b_150_140_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-01-04_nr._3408_Dainius_Vanagas.jpgVienas po kito jie ėjo į sceną ir skaitė. Tūžmingai ir su nuolankumu, užbėgdami už akių ar atsistodami priešais jas, trypdami, sodindami, atsiprašydami. Aštriabriaunės, tarsi propeleris besisukančios lūpos malė mintis į žodžių miltus; rankos tižo nuo prakaito, palengva virsdamos klampiomis pelkėmis. Jų rūgštūs, pūdantys garai gobė prašmatnią salę, smelkdamiesi į kiekvieną kely pasipainiojusią šnervę. Renginio vedėjas, spirgėdamas įkarščiu ir sąmoju, stengėsi kaip įmanydamas: „Talentingas ir ambicingas...“ arba „Puikiai visiems žinomas...“ O kartais tik: „Turėsime progą pirmą sykį...“ Vienas po kito jie ėjo į sceną ir skaitė. Springdami, dusdami, skubėdami kirsti numyluotų įspūdžių rykšte.
Iš pradžių skirti skaitančiųjų žodžius, siužetus, netgi techninius sprendimus buvo paprasta. Užčiuopus žaismę, auditorija krizendavo, palietus žaizdą – apniūkdavo. Tačiau laikui einant skirtingi tembrai ir intonacijos virto pratisu murmėjimu, žemu, dusliu, tarsi iš giliausių požemių kylančiu; žodžiai, lig tol darniai ridinėjęsi oru, pamažu liovėsi reiškę, nes pauzės trumpėjo, tekstų daugėjo, nuovargis noko. Visgi akys, kantriausios iš juslių, kurį laiką dar gebėjo fiksuoti lipančiųjų ir nulipančiųjų nuo scenos aktą. Galiausiai net ir šį blausų judėjimą pasiglemžė valdinga jūros banga, styguojama tik potvynių ir atoslūgių ritmo, į kurį net budriausia akis neįsigers.  
Vis dėlto pirmomis dienomis klausytojai dar laikėsi ištvermingai – užsnūsdavo vos vienas kitas. Saugumą užtikrinančių tarnybų darbuotojai, kurie, kaip ir įprasta tokiems renginiams, patruliavo visoje salėje, miegančių netgi nesiskubindavo žadinti, nebent knarkimas imdavo stelbti skaitančiojo balsą. Poilsis reikalingas, ką ir besakyt, šnibždėdavosi jie tarpusavyje.
Be to, akylųjų dėmesį palaikė smalsumas. Tuoj kas nors įvyks. Lūžis, posūkis, perversmas, juk niekas ir nežadėjo, kad klausytis, išgirsti bus lengva.
Štai ir Jeromijaus eilė! – kas nors taip ar kitaip sušukdavo. Ne, kumšteldavo kaimynas, jis senų seniausiai skaitė. Nejaugi! Tikrai tikrai – nagi toks su baltutėle barzda, ar ne? Na, ne, su kuo pilkiausia! Atsiprašau, jūs tyčiojatės iš manęs? Ką jūs, ką jūs, gerbiamasis! Ir taip toliau.
Nė vienas neatsiminė jokio Jeromijaus, užtat parodė sugebą dalyvauti pokalbyje.
Lūkuriuojantis entuziazmas blėso. Vis dažniau pasigirsdavo inkštimas, slopinamas kūkčiojimas. Neišsimiegodavo net miegantys – sopulingas skaitančiųjų zvimbimas įsiverždavo į sapnus ir tarsi skėriai nusiaubdavo visų užuovėjų pasėlius. Nusmilkusios kojos ir rankos dilgčiojo, kaklai rambėjo, žvilgsnis tūpdavo vos per žingsnį nuo akių, iš kurių buvo išsviestas. O jie ir toliau ėjo vienas po kito ir skaitė – dabar jau net dėmesingiausi vengė komentuoti – nežinia ką. Nors aptarnaujantis personalas be perstojo vaišino susirinkusiuosius gėrimais bei užkandžiais, išsekę kūnai nebepajėgė įsisavinti būtinų medžiagų; alkis ir troškulys nemažo.
Radosi pavienių maištininkų. Jie nors silpni, sulysę, tačiau geidžią atsispirti apatijai bei pasprukti nuo tekstų gausmo, įsidrąsindavo pakilti iš savo vietų ir sėlinti išėjimo link. Prie durų stovėjo sargybinis. Kiekvieną, bandantį išsmukti lauk, jis mandagiai sulaikydavo ir pasiteiraudavo, ar šis iš tiesų norįs išeiti. Ar jam nepatikę? Nepatinka kultūra? Tuomet gal tiesiog oras patalpoje pernelyg tvankus? Minutėlę, tuoj pat atversiu langą. Ir globėjiškai šypsodamasis palydėdavo nieko nepešusį bėglį atgal į jo krėslą.
Žinoma, valingesni nesileisdavo taip lengvai stumdomi ir primygtinai tikino norį pasinaudoti savo, kaip piliečio, teisėmis. Jūs, žinoma, bet kada galite išeiti, ir masyvi sargybinio figūra atlaisvindavo praėjimą. Tačiau apsidairykite – visi lieka. Argi visi gali klysti? Taip, jūs visiškai teisus: žinoma, kad gali! Bet ar išties norėtumėte rizikuoti? Ar nejausite apmaudo, jei ryt, vartydamas naujausią laikraščio numerį, sužinosite, kad išvykote kaip tik prieš patį šauniausią, novatoriškiausią pasirodymą? Pasvarstykite. Čia, beje, jums nieko netrūksta, o jei ir trūksta – tik tarstelkite. Ledo sutinusiai kojai? Jokių problemų, sekundėlę. Aha, esate susitaręs? Nėra nieko paprasčiau – jei pateiktumėte kontaktus, mes mielai pakviesime jums reikiamus žmones į skaitymus.
Taip ir šie nenuoramos, kiek pasiraukę, pasimarkstę, grįždavo, iš kur išėję.
Pasitaikydavo, kad kas nors iš tikrųjų išeidavo. Ne, jam viskas patinka – ypač kultūra; ne, jam nieko netrūksta, niekam neįsipareigojęs, tiesiog norįs grįžti į namus – „šio bei to pažiūrėti, šį bei tą nuveikti“. Tokie tipai labai greitai sugrįždavo, nes, kaip mėgdavo pabrėžti, lauke sutikę labai daug žmonių, norinčių patekti į vidų. Matyt, ne be reikalo, ir su pasitenkinimu spragtelėję pirštais linksmai nušokuodavo į jiems pasaugotas (tarsi iš anksto žinant) vietas. Netrukus jie imdavo inkšti kaip ir likusieji, bet pabandyti ištrūkti dar sykį jėgų nebesurasdavo.

ErQ. Be pavadinimo. 2011
ErQ. Be pavadinimo. 2011
Vieniems atrodė, kad ėjo ketvirta, kitiems – kad jau šešta savaitė. Tretiems rodėsi bet kas. Atokiausiame salės kampe užuolaidomis buvo aptverta nedidelė aikštelė, kad klausytojai galėtų atlikti būtinus reikalus. Šiam tikslui numatytose patalpose buvo įsikūrę sargybiniai. Veikė mainų punktas, keletas moterų įsteigė skalbyklą, nors norinčiųjų ja naudotis tebuvo vienetai. Kažkas masažavo, kažkas nuomodavo save kaip antklodę, kažkas buvo pranašas – pajėgiantys judėti tebecirkuliavo. Vakaro vedėjas jau ilgą laiką nepratarė nė žodžio. Susmukęs ant kėdės jis tik konvulsiškai linksėjo galvą; retkarčiais šis gestas sutapdavo su skaitovų kaita scenoje.
Penktoje eilėje kilo sąmyšis. Gimdė moteris. Jos bičiuliai puolė pro šalį marširavusiam sargybiniui į kojas ir virkaudami meldė, kad leistų gimdyvę nuvežti į ligoninę. Sargybinis patikino, kad tam nėra jokio reikalo, jis pats esąs akušeris ir daręs tai šimtus sykių. Bet jai juk gali prireikti medicininės įrangos, neduok Die, ir chirurginės pagalbos! Norite pasakyti, kad jums nepatinka?.. – įtariai dėbteli sargybinis. Ką jūs, labai patinka! Tuomet prašau sėstis į vietas ir klausytis, jūsų drauge bus pasirūpinta. O kol sargybinis nagais gnybė virkštelę, jie ir toliau vienas po kito ėjo į scena ir skaitė.
Anksčiau ar vėliau visa tai baigsis – bent jau taip buvo manoma keletą pirmųjų mėnesių. Sėdintieji prie langų šnibždėdavosi, kad skaitovų eilė, nusidriekusi gatvėmis tarsi gosli, reprodukcijos nuodų pritvinkusi gyvatė, retkarčiais ženkliai sutrumpėdavo, ir netgi pasimatydavo – žinoma, tai galėjo būti paralyžiuojančio nuovargio pasekmė – jos galas. Tačiau buvo ir tokių, rodos – kiek guvesnių, tikinusių, jog matę, kaip naktimis atvykstą sunkvežimiai ir ginkluoti vyrai paskubomis, tačiau be triukšmo iškrauna rašytojus. Pastarieji klusniai išsirikiuoja į eilę, ir rytui išaušus gyvatės uodegos vėl neregėti. Nors tai jau seniai nekėlė abejonių, tik dabar, praėjus nesuskaičiuojamoms šios neskubrios egzekucijos dienoms ir naktims, buvo įsisąmonintas grėsmės šaltinis: skaitančių gerokai daugiau nei klausančių. Nepalyginamai daugiau. Išrinktieji, pasirodo, buvo ne tie, kurie žengė į sceną, o sėdintys jos apačioje, ta saujelė, atvykusi klausytis, išgirsti, tačiau nebepajėgusi to padaryti – kurtinantis, gyvybės syvus siurbiantis skaitančiųjų švokštimas, šis įsikūnijęs daugis, privertė aižėti visas besiginančiųjų sienas. Tai buvo žudymas švokščiant.
Prasidėjo kova. Keletas vyrų ėmė laužyti kėdes ir svaidyti aštriabriaunius pagalius į skaitovus. Keletą sužeidė, tačiau tuoj pat buvo sulaikyti ir tvirtai pririšti prie krėslų. Moterys klykė, taip bent trumpam prislopindamos tekstų dūzgimą.
Durų sargybiniai darėsi griežti ir nenuolankūs, tačiau tebekalbėjo taip, tarsi ginčytis būtų kvaila. Jums nepatinka? Ak, nejaugi? Tuomet, prašau, išeikite. Aš jums netrukdau, priešingai – reikalauju! Tučtuojau nykite, jei netrokštate judėti, lavintis, bręsti, kalbėtis. Dinkite iš akių, išlepę dykaduoniai, bergždi pasipūtėliai, lėkštų klausimų ir pojūčių apologetai, eikite ir mirkite savose sultyse! Pone sargybini, aš nepakęsiu tokio įžeidinėjimo! Tai šmeižtas! Jūs, juodadarbi, neišauklėtas ir nejautrus žmogau, nė per nago juodymą nebranginate šių puikių skaitymų, o aš vardan jų net galvą padėčiau. Šimtas tokių kaip jūs nepajėgtų manęs iš čia iškrapštyti!
Ir dar nusispjaudavo sargybiniui po kojomis.
Visgi grįžęs į savo vietą ir vėl iš naujo žodžių masės prislėgtas, maištininkas suvokdavo esąs dar sykį apgautas. Likti nepakenčiama, išeiti taip pat. Oda skeldėjo, slinko plaukai, vienas po kito krito dantys – kūnas nebepajėgė atsilaikyti prieš nuožmų terorą, prieš neišsenkančią artileriją. Jie vienas po kito vis ėjo į sceną ir skaitė.
Vyrai plėšė nuo moterų švelnias suknias, drąskė dantimis ir kišosi į ausis. Sargybiniai leido aiškiai suprasti, kad tai neleistina; ne, ne chuliganizmas – kamštukai. Kildavo grumtynės – ne visas laimėdavo sargybiniai, todėl netrukus imta naudoti gumines lazdas, dujas, elektrošoko prietaisus. Sužeistuosius guldė scenos gilumoje, paaiškėjo, kad daugelis sargybinių yra ir profesionalūs medikai. Nepajėgiantys priešintis, visi palaužti ir merdėjantys, nesiliovė verkti – ant parketo besitelkianti sūri jūra jau skalavo kulkšnis.
Galiausiai įsivyravo štilis. Netgi durų niekas nebesergėjo. Radosi vienas kitas smalsuotis. Sliūkindavo atsargiai, nors ir įsitikinęs, kad tučtuojau bus sulaikytas bei atkalbėtas. Tačiau nieko panašaus nenutikdavę. Tuomet peržengdavo slenkstį. Nieko. Nulipdavo laiptais. Nieko. Pereidavo vestibiulį. Nieko. Atverdavo paradines duris. Vis dar nieko. Jau, rodos, žengs, išeis, paspruks, tačiau staiga žingsnis sustingsta, veidą iškreipia ledinis nerimas, netgi kaltė, matyt, pasijutus tarsi padus pasipustančiu nusikaltėliu. Grįždavo atgal.
Viskas baigta – taip imta svarstyti vėliau, ypač po to, kai aptiktos pirmosios aukos. Sulysusios, suglebusios jos kiurksojo savo krėsluose, kurį laiką aplinkinius netgi drasindamos savo ramybe, susitelkimu, tebūnie iškreipta, bet visgi ištikimybe skaitomam žodžiui, kol šalčio dvelksmas neišdavė jas esant netikra viltim. Kažkas prasitarė jau seniai nematęs vakaro vedėjo. Jį rado susmukusį scenos šešėliuose. Mirusiuosius, suvyniotus į jau skaitytų tekstų lapus, išnešdavo į užkulisius. Kai ten ėmė stigti vietos, guldydavo ten, kur jos rasdavo.
Įsižiebė sambrūzdis, kai vienas klausytojas atpažino žmogų, lig tol sėdėjusį greta, tačiau dabar besiropščiantį į sceną. Rankoje jis laikė suglamžytą, nešvarią nosinaitę, ant kurios buvo kažin kas tušinuku pakeverzota. Manė galįs šitaip išsisukti ir buvo teisus. Perskaitė ir dingo už raudonos širmos kaip ir kiti atlikėjai. Be jokios graužaties, ramus ir įsitikinęs, kad darbas – na ir kas, kad lengvesnis? Vis geriau nei nieko – atliktas. Likusieji ėmė bartis: įsitikinusiems, kad jų, kaip klausytojų, užduotis neįgyvendinama, išėjimas per sceną atrodė genialus sumanymas, o tuo tarpu kitiems buvo nepriimtina, kad štai, ką tik buvę alinami ir kamuojami, dabar patys taps budeliais. Kilę ginčai buvo padriki ir beprasmiai, nes vieningas sprendimas nė neturėjo būti priimtas. Kiekvienas rinkosi pats.
Šiaip ar taip, niekas nežinojo, kas yra už raudonos širmos –­ gal ten kita salė ir kiti skaitymai? Na, o jei ne skaitymai, tai galbūt kino ar teatro festivaliai? Dailės ar fotografijos galerijos su tūkstančiais ekspozicijų? Netylanti muzika ir inovatyvios koncepcijos? Ir galbūt išėjimo paprasčiausiai nebėra, vien tik gausybė įėjimų, sueičių, įtraukčių. Nebegali būti išmestas – visuomet esi priimtas.
ErQ. „Sapnų gaudytojas I“. 2012. Sekant Miro. Vilna, organza, šlapias vėlimas
ErQ. „Sapnų gaudytojas I“. 2012. Sekant Miro. Vilna, organza, šlapias vėlimas
O jei priešingai, jeigu visiškai priešingai – už širmos laisvė negirdėti, nematyti. Daug plytų, cemento, tebūnie medžio, molio ar žydro dangaus, galima apglėbti save tvirčiausiomis sienomis ir gintis nuo beatodairiškų peno protui atakų. Yra sėklų darželiui, jokio perviršio, tik tiek, kiek būtina, norint patirti kuklias, bet dailias akimirkas, lėtą, nepaprastai lėtą ir pasikartojantį buvimą.
Visa tai gali būti. Tačiau gali būti ir žymiai daugiau – klaikiau, šviesiau. Tai rizika. O čia jie ėjo vienas po kito į sceną ir skaitė. Ir tai jau nebepasikeis. Jie skaitys, kol neliks akmens ant akmens. Kol nenučiupinės visko, kas čiupinėjama, nepakeis visko, kas pakeičiama. Po to bus čiupinėjami čiupinėjimai, keičiami pakeitimai. Vėliau čiupinėjami čiupinėjimų čiupinėjimai ir keičiami pakeitimų pakeitimai. Ir jiems visuomet reikės taikinių, reikės aukų, į kurias spjaudys minčių puvėsius. Todėl kiekvieną sykį, kai numirsi, būsi prikeltas, kad mirtum darsyk. Tu, iškankintas klausytojau, maldausi jų liautis, tačiau atsakymas, kurį išgirsi, bus lygiai toks pat: liaukis, liaukis, ir jie energingai nusigręš, kaip tai daro žmonės, norintys pasijuokti sau vieni.
Iš pradžių pro širmą eita nedrąsiai. Tam įtakos turėjo nesėkmingas eksperimentas, kai vienam iš pirmųjų pasiryžusiųjų buvo prisakyta sugrįžti ir papasakoti, ką matęs. Tačiau jis negrįžo. Negrįžo ir tas, kuriam buvo liepta tik kištelti nosį ir kaipmat suktis atgalios. Visgi bėgant mėnesiams sprendimų pasekmės rūpėjo vis mažiau. Vienas po kito jie ėjo į raudoną plyšį ir dingo.
Teliko vos keletas, kurie vylėsi išklausyti iki galo ir įrodyti, kad visa tai nėra bergždžia. Jiems, rodos, netgi patiko klausyti: žvilgsniai aštrūs, atidūs, ausys – kad geriau girdėtų – išsipūtusios kaip moliūgai. Kartais net pertraukdavo skaitovą ir pasitikslindavo, dėl, tarkime, paminėto objekto lokacijos ar bendrų patirčių.
Kurgi ne. Neliko nė vieno.
Skaitymai tęsiasi.