Straipsniai

Lietuvių kalbos institutas pristatė LKIIS, Lietuvių kalbos išteklių informacinę sistemą

Liepos 30 d. Lietuvių kalbos institute surengtame seminare „Šiuolaikiniai skaitmeniniai lietuvių kalbos ištekliai mokslui, švietimui, verslui“ buvo pristatytas didelis lietuvių kalbos įtvirtinimo skaitmeninėje erdvėje projektas – LIETUVIŲ KALBOS IŠTEKLIŲ INFORMACINĖ SISTEMA (LKIIS).

Lietuvių kalbos google’is papildė lietuvišką internetą

Šalies lituanistai naujųjų mokslo metų išvakarėse lietuvišką internetą papildė solidžiu priedu – startavo Lietuvių kalbos išteklių internete informacinė sistema (LKIIS).

Projekto vykdytojas Lietuvių kalbos institutas kartu su partneriais – Vilniaus ir Lietuvos edukologijos universitetais bei Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu – į Lietuvių kalbos išteklių informacinę sistemą http://lkiis.lki.lt sukėlė daug suskaitmenintų lietuvių kalbos išteklių, tokių kaip:

Du nauji mokomieji lietuvių kalbos kompiuteriniai žaidimai

Pasak žurnalistės, rašytojos Audronės Urbonaitės, išeivijoje gyvenantiems lietuvių vaikams lietuvių kalba pasidaro egzotika. Su tėvais (ar vienu iš jų) jie gal ir pratinami kalbėti lietuviškai, kai kurie lanko savaitgalines lietuviškas mokyklėles, bet kitakalbėje aplinkoje jų kasdienė mokykla ir draugai greitai juos paverčia daugiakalbiais. Apsilankę Lietuvoje šie vaikai ne visada beišgali sklandžiai lietuviškai bendrauti su savo seneliais ir kitais giminaičiais. Kad lietuvių kalba išeivijos vaikams neliktų tik skurdaus buitinio lygmens, reikia patrauklių šiuolaikiškų būdų, kaip skatinti domėtis lietuvių kalba, jos mokytis ir ją aktyviai vartoti.

Neringa Mikalauskienė. Šiek tiek apie šiokią tokią raganą

Dirgėla T. APIE RAGANĄ ŠIOKIĄTOKIĄ. Iliustravo Dalia Karpavičiūtė. ‒ Vilnius: Dominicus Lituanus, 2014.

Renginys Facebook'e

Tolo nutolo tie laikai, kai liaudies pasakų raganos turėjo tik neigiamo personažo funkcijas ‒ gąsdinti vaiką, perspėti jį apie pavojus, kylančius peržengus saugią namų erdvę, arba tapti kliūtimi į tikslą ‒ tarpiniu priešininku, kurį nugalėjęs pagrindinis veikėjas inicijuojamas į herojų (suaugusiųjų) luomą. Profesionalių autorių kūryboje raganos įgyja vaikui patrauklių bruožų ‒ jos linksmos neklaužados, be kita ko, dar ir turinčios stebuklingų galių kerėti. Bene ryškiausia tokia veikėja, įėjusi į užsienio vaikų literatūros aukso fondą ‒ vokiečių rašytojo Otfriedo Preußlerio „Raganiukė“ (išleista 1957 m., į lietuvių kalbą pirmą kartą J. Kiliaus išversta 1975 m., vėliau vertimai kartoti) ‒ pasaka apie jauną, vos 127 metų sulaukusią raganą, kuri dar tik mokosi burti ir neteisingai supratusi seniausios raganos paliepimą tapti „gera ragana“, ima daryti gerus darbus: padeda silpniesiems ir nuskriaustiesiems. Visos kitos vaikų taip pamėgtos raganos, pavyzdžiui, šiuo metu išpopuliarėjusi Knisterio „Raganos Lilės“ serija ‒ tik Preußlerio „Raganiukės“ šešėliai: kam kartoti tai, kas jau atrasta? Nebent dėl mados...

Dainora Kaniavienė. Eskizai pagal Klarą

Žagrakalytė A. KLARA. ‒ Vilnius: Tyto alba, 2014.

Agnės Žagrakalytės „Klaros“ laukiau kaip kokio svarbaus įvykio. Ir visai ne dėl jos pirmojo romano sėkmės, o dėl publikacijos „Literatūroje ir mene“. Iš trumpo prozos skiltyje skaityto teksto padariau išvadą: „Turėtų būti socialinės tematikos, tikras, o ir autorė – poetė, tad neplevėsuos nereikalingais žodžiais kaip vėliavomis pati nesuprasdama jų reikšmių.“ Ir sulaukiau. „Klara“ štai guli baigta skaityti, bet nebaigta suvokti. Ką turiu galvoje? Šis prozos kūrinys – gana eksperimentinės formos. Lietuvių autorių tokių bemaž ir neskaičius, o pasaulinėje literatūroje – teko. Čia panašiai kaip ir Antano Škėmos „Balta drobulė“, kuri lietuvių literatūron įvedė sąmonės srauto technikas, trenktą siužetą, bet šį romaną perskaičius dažniausiai nutinka taip: arba pasineriama į siužeto, technikų, naratyvo ieškojimo ir atradimo malonumus ne tik lietuvių literatūroje, bet ir pasaulinėje, arba knyga mestelima šonan ir daugiau, nors užmušk, bet skaityti nebeprisiverčiama, ir rankose knyga atsiduria prorečiai. Pernelyg fatališka? Su Garšva dar mokykloje susipažinę paaugliai dažnai fatališkai ir sureaguoja. O tuo metu, kai „Balta drobulė“ pasirodė, refleksijų kultūrinėje spaudoje, oi, kokių įvairių būta! A. Žagrakalytės naująjį kūrinį priskirčiau kaip tik prie šios kategorijos tekstų. Ir visai nenustembu, kad iš lietuvių literatūros kritikų dažniausiai skamba aplodismentai, o štai žmogus, tik šventadieniais skaitantis, pasiėmęs „Klarą“ po „Eigulio dukters“, nusimena. Ne prasčiau ji parašyta. Anaiptol! Bet privalu pasakyti, kad parašyta pačia tikriausia prasme: rašoma čia labai sąmoningai, kitąsyk ir tiesiogiai tekste, kitąsyk ir fabula atsukama atgal, kad naratyvas būtų pakeistas. Žodžiu, interaktyvus siužetas. Bet apie viską nuo pradžių.

Rima Bertašavičiūtė. Nauji Rimvydo Stankevičiaus diktantai, diktatai, didaktai

 

 Stankevičius R. BETLIEJAUS AVYTĖ. ‒ Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.

Kai man pasiūlė parašyti apie antrąją Rimvydo Stankevičiaus eseistikos knygą „Betliejaus avytė“, buvo vasara, karštis ir kasmetis brandos egzaminų įkarštis, kurio centre šiemet sukosi valstybinis lietuvių kalbos egzaminas, vertinimo kriterijai, reikalavimai ir programa. Šiame kontekste Stankevičius atrodė itin aktualus: juk „du jau ir šios, naujosios, knygos tekstai (...) buvo virtę Lietuvos mokyklų lietuvių kalbos egzaminų užduotimis“ (p. 6).

Dainora Kaniavienė. Bedalis ir labdarys, arba prasmių grimasos

 Pukytė P. BEDALIS IR LABDARYS, ‒ Vilnius: Apostrofa, 2013.

„Bedalis ir labdarys“, Paulinos Pukytės knyga, jau trečioji autorės bibliografijoje. Visas tris jungia tas pats teminis stuburas – emigracija. Rodos, šią gyvenimo liniją P. Pukytė jaučia jautriausiai – trečiąsyk imtis ir vėl kalbėti apie tai liudija, kad išsakyta viskas dar nebuvo. Bet, kita vertus, ar įmanoma viena knyga išsakyti gyvenimą? Šimtus gyvenimų, pasirinkimų, charakterių, motyvų? Turbūt ne. Turbūt todėl ši tema ir dilgina. Beje, dilgina ne tik ją. Šia tema lietuvių literatūroje turime ištisą tradiciją. Bet šiame daugiabalsiame chore įdomiai suskamba ir P. Pukytės balsas. Nesileisiu kartotis, ką jau aptarė recenzijose kiti literatūrologai (taip, ši knyga gausiai recenzuota ir recenzuojama), bet pamėginsiu išskirti akcentus, kurie dilgina, šneka garsiau ir apie kuriuos norisi plačiau pakalbėti, pasidalinti.

Neringa Mikalauskienė. Užrištomis akimis į tėvynę

Paklonskaitė D. LAKŠTINGALŲ AIRIJOJ NĖR. ‒ Vilnius: Naujoji Romuva, 2014.

Lakštingalų Airijoj nėr“ ‒ antrasis Dianos Paklonskaitės eilėraščių rinkinys, subrandintas po 8 metų nuo pirmojo ‒ „Gilaus mėlynumo“ (2006) išleidimo. Vis dar gyvenant emigracijoje. Gal todėl ir atrodo, kad ši kūryba tarsi sustingusi laike. Temos, motyvai kartojasi: gyvenimas padalytas į darbą svečioje šalyje, kasdienę buitį, ir už ribos likusią tėvynę, su kuria kuriamas romantizuotas ryšys, sakyčiau, taikliausiai išsakomas šiomis eilutėmis: „užrišk akis / gėlėta skarele // parvesk namo“ (p. 54). Simboliška: viena vertus, užrištomis akimis negali nieko matyti, kita vertus ‒ tai yra prašymas („užrišk“), vadinasi, matyti net nenorima, be to, šis ryšys įtvirtinamas per pasitikėjimą ‒ nematančią „parvesk namo“. Na ir dar ‒ skarelė gėlėta, taigi kalbama apie romantiką, kylančią iš retro stiliaus. Tiesą pasakius, D. Paklonskaitės eilėraščiai mirgėte mirga gėlių ir augalų pavadinimais: minimos ramunėlės, bijūnai, narcizai, gvazdikėliai, jurginai, katilėliai, piliarožės, rožės, kalijos, rododendrai, magnolijos, lelijos... Kaip kontrastas industrializuotam gyvenimui, emigrantų darbui fabrikuose, kur „šviesu, šilta, ūžia mašinos / radijas vis pakartoja: Shannon side northern sound“ (p. 16). Tai kitokia kartotė, nei ta, į kurią žmogaus gyvenimas įrašomas per gamtos cikliškumą. Į kasdienybę, o iš jos ‒ ir į tekstus, skverbiasi monotonija:

Kodėl, ko ir kaip mokysime: remsime, remsimės ar... ramstysimės?


Kelios mintys po Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakultete įvykusios tarptautinės mokslinės konferencijos „Kalbinio ir literatūrinio ugdymo kaita: mokytojų rengimo tobulinimo iššūkiai“

Žmogus, turintis skonį, ypač literatūrinį, ne toks imlus pokyčiams ir ritmiškiems užkeikimams, būdingiems bet kokiai politinės demagogijos formai“ (J. Brodskis)

Džiaugiausi lapkričio 20-tosios rytu. Nors oras nelabai aiškus, nors saulutė retai teįspįsta pro debesį, bet vis dėlto. Vis dėlto į savąją Alma Mater visada grįžtu noriai, galvodamas apie žmones, kuriuos ten sutiksiu, mėgaudamasis bendravimu su jais. O šįsyk ir proga neeilinė – tarptautinė mokslinė lituanistų konferencija. Vadinasi, solidus akademinis renginys, kur lituanistika bus ne viena iš disciplinų, daugeliui kartais atrodanti keista ir nežinia kam reikalinga, o vienintelis objektas, svarstysima problema, konferencijos lėmėja – žodžiu, alfa ir omega. Tad ir noras atvykti buvo dar didesnis, lūkesčiai – stačiai neišmatuojami.

Dainora Kaniavienė. Įkliuvę kito vizijos pinklėse

Meilūnaitė A. NEGYVANAMI MIESTAI. ‒ Vilnius: Tyto alba, 2014.

„Negyvenami miestai“ – debiutinis Alinos Meilūnaitės romanas. Tai tikrai ne tas atvejis, kai autorius jau senų seniausiai žinomas iš kultūrinės spaudos, esi gal mažiausiai keturissyk skaitęs jo literatūrinių publikacijų, o vardas ir pavardė turi sąsajų su tam tikromis temomis, intencijomis. Tiesa, meluočiau, jei sakyčiau, kad A. Meilūnaitė visiškai nesusijusi su rašymais. Susijusi, ir dar kaip susijusi. Galima tai pajusti iš to, kaip ji valdo tekstą ‒ tikslių, taiklių frazių, nenuobodžios struktūros bei kompozicijos. Taip ir norisi pamaigyti kompiuterio klavišus, pagūglinti: „Kas ji? Kodėl ji? Kaip ji?“ ir tuo pačiu nusišypsai – visai pagal knygos diktuojamą temą elgiesi nuspėjamai it turintis visišką priklausomybę nuo šiuolaikinės komunikacijos elementų – žiniatinklio informacijos srauto ‒ žmogus. Pasirodo, nuojauta neapgavo. Ne iš piršto laužta ta įtaiga A. Meilūnaitės knygoje. Autorė ne tik Meilūnaitė, bet dar ir Vaišvilienė, o jos vardo ir pavardės žymos tiesiogiai susijusios su reklama, komunikacija ir poveikiais. Ir taip, per info siūlus, žinias, nežinomasis virsta net labai žinomu, ir jau turi susidaręs pirmą įspūdį. Laimė, knygą perskaičiau anksčiau, nes būtų užbrėžtas lūkesčių horizontas, tikėčiausi labai daug.

Foto iš mediatekos

Berlynas
Ričardas Šileika eina per Kauną
Adauktas Marcinkevičius „Optimistai ir skeptikai. 1954-1959 metų fotografijos“. Parodos atidarymas
Psoy Korolenko Vilniuje
K. Vėrdinis Panevėžio literatūrinės žiemos festivalyjeKarlis Vėrdinis. Benedikto Januševičiaus nuotrauka

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

{nomultithumb}

Komiksai

mt_ignore: 10 litų

mt_ignore: Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

{nomultithumb}

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai