Straipsniai

Liepos 30 d. Lietuvių kalbos institute surengtame seminare „Šiuolaikiniai skaitmeniniai lietuvių kalbos ištekliai mokslui, švietimui, verslui“ buvo pristatytas didelis lietuvių kalbos įtvirtinimo skaitmeninėje erdvėje projektas – LIETUVIŲ KALBOS IŠTEKLIŲ INFORMACINĖ SISTEMA (LKIIS).

Šalies lituanistai naujųjų mokslo metų išvakarėse lietuvišką internetą papildė solidžiu priedu – startavo Lietuvių kalbos išteklių internete informacinė sistema (LKIIS).

Projekto vykdytojas Lietuvių kalbos institutas kartu su partneriais – Vilniaus ir Lietuvos edukologijos universitetais bei Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu – į Lietuvių kalbos išteklių informacinę sistemą http://lkiis.lki.lt sukėlė daug suskaitmenintų lietuvių kalbos išteklių, tokių kaip:

Pasak žurnalistės, rašytojos Audronės Urbonaitės, išeivijoje gyvenantiems lietuvių vaikams lietuvių kalba pasidaro egzotika. Su tėvais (ar vienu iš jų) jie gal ir pratinami kalbėti lietuviškai, kai kurie lanko savaitgalines lietuviškas mokyklėles, bet kitakalbėje aplinkoje jų kasdienė mokykla ir draugai greitai juos paverčia daugiakalbiais. Apsilankę Lietuvoje šie vaikai ne visada beišgali sklandžiai lietuviškai bendrauti su savo seneliais ir kitais giminaičiais. Kad lietuvių kalba išeivijos vaikams neliktų tik skurdaus buitinio lygmens, reikia patrauklių šiuolaikiškų būdų, kaip skatinti domėtis lietuvių kalba, jos mokytis ir ją aktyviai vartoti.

Dirgėla T. APIE RAGANĄ ŠIOKIĄTOKIĄ. Iliustravo Dalia Karpavičiūtė. ‒ Vilnius: Dominicus Lituanus, 2014.

Dirgėla_T._APIE_RAGANĄ_ŠIOKIĄTOKIĄ.jpg

Renginys Facebook'e

Tolo nutolo tie laikai, kai liaudies pasakų raganos turėjo tik neigiamo personažo funkcijas ‒ gąsdinti vaiką, perspėti jį apie pavojus, kylančius peržengus saugią namų erdvę, arba tapti kliūtimi į tikslą ‒ tarpiniu priešininku, kurį nugalėjęs pagrindinis veikėjas inicijuojamas į herojų (suaugusiųjų) luomą. Profesionalių autorių kūryboje raganos įgyja vaikui patrauklių bruožų ‒ jos linksmos neklaužados, be kita ko, dar ir turinčios stebuklingų galių kerėti. Bene ryškiausia tokia veikėja, įėjusi į užsienio vaikų literatūros aukso fondą ‒ vokiečių rašytojo Otfriedo Preußlerio „Raganiukė“ (išleista 1957 m., į lietuvių kalbą pirmą kartą J. Kiliaus išversta 1975 m., vėliau vertimai kartoti) ‒ pasaka apie jauną, vos 127 metų sulaukusią raganą, kuri dar tik mokosi burti ir neteisingai supratusi seniausios raganos paliepimą tapti „gera ragana“, ima daryti gerus darbus: padeda silpniesiems ir nuskriaustiesiems. Visos kitos vaikų taip pamėgtos raganos, pavyzdžiui, šiuo metu išpopuliarėjusi Knisterio „Raganos Lilės“ serija ‒ tik Preußlerio „Raganiukės“ šešėliai: kam kartoti tai, kas jau atrasta? Nebent dėl mados...

Agnė Žagrakalytė. KLARA. ‒ Vilnius: Tyto alba, 2014.

b_200_301_2734_00_images_iliustracijos_straipsniai_2015_Žagrakalytė-A.-KLARA.png

Agnės Žagrakalytės „Klaros“ laukiau kaip kokio svarbaus įvykio. Ir visai ne dėl jos pirmojo romano sėkmės, o dėl publikacijos „Literatūroje ir mene“. Iš trumpo prozos skiltyje skaityto teksto padariau išvadą: „Turėtų būti socialinės tematikos, tikras, o ir autorė – poetė, tad neplevėsuos nereikalingais žodžiais kaip vėliavomis pati nesuprasdama jų reikšmių.“ Ir sulaukiau. „Klara“ štai guli baigta skaityti, bet nebaigta suvokti. Ką turiu galvoje? Šis prozos kūrinys – gana eksperimentinės formos. Lietuvių autorių tokių bemaž ir neskaičius, o pasaulinėje literatūroje – teko. Čia panašiai kaip ir Antano Škėmos „Balta drobulė“, kuri lietuvių literatūron įvedė sąmonės srauto technikas, trenktą siužetą, bet šį romaną perskaičius dažniausiai nutinka taip: arba pasineriama į siužeto, technikų, naratyvo ieškojimo ir atradimo malonumus ne tik lietuvių literatūroje, bet ir pasaulinėje, arba knyga mestelima šonan ir daugiau, nors užmušk, bet skaityti nebeprisiverčiama, ir rankose knyga atsiduria prorečiai. Pernelyg fatališka? Su Garšva dar mokykloje susipažinę paaugliai dažnai fatališkai ir sureaguoja. O tuo metu, kai „Balta drobulė“ pasirodė, refleksijų kultūrinėje spaudoje, oi, kokių įvairių būta! A. Žagrakalytės naująjį kūrinį priskirčiau kaip tik prie šios kategorijos tekstų. Ir visai nenustembu, kad iš lietuvių literatūros kritikų dažniausiai skamba aplodismentai, o štai žmogus, tik šventadieniais skaitantis, pasiėmęs „Klarą“ po „Eigulio dukters“, nusimena. Ne prasčiau ji parašyta. Anaiptol! Bet privalu pasakyti, kad parašyta pačia tikriausia prasme: rašoma čia labai sąmoningai, kitąsyk ir tiesiogiai tekste, kitąsyk ir fabula atsukama atgal, kad naratyvas būtų pakeistas. Žodžiu, interaktyvus siužetas. Bet apie viską nuo pradžių.

Autorė nurodo, kad jos „Klara“ yra tai, ką prancūzai vadina bande dessinée, kitaip tariant – literatūrinis komiksas. Komiksų žanras išsiskiria tuo, kad leidžia žaisti idėjomis ir bandyti visas ribas: pieštų pasakojimų specifika leidžia išreikšti veiksmą, judesį, garsą nejudančioje erdvėje. Emocija kyla iš skaitytojo santykio su objektu. Būtent šiais elementais žaidžia ir A. Žagrakalytė. Ji pasirenka tris pasakojimo kryptis: siužeto, veikėjų ir spalvos. Pagal šias pasakojimo kryptis ir formuojama knygos struktūra. Įsivaizduokit siužetą be emocijos, veikėjų ir spalvų. Na tokį, tiesiog siužetą, vyksmą, kuriame nėra peizažų, apibūdinimų, personažo pristatymo, charakterio skleidimosi. Tiesiog vaizdai. Jokių emocijų. Tačiau emocijas sukelia skaitančiojo santykis su regimais paveiksliukais. Iš pradžių tarp pastraipų ieškojau loginių jungčių, sąsajų, ir tai buvo mano klaida. Nėra jų. Juos jungia pati istorija, santykis, veiksmas, tačiau kita pastraipa nereiškia nuoseklios fabulos, nuoseklios veiksmo plėtotės. Arba bent nebūtinai. Gali jungtis antra ir trečia. Arba pradžia ir pabaiga. Arba tik prabėgusi akimis tekstą supranti, kodėl vienas ar antras įvykis įvyko. Tad A. Žagrakalytės „Klarai“ reikia įdėmaus skaitymo, labai net įdėmaus. Ir visai ne dėl dėstomos pasaulėžiūros, vertinimų, filosofijos: ne, ji tikrai nesistengia paveikti nuomonės, įtikinti sava versija, veikiau sarkastiškai, naudodamasi kalbos galimybėmis, pasijuokia iš klišių ir numanomų manymų, pavyzdžiui, močiutėlė, mylinti savo anūkėlę, saulelę šviesiausią, neperka bambonkių, bet nusiperka plastikinį butelį alaus, nes krautuvėje bambonkių nebūna. Sužaidžiama su skaitytojo lūkesčiais: švelniai kalbanti senoji juk turėtų mylimai anūkėlei veikiau saldainių parnešti, negu sau alaus. Bet ne. Net ne.

Grįžtu prie komikso. Literatūrinio komikso, kurį pabandė sukurti A. Žagrakalytė romane „Klara“. Ji laikosi klasikinio komikso žanro. Tik vietoj piešinių ‒ išrašo. Be figūrų ir veiksmo dinamikos, taigi be veikėjų ir siužeto, būtina komiksui yra spalvinė išraiška. Tiek pieštame, tiek literatūriniame komikse visa tai skirta daryti poveikį, sukelti emociją. Įdomiausia buvo stebėti, kaip autorė, rodos, mėgina įveikti iššūkį: „Tai, kas telpa dideliame kiekyje, privalo tilpti mažame.“ Savotiškas istorijos presas komikso principu. Nėra čia tradiciškai literatūros tekstuose įprastų gamtovaizdžių aprašymo, literatūra, šiuo atveju, nebėra suvokiama kaip edukacinė arba pažintinės informacijos laidininkė. Na, nebus taip, kaip su H. Balzaco kūryba ‒ kad perskaitęs kūrinį pasimėgausi ir tautos papročiais, kultūra, etiketu, morale, taigi ne tik rašytojo talentą įvertinsi, bet ir kultūrinį, istorinį kontekstą atrasi, nuosekliai, lapas po lapo, nepraleidžiant nieko, dar suvis akcentuojant svarbiausius momentus. Bet nepasakysi, kad „Klaroje“ trūksta gyvenimo. Gyvenimo čia gal netgi daugiau negu norėtųsi. Tačiau istorijai pagyvinti taikomos literatūrinės technikos tą gyvenimą suspenduoja, atsijoja nuo įvertinimo, netgi paties vertinimo. Dažnai neaišku, kaip pati personažė vertina savo potyrius, nes jos vertinimas suskyla, susitrejina, susidvejina... Atrodo, čia meniškai prasiveržia reliatyvizmo filosofija, kur sakoma, kad nėra vienos normos, vienos taisyklės ar vieno supratimo, kas yra teisinga, kaip ir nėra absoliučios tiesos, viskas kinta. Absoliutinamas kintamumas. Ir iš tikrųjų trys vienos personažės versijos, kurias atskirti įmanoma tik per kalbos formų kaitą: Klara, Klarutė, Klarytė pageidauja skirtingos istorijos pabaigos! Bandau sugalvoti, kur dar lietuvių literatūroje skaičiau ką nors panašaus? Neatsimenu. Aišku, neatmetu galimybės, kad ką nors ir pražiopsojau, nepamačiau, juk to, ko nežinai esant, nereiškia, kad neegzistuoja.

Įmantriai laužytas istorijos siužetas, išblaškyta fabula, mėginimas žaisti su skaitytoju, sąmoningas istorijos konstravimas, kai rašytojas supranta, kad rašo ir kad jį skaitys, o personažas taip pat rašo ir kalbasi su apie jį skaitančiuoju, nėra naujiena literatūroje. Moderniojoje Vakarų Europoje literatūra seniai traktuojama išskirtinai kaip žodžio menas. Dalį elementų lietuvių literatūra yra priėmusi kaip savastį, sėkmingai įgyvendinusi, atradusi savas formas, dalis dar yra neįprasta. Pavyzdžiui, absurdo poetika sėkmingai prigijo lietuvių literatūroje, manau, ir dėl bjauriai sėkmingos absurdo poetikos koreliacijos su dar gyvai atmenamu lietuvių istoriniu kontekstu. Juk kas paneigs, kad lagerių, tremties literatūra nėra pagrįsta kitąsyk labai ryškiais absurdo bruožais? Klara Klarutei, o tuo pat ir mums, atskleidžia savo rašymo tikslą: „Mes, Klara, pagaliau pasakysime aiškiai ir paprastai, ligne claire, kas mums nutiko tą šimtadienio naktį, mes papasakosim apie tą mafijozą ir mergą ilga kasa, ir kaip mus paliko broliai ir išdavė mokytojai, mes viską papasakosim taip, kaip nutiko, be peizažų paklodžių ir nesibaigiančių dialogų, mes būsim toli nuo pelkėtų pievų, tylėsim, nes keliausim pasauliais, nemokėdami jų kalbos, ‒ / bet mes nueisim tą kelią. / Mūsų pirštai tris mėnesius nesitrauks nuo klavišų, mes dainuosim ir grosim, ir šoksim, mes rašysim it pieštume ligne claire, Klara, taip lengvai, kaip į feisbuko langelį, / tai labai paprasta, bande dessinée, komiksas, / / nagi, Klara.“ Bet, neapsigaukite, taip mano personažė Klara, kuri, beje, pagal siužetą ir parašė šiąją kalbiškai stilingą, emociškai prėską, tačiau įdomiai technišką „euroromaną“. Beje, Klarai, sakyčiau, tobulai pavyko įgyventi savo tikslą: jokių paklodėmis virstančių peizažų, jokių, bent jau formaliai įprastų, dialogų ‒ ji išrašė patirtis, kurios siekia toliau negu gimtosios pelkėtos pievos. Beje, pelkėtas pievas galima suprasti labai įvairiai: ir tiesiogiai, ir pagal mitinius baltiškuosius (o gal net ir pasaulio mitologijai priklausančius) archetipus, kuriuos itin ryškiai įtvirtino poezijoje J. Bobrovskis, kuriam, kaip R. Sinkevičienė sako, būdingos istorinės reminiscencijos, baltų mitologijos motyvai, asociatyvumas, daugiaplanė semantika. Eilėraščiuose eleginės intonacijos, šviesos ir šešėlių simbolika.[1] Nežinia, ką Klara turėjo galvoje, tačiau abiem atvejais tai susiję su namais turbūt.

Citatoje vertėtų atkreipti dėmesį į, mano manymu, esminį elementą šioje knygoje: tai kelionė tylint, nes nemoki jų kalbos. Ši frazė labai iškalbinga. Kalba – ne tik komunikacijos priemonė, bet ir visų supratimų pradžia ir pabaiga. Gali regėti, matyti vaizdą, bet galutinis komunikacijos elementas, lemiantis suvokimą, kuris taps nuomonės pagrindu, yra kalba. Kalba pasakoja istoriją, istorija pasakoja kalbą, turbūt todėl beveik visi išminčiai nuo seniausių laikų iš nevilties, o gal viltingai yra ištarę savąją frazę apie kalbą, nuolankiai pripažindami jos galią. Mo Ti yra pasakęs: „Kalbant reikia rūpintis ne žodžių kiekiu, o mintimi, ir ne iškalbos dovana, o sugebėjimu analizuoti.“ A. Žagrakalytės „Klara“ tai tik patvirtina. Tad grįžtu prie pradžios: užkietėjusiems literatams A. Žagrakalytės naujasis kūrinys net labai patiks, tačiau tiems, kurie tikisi išsamios fabulos, nuoseklaus pasakojimo, nemėgsta įmantraus siužeto, veikiausiai ne. Skaityti „Klarą“ reikia pasiruošti. Ir vienareikšmę susidaryti nuomonę bemaž neįmanoma, nes skaitant būtent tokio tipo knygas, kur literatūra ir yra žmogaus meno kūrinys, o ne tik istorijos, sielos patirčių laidininkė, neretai išteisinanti ar nuteisianti faktus, teksto konstrukcijos gožia pasakojimą. Čia daug struktūros, o gyvenimo atpasakojimo tiek, kiek emocijų sukelia besikeičiantys it komiksas vaizdai. Vieni tai pavadintų intelektualia snobiška literatūra, kiti – niekalu arba tuštybe, gimusia iš noro būti kuo įmantresniam, ir primintų lietuvių literatūroje modernėjančios poezijos iššūkius iki pat dadaizmo. Prozoje kartojasi tai, kas įvyko poezijoje po Pirmojo pasaulinio karo? Ne, dar ne dadaizmas A. Žagrakalytės „Klara“, ne, bet tikra tiesa, kad tekstas neįprastas ir kitoks tradiciniame kontekste. O ar tai patinka, ar nepatinka ‒ jau beprotiškai individualu. O čia tebuvo šiek tiek eskizų pagal Klarą, nieko daugiau.

[1] R. Sinkevičienė. Lietuva Johaneso Bobrovskio kūryboje. Vilnius, 1990.

 b_300_285_2734_00_images_iliustracijos_straipsniai_2014_Stankevičius-R.jpg

 Stankevičius R. BETLIEJAUS AVYTĖ. ‒ Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.

Kai man pasiūlė parašyti apie antrąją Rimvydo Stankevičiaus eseistikos knygą „Betliejaus avytė“, buvo vasara, karštis ir kasmetis brandos egzaminų įkarštis, kurio centre šiemet sukosi valstybinis lietuvių kalbos egzaminas, vertinimo kriterijai, reikalavimai ir programa. Šiame kontekste Stankevičius atrodė itin aktualus: juk „du jau ir šios, naujosios, knygos tekstai (...) buvo virtę Lietuvos mokyklų lietuvių kalbos egzaminų užduotimis“ (p. 6).

Paulina Pukytė. BEDALIS IR LABDARYS, ‒ Vilnius: Apostrofa, 2013.

b_200_290_2734_00_images_iliustracijos_straipsniai_2014_Pukytė_.jpg

„Bedalis ir labdarys“, Paulinos Pukytės knyga, jau trečioji autorės bibliografijoje. Visas tris jungia tas pats teminis stuburas – emigracija. Rodos, šią gyvenimo liniją P. Pukytė jaučia jautriausiai – trečiąsyk imtis ir vėl kalbėti apie tai liudija, kad išsakyta viskas dar nebuvo. Bet, kita vertus, ar įmanoma viena knyga išsakyti gyvenimą? Šimtus gyvenimų, pasirinkimų, charakterių, motyvų? Turbūt ne. Turbūt todėl ši tema ir dilgina. Beje, dilgina ne tik ją. Šia tema lietuvių literatūroje turime ištisą tradiciją. Bet šiame daugiabalsiame chore įdomiai suskamba ir P. Pukytės balsas. Nesileisiu kartotis, ką jau aptarė recenzijose kiti literatūrologai (taip, ši knyga gausiai recenzuota ir recenzuojama), bet pamėginsiu išskirti akcentus, kurie dilgina, šneka garsiau ir apie kuriuos norisi plačiau pakalbėti, pasidalinti.

P. Pukytės „Bedalis ir labdarys“, pretenduojanti ir į Metų knygos titulą, vaikšto pačiomis kalbos nervo prasmių briaunomis. Ką turiu galvoje? Ši knyga galėtų tapti įdomi visiems, kurie bent kiek domisi psicholingvistikos mokslu arba išskirtinai vien sociolingvistika ir iš kalbos bando nustatyti, kokie dėsniai valdo nuo socialinių aplinkybių priklausomą kalbos variantų pasirinkimą, kalbos pokyčius. P. Pukytė tam domesiui patenkinti išdėlioja labai daug medžiagos, užduočių ir klausimų, imdamasi skirtingų grožinės literatūros žanrų (poemos, pjesės, eilėraščio, trumposios prozos). Įdomu, kad net ir poetinės mokyklos tradicijos galėtų reprezentuoti nesusikalbėjimo temą: kaip jūs vertintumėt vienoje knygoje ir hegzametrą, ir postmoderniąsias eiles? Aš – neblogai. Įdomu. Postmodernu. Šiuolaikiška. Mozaikiška, kinematografiška knygos struktūra, o vietoj kultūrinių intertekstų (gausių citatų, perpasakojimų ir t. t.) naudojamas kitas kultūrins palikimas – tekstų konstravimo galimybės. Taigi savotiškais intertekstais tampa žanrų tradicija. Tačiau tai ‒ tik rūbas šitie skyriai. Kur kas aktualesni ir įdomesni vaizduojami personažai – emigrantai, ryškūs jų charakteriai, būdas jiems atskleisti, kitaip tariant, toji „nesusikalbėjimo kronika“ (p. 159), kaip kad apie šios autorės tekstus Laima Kreivytė parašė. Sakytinė kalbos raiška dažniausiai būna tik intarpai grožinėse knygose, o čia tampa motyvuotu josios pagrindu ir veiksniu, stumiančiu personažus siužetu pirmyn. Rašytinė kalba bemaž visiškai išstumta. Tad nors perteikimo forma yra grafinė, tačiau garsiai skaitant ji lengvai transformuojasi į šnekamąją: trumpi sakiniai, jokių barokinių įmantrybių, žargonas, keiksmažodžiai, mintys, išprovokuotos problemos, vykstančios laike, o ne taisyklingai sudėliotos, įdėmiai apgalvojant struktūrą, ir, deja, dažnas nesusikalbėjimas dėl nuolatinės cirkuliuojančios prasmių kaitos. Tačiau tai, kas sakoma, kas atrodo lyg minčių srautas, žodžių tėkmė laike, techniškai, matyti, yra labai gerai apgalvota ir motyvuota, nes skaitant bemat įtraukia sakytinės formos prasminis turinys.

Skaitydama P. Pukytę, atsiminiau seniai žinomus romėnų rašytojo Publijaus Siro žodžius: „Kalba ‒ sielos veidrodis. Kaip žmogus kalba, toks jis ir yra.“ Nereikia pamiršti, kad ji perduodama ir formuojasi veikiama aplinkos, tad beraščiu galima tapti tik tarp beraščių būnant. Turbūt čia ir pats P. Pukytės vaizduojamų charakterių nervas – šnekamoji kalba – vidinės ir kartu išorinės kultūros, aplinkos atspindys. Išskaityti monologuose gyvenimai, sakyčiau, aštrūs, dažnai atsiranda kalbinis perteklius: pertarai, įspraudai, minties šuoliai, pasitaisymai, kartojimaisi, bet tai nestebina žinant, kad šnekamojoje kalboje paprastai mąstoma ir kalbama vienu metu. Taigi „Bedalyje ir labdaryje“ nuolat jaučiama judesio tėkmė ir buvimas „čia ir dabar“, o skaitant nereikia taip įdėmiai sekti kaip įmantraus barokinio, perpildyto metaforomis, metonimijomis ir kitomis retorikos figūromis teksto. Čia viskas paprasta, be to, mintis pakartojama, pabrėžiama tuo pačiu minties šuoliu pasinaudojant kaip tramplinu šoktelėti atgal prie esmės. Minties šuolis, kuris paprastai yra vertinamas brūkšneliu sąsiuvinio kampe rašant rašinėlį mokykloje, čia tampa motyvuotas.

Nesusikalbėjimas – tema, kurią atskleidžia P. Pukytės vaizduojami charakteriai. Iš pirmo žvilgsnio gana dviprasmiška: kalbos daug, žodžių daug, srauto – taip pat, bet vyrauja monologai. Tie monologai nėra liūdesio gėlės ar tragiškos sielos verksminga paskutinioji kalba, kuria siekiama emocinio paveikumo. Paradoksas, tačiau P. Pukytės personažų monologai yra gana dialogiškos struktūros. Sakytinė vieno veikėjo kalba byra it kapojami žirniai. Būtent per tai išryškėja charakterio tragika – personažas ieško pašnekovo, nori būti išgirstas, suprastas, pažintas ir rasti savo nišą visuomenėje. Monologai tampa pokalbiais, vienišais pokalbiais, kurie neturi klausytojo, bet tas, kuris sako monologą, tikisi, kad jo pa(si)aiškinimą supras.

O štai „Bedalio ir labdario“ dialogai dėl kultūros skirtumų virsta dviejų pašnekovų monologais. Jie atsiskleidžia to paties pavadinimo, kaip ir knyga, skyriuje. Bedalis – tai imigrantas svetimoje socialinėje, kultūrinėje, ekonominėje terpėje, labdarys – dažnai socialinė institucija, skirta suteikti pagalbą žmogui. Labdariais tekste tampa valstybės tarnautojai, pareigūnai. Užsimezgę dialogai su labdariu dažnai būna bedalio nelaimės pasekmė ir virsta dar didesne katastrofa, kuri galėtų būti apibrėžiama nesusikalbėjimo, svetimumo ir vienišumo globalioje visuomenėje apraiškomis. Dialogai turi absurdo teatro elementų – parodijuojama nieko nebegalinti pranešti kalba, žaidžiama ne vaizdais, bet hiperbolinėmis konstrukcijomis. Dialoguose formuojamas chaotiškas, absurdiškas ir žmogiškosios egzistencijos ir visuomeninės santvarkos ‒ labdarių ‒ paveikslas. Ir šnekamoji kalba tam, sakyčiau, net labai tinka. Aišku, nenuginčijamas P. Pukytės jautrumas žodžių žaismui, prasmių kismui, sąvokų deformacijoms, kultūriniams kodams kalboje, sąskambiams kaskart priverčia krūpčioti: „Juk tikrai! Būtent šitaip! Tikrai, tikrai!“ Šitie sodrūs absurdo poetikos dialogai turėtų kelti juoką, bet nori nenori skatina susimąstyti. Kalbėtis yra ne juokai.

Labiausiai intriguojantis skyrius yra „Raudona ir juoda“ arba tekstas „Ji per toli“ ‒ neilgos apimties, sudėliotas iš paskirų citatų. Jos sklaidosi lyg minčių burbulai ir tampa savotiškomis įvykio versijomis. Faktas – vienas. Tačiau skirtingi žmonės, gyvenimo bendrakeleiviai, bando atkurti įvykio chronologiją iki personažo sprendimo. Ne detektyvas čia. Ir ne kriminalinė kronika. Lyg trumputė ataskaita. Ir tie pasakojimai kelia graudulį. Ne dėlto, kad įvykiui atkurti reikia visumos, bet todėl, kad šalia personažo nebuvo nė vieno artimo žmogaus, kuris žinotų viską nuo pradžių iki galo, būtų supratęs jo motyvus, nors nepasakysi, kad jis nesikalbėjo. Jie, tie sutiktieji, lyg stotelės traukiniui ‒ statiški, vertinantys, bet tikrojo motyvo, neišgirdę:

PUSBROLIS: „Daviau jam telefoną vieno pažįstamo žmogaus, kuris žadėjo surasti darbo Anglijoje.“

PAŽĮSTAMAS ŽMOGUS: „Pats buvau dirbęs tame fabrike. Bet žmonės ten ilgai neištverdavo. Aš tenai nebegrįšiu. Bet kitiems parekomenduoti galiu. Ten visada yra darbo.“

ŽMONA: „Išvažiavo uždirbti šeimai pinigų, nors ir labai nenorėjo palikti dukros. Baisiai ją mylėjo. Dėl jos bet ką galėjo padaryti. Bet džiaugėsi gavęs darbo.“

ŽMOGUS IŠ FABRIKO: „Darbas sunkus. Dirbdavom viršvalandžius, taip pat ir šeštadieniais. Dirbom apsirengę tokiais guminiais kostiumais, po kuriais permirkdavom prakaitu. Kas valandą turėdavom tuos kostiumus trumpam nusivilkti, nes ilgiau juose neištverdavom.“

ŽMONA: „Jo sveikata gera, nerūko, sportuoja, važinėja dviračiu.“ (...)

SUKVEŽIMIO VAIRUOTOJAS: „Stovėjom aikštelėje Anglijos šiaurėje – turėjom ilsėtis dvidešimt keturias valandas. Buvo priėjęs toks lietuvis, klausė, ar mes į Lietuvą, tai gal pavežtume. (...) (p. 121‒122)

Aišku, paskui ir Mažojo Princo „manymai“, kurie surašyti talentingo rašytojo Antoine de Saint-Exupéry, ir policijos ataskaitos, ir Lietuvos laikraščio antraštė, ir, žinoma, viską žinantieji komentatoriai. Iš citatų suklijuota vieno žmogaus gyvenimo etapo istorija skleidžiasi, susigūžia įvertinta, ir atsakymas vis tiek neaiškus, nes svarbiausias vis dėlto lieka faktas.

Ši knyga neglosto lietuvių savimeilės. Tačiau P. Pukytės pasirinktas būdas kalbėti apie emigraciją ‒ įtaigus, suveikia kaip apnuoginantis fotoblyksnis. Prisipažinsiu, yra tekę ir man susidurti su vos angliškai švebeldžiuojančiu, ką tik emigravusiu lietuviu, kuris sakosi per metelius lietuviškai pamiršęs. Yra tekę sutikti ir tokių, kurie, atsidūrę svetimoje kultūroje, sunkiai ją priima, tačiau ‒ paradoksas! ‒ praranda ir lietuvišką tapatybę. Atsiduria lyg tarpe tarp dviejų kultūrų: kultūringas lietuvis jo nesupranta, bet ir kultūringas anglas gūžčioja pečiais sutrikęs. O apibendrinant pamąstymus apie P. Pukytės knygą ‒ tai ji priverčia susimąstyti, kad kalbėtis irgi reikia gebėti: žodžiai turi nemažai kultūrinių referencijų, patirčių, kurios kalbančiajam savaime suvokiamos, o klausančiajam – ne.

Paklonskaitė D. LAKŠTINGALŲ AIRIJOJ NĖR. ‒ Vilnius: Naujoji Romuva, 2014.

b_200_342_2734_00_images_iliustracijos_straipsniai_2014_Paklonskaitė-D.-LAKŠTINGALŲ-AIRIJOJ-NĖR.jpg

Lakštingalų Airijoj nėr“ ‒ antrasis Dianos Paklonskaitės eilėraščių rinkinys, subrandintas po 8 metų nuo pirmojo ‒ „Gilaus mėlynumo“ (2006) išleidimo. Vis dar gyvenant emigracijoje. Gal todėl ir atrodo, kad ši kūryba tarsi sustingusi laike. Temos, motyvai kartojasi: gyvenimas padalytas į darbą svečioje šalyje, kasdienę buitį, ir už ribos likusią tėvynę, su kuria kuriamas romantizuotas ryšys, sakyčiau, taikliausiai išsakomas šiomis eilutėmis: „užrišk akis / gėlėta skarele // parvesk namo“ (p. 54). Simboliška: viena vertus, užrištomis akimis negali nieko matyti, kita vertus ‒ tai yra prašymas („užrišk“), vadinasi, matyti net nenorima, be to, šis ryšys įtvirtinamas per pasitikėjimą ‒ nematančią „parvesk namo“. Na ir dar ‒ skarelė gėlėta, taigi kalbama apie romantiką, kylančią iš retro stiliaus. Tiesą pasakius, D. Paklonskaitės eilėraščiai mirgėte mirga gėlių ir augalų pavadinimais: minimos ramunėlės, bijūnai, narcizai, gvazdikėliai, jurginai, katilėliai, piliarožės, rožės, kalijos, rododendrai, magnolijos, lelijos... Kaip kontrastas industrializuotam gyvenimui, emigrantų darbui fabrikuose, kur „šviesu, šilta, ūžia mašinos / radijas vis pakartoja: Shannon side northern sound“ (p. 16). Tai kitokia kartotė, nei ta, į kurią žmogaus gyvenimas įrašomas per gamtos cikliškumą. Į kasdienybę, o iš jos ‒ ir į tekstus, skverbiasi monotonija:

leu.png

Kelios mintys po Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakultete įvykusios tarptautinės mokslinės konferencijos „Kalbinio ir literatūrinio ugdymo kaita: mokytojų rengimo tobulinimo iššūkiai“

Žmogus, turintis skonį, ypač literatūrinį, ne toks imlus pokyčiams ir ritmiškiems užkeikimams, būdingiems bet kokiai politinės demagogijos formai“ (J. Brodskis)

Džiaugiausi lapkričio 20-tosios rytu. Nors oras nelabai aiškus, nors saulutė retai teįspįsta pro debesį, bet vis dėlto. Vis dėlto į savąją Alma Mater visada grįžtu noriai, galvodamas apie žmones, kuriuos ten sutiksiu, mėgaudamasis bendravimu su jais. O šįsyk ir proga neeilinė – tarptautinė mokslinė lituanistų konferencija. Vadinasi, solidus akademinis renginys, kur lituanistika bus ne viena iš disciplinų, daugeliui kartais atrodanti keista ir nežinia kam reikalinga, o vienintelis objektas, svarstysima problema, konferencijos lėmėja – žodžiu, alfa ir omega. Tad ir noras atvykti buvo dar didesnis, lūkesčiai – stačiai neišmatuojami.

Alina Meilūnaitė. NEGYVANAMI MIESTAI. ‒ Vilnius: Tyto alba, 2014.

b_200_300_2734_00_images_iliustracijos_skelbimai_2014_Alina-Meilūnaitė_negyvenami-miestai.jpg

„Negyvenami miestai“ – debiutinis Alinos Meilūnaitės romanas. Tai tikrai ne tas atvejis, kai autorius jau senų seniausiai žinomas iš kultūrinės spaudos, esi gal mažiausiai keturissyk skaitęs jo literatūrinių publikacijų, o vardas ir pavardė turi sąsajų su tam tikromis temomis, intencijomis. Tiesa, meluočiau, jei sakyčiau, kad A. Meilūnaitė visiškai nesusijusi su rašymais. Susijusi, ir dar kaip susijusi. Galima tai pajusti iš to, kaip ji valdo tekstą ‒ tikslių, taiklių frazių, nenuobodžios struktūros bei kompozicijos. Taip ir norisi pamaigyti kompiuterio klavišus, pagūglinti: „Kas ji? Kodėl ji? Kaip ji?“ ir tuo pačiu nusišypsai – visai pagal knygos diktuojamą temą elgiesi nuspėjamai it turintis visišką priklausomybę nuo šiuolaikinės komunikacijos elementų – žiniatinklio informacijos srauto ‒ žmogus. Pasirodo, nuojauta neapgavo. Ne iš piršto laužta ta įtaiga A. Meilūnaitės knygoje. Autorė ne tik Meilūnaitė, bet dar ir Vaišvilienė, o jos vardo ir pavardės žymos tiesiogiai susijusios su reklama, komunikacija ir poveikiais. Ir taip, per info siūlus, žinias, nežinomasis virsta net labai žinomu, ir jau turi susidaręs pirmą įspūdį. Laimė, knygą perskaičiau anksčiau, nes būtų užbrėžtas lūkesčių horizontas, tikėčiausi labai daug.

Romaną sudaro 11 dalių. Visos dalys turi pavadinimus – metaforas ir yra susijusios su moters gyvenimo tarpsniais, įvykiais: mažos mergaitės, komplikuotai bendraujančios su motina, o tėvo išvis neregėjusios, jaunos merginos, įsimylinčios vyrus iš reklaminių plakatų ir turinčios komplikuotus santykius su antrąja puse, nėščios moters, paliktos sugyventinio, išdūmusio ieškoti laimės, savęs ar mažažin ko į Ameriką, ką tik pagimdžiusios motinos ir jos santykio su kūdikiu... Ir dar keliais visai ne kaip iš blizgančios reklamos, tačiau svarbiais moteriai gyvenimo etapais.

A. Meilūnaitė kuria šiuolaikinės jaunos moters paveikslą. Ją veikia visos reklamos, visų gyvenimai, visų pakalbėjimai, blizgūs, gražūs portretai, reklaminiai šūkiai, „dienos su naujienomis“ ‒ nori nenori ji yra įtraukiama į tarpusavio ryšius, tampa atspindžiu šiųdienės kultūros bei pati ją atspindi. Kur čia vienatvė? Veikėjos viduje. Ji nenorinti gyventi taip, kaip gyvena visi, maištauja, prieštarauja ir pyksta, kada komunikacijos srautas užgriūva su milžiniškomis instrukcijomis, kaip gyventi teisinga, o kaip ‒ ne, kas yra gerai, o kas – ne. Ar gyvenime tikrai viskas yra būtent taip, kaip mums teigia reklama? Turbūt būtent todėl ir parinkti skirtingi gyvenimo aspektai, skirtingi vaidmenys, situacijos, dažnai ryškūs reklamose, bet gyvenime ‒ tokie, kokius išgyveni. Ir ne visada kavos aromatas privilioja praeivius. Būna ir kitaip: „Skulptorius įniko pas ją kasdien gerti kavą, nors jos skonio taip ir nesugeba įvertinti. Tiesiog pamažu tapo priklausomas nuo kofeino, vos išaušus, skaudančia galva jis sliūkina prie jos durų ir tyko menkiausio garso. Pasikviečia jį vidun, nors galėtų miegoti toliau, ir užburta klausosi kavos malūnėlio burzgimo, tingaus dienos budimo, stebi įspūdingą, iki smulkmenų ištobulintą kavos šokį už stiklinio puodelio sienelių. Bet jo dėmesio neprikausto nei paviršiuje išsiskleidusi ir sustingusi tiršta putelė, nei aplink pasklidęs rūgštus, švelnus aromatas. Ekspresą išmaukia keliais gurkšniais, stovėdamas – kaip italas prie bariuko. Akys išsprogsta ir jis toliau dairosi aplink, rodos, matydamas daugiau nei iki šiol. Taip sykį jam šovė mintis pakeisti visas lemputes“ (p. 238). Citata tyčia tokia ilga: norima parodyti A. Meilūnaitės meistrišką žaidimą klišėmis, reklamomis ir ‒ kaip priešpriešą ‒ realybę. Nesikeičia tik kava, o visa kita reklamos siužeto parodija: įsivaizduok kaimyną, kasryt tykantį, kuomet prabusi, tik tam, kad pasinaudotų tavo kavos aparatu, o vietoj „ačiū“ sakantį: „Tai reikia pasikeisti lemputes“. Šiek tiek tragikomiška ir erzinamai vulgaru. Toks tas viliojantis tirštos plutelės rūgščiai švelnus kavos aromatas...

Reklamos A. Meilūnaitės romane labai daug. Gal ne tiek reklamos, kiek svarstymų apie reklamos poveikį. Štai, kad ir mergina, įsimylėjusi reklaminį plakatą: „Pirmą kartą į tą reklamos stendą atsitrenkė žiemą (…) Kelnės paraitotos, balti marškiniai prasegti, rankoje nešasi batus. Įprasta, gražu, saldu. Tada pajuto, kad dingo nuovargis, nutilo aplink zujantys automobiliai, užgeso šviesos, galva liovėsi skaudėti, šaltis, taip stipriai kaustęs judesius ir mintis, nuslūgo. Ir ji išgirdo jūrą. Pamatė vyrą. Ne tą, kuris bijo vesti, kuris myli tiktai kūną, ne tą, kuris svajojo apie nepasiekiamą merginą, o gal iš nevilties jau pasižadėjo kitai… Tai buvo vyras, į kurį galėjo žiūrėti be sąmyšio ir baimės, ‒ jis tikrai nepastebės, ji neprivalo jam patikti. Tai tik nuotrauka, tai tik paprasta reklamos iškaba, na ir kas… bet nuo jos akyse pasidarė šviesiau (iš vaikinų, kurie palieka arba praeina pro šalį, neužkabinę nė akies krašteliu, to negali tikėtis). Žybtelėjo sieloje“ (p. 210). Nors iš pirmo žvilgsnio toks merginos santykis su reklama atrodo, tiesą pasakius, keistas, bet eilutės slepia šių dienų siaubą – žiniasklaidos klišes, poreikius, skambias antraštes ir reikalavimus paprastam žmogui būti nepaprastam, tobulam. Realybę priimti vis sunkiau. Reklama, įtaigiai jos kuriami mitai, vis labiau skverbiasi į sąmonę ir siurrealiai susipina su realybe. Tarp tikrovės ir išgalvoto pasaulio ‒ tik plona pertvara. Siūloma dovanų iliuzija atima gyvenimą. Juk kas paneigs, kad toks vyras negali egzistuoti? Ir egzistuoja ‒ kur nors jūros pakrantėje vaikšto paraitotomis kelnėmis, baltais marškiniais. O vaizduotei įsišėlus, maža ko galima prisigalvoti: „Vyrai iš reklamos kviesdavo ją pasivaikščioti po miestą…“ (p. 211), bet visada tenka grįžti: jausti šaltą vėją, minus trisdešimt ir Vilniaus gatvių atšiaurumą.

Šiomis detalėmis romanas neretai primena prancūzų filosofo Jeano Baudrillard’o „Simuliakrus ir simuliaciją“. Vienoje recenzijoje buvo taikliai pasakyta: „Simuliakrai, hipertikrovė, medijų reikšmė, prasmės implozija ir nepakartojamasis Baudrillard’o nihilizmas – viskas sugula į šią iš pažiūros nedidelę knygelę, tarsi reziumuojančią intelektualinį autoriaus virsmą: iš post-struktūralistinio marksizmo – į medijų metafiziką, nuo domėjimosi ženklo vaidmeniu vartotojų visuomenėje – prie pasaulio jau nebeegzistuojančio niekaip kitaip, kaip tik jo simuliacijose. Į tikrovės dykumą, pasak Baudrillard’o, niekas nebepakvies, tačiau galėsite iki soties mėgautis miražais, slepiančiais tos dykumos nebuvimą.“ (http://www.filosofija.vu.lt/05/jean-baudrillard-%E2%80%9Esimuliakrai-ir-simuliacija%E2%80%9C/). A. Meilūnaitės romane, sudėtame iš vienuolikos dalių, taip pat esama simuliakrų ‒ tokių daikto, reiškinio ar fenomeno būklių, kai tas daiktas veidrodžio principu nebeatspindi šalia vykstančio gyvenimo, o imasi vaizduoti ir rodyti tą, ko iš tiesų nėra. J. Baudrillard’as tvirtino, jog simuliakrai yra savotiška apgaulė ar pakeičiantis realybę realybės vaizdinys – „tikrovės ženklai atstoja tikrovę“.

Kita svarbi knygos linija – vienišumas, atėjęs, rodos, iš santykio su motina. Motinos ir dukros santykiams A. Meilūnaitė paskiria ne vieną romano puslapį. Motinos paveikslas ryškesnis, labiau apmąstytas, nei dukros. Keičiasi ir laikas – atsiranda šiek tiek sovietmečio realijų. Net nežinau, kurią dalį ‒ ar „Popierinę suknelę“, ar „Tris ketvirčius skurdo“ ‒ įvardyčiau ryškesne. Abi susijungia, abi realios, tikros, o kartais atrodo, kad eilutes girdi ne mintyse, bet kaimynas už sienos bubena: „Mama mėgdžioja politikų balsus ir intonaciją. Stengiuosi į ją nežiūrėti – žvilgsniai ją drąsina. Ant viryklės sušvilpia virdulys. „Mums žadėjo sumažinti šildymo kainą. Sakė, kad nebebus problemų susimokėti už šildymą. Ką tai reiškia? Ar jie patys už mus sumokės?.. Arba, klausyk, žadėjo į Lietuvą sugrąžinti emigrantus. Kokiu būdu jie privers juos sugrįžti? Dar kartą susodins juos į gyvulinius vagonus ir nemokamai atveš iš Europos?“ (...)

‒ Koks skirtumas, ką pilvotas šiknius sakė per televizorių? – klausiu mamos, slėpdama žiovulį. – Juk pati niekada nebalsuoji“ (p. 191).

Motinos paveikslas ryškėja vis kitokiais aspektais. Viena vertus, tai kadaise neišmylėtas vaikas, nesugebėjęs vėliau mylėti savojo, kita vertus, tai siuvėja, turėjusi ambicijų, ar meniškos prigimties, negebėjusi tapti gera buhaltere – robotu, o norėjusi kurti. Vienintelės medžiagos jai teikė pasitenkinimą, žinoma, vėliau atsirado ir alkoholis, skurdas arba ‒ galima seką ir sukeisti – skurdas ir alkoholis, pirmarūšė, antrarūšė ir galop ‒ fabriko kokybė. Bandoma apčiuopti, kokį pėdsaką motina palieka dukters gyvenime, bet tuo pačiu skleidžiasi suvokimas, kad kiekviena karta savaip dorojasi su įtakomis, tik anksčiau tos įtakos apsiribodavo „ką kaimynė pasakys?“ ir buvo net juokinga pagalvoti, kad galima gyventi „ne kaip visi“ (p. 63). Dabar mus uzurpuoja siurealios tikrovės, vizijų mišiniai, besišypsantys iš reklamų, o iš leidinių sąmonę pasiekia žodžių kratiniai, įkyriai teigiantys, sakantys, vertinantys, suplakantys mus į dieną su naujienomis. Išvada peršasi viena – sunku gyventi sąmoningai ir nepakliūti į kitų norų tinklus, suvokti savo siekius, negyventi kitų labirintuose. Romano pabaiga, sakyčiau, itin fantastinė, bet sykiu ‒ ir filosofiška. Ne veltui vienuoliktosios dalies pavadinimas ‒ „Sąmonės tinklai“.

Taip, tai nėra lengvai skaitoma knyga ‒ ji siurreali. Taip, čia veikia jaunas žmogus, bet jo pasvarstymai ‒ it daktaro disertacijos skyriui. Taip, pasiimsiu darsyk Jeaną Baudrillard’ą. Nežinau, ar kai kurias skaitytas eilutes vadinčiau grožine literatūra, veikiau – filosofinėmis mintimis, kurias paprastais žodžiais išsako veikėja ‒ be pabodusių sudėtingų terminų ar keliaaukščių sakinių konstrukcijų, kurias dažnai randi negrožinėse publikacijose apie komunikaciją, informaciją, medijas ir reklamą.