais apie blogus konkursus prapuola visas specifinis temos žavesys. Betgi, brolyčiai, pasikrutinkit, ir nesunkiai padarysit komišką ar lyrinį pasakojimą su visai kitokiais herojais, pavyzdžiui, profesoriais bomžais; nufilmuokit perpildytą popieriaus konteinerį su knygų krūvele šalia (galima lyg tarp kitko parodyti ir jų viršelius) ir t. t.
Siužetas apie metalistų festivalį ir 25 litrus užsakyto kraujo, atrodo, užkaitina kraują jau ir pačiam reporteriui – atrandama ir persigandusi vietos bendruomenė, ir meras, visai atvirkščiai ir drąsiai pareiškiantis, kad toks festivalis yra liuks.

„Reporteris" labai stengiasi nepūsti į vieną dūdą su kitais kolegomis ir tai nuostabu. Negroti unisonu su TV3 ir LNK žiniomis jau savaime yra žygdarbis. Lieka tarsi visai nedaug – kiekvieną dieną ieškoti ir rasti tai lietuviškai bulvei jos vertą rėmelį. Neiti nutryptais banaliais takais ir takeliais, nesiūlyti bukam žiūrovui pažodinio filmuojamo gyvenimo perskaitymo. Jeigu reporterė su mikrofonu pasako „a", tai reporteris su kamera neprivalo pripuolęs filmuoti „aaaa". Manau, žinios iš „mūsų gatvės" gali leisti sau daugiau fantazijos, daugiau horizonto, ne vien iliustravimą 1:1.