Jurga Tumasonytė. „Dirbtinė muselė". V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.

dirbtine_musele.jpg

Jau kelerius metus Jurgos Tumasonytės vardas yra pastebimas kultūrinėje spaudoje. Jaunos rašytojos publikacijų galima rasti pačiuose įvairiausiuose leidiniuose. Aktyvi kultūros gyvenimo dalyvė prieš dvejus metus skaitytojams pristatė savo pirmąją knygą „Dirbtinė muselė". Nors spaudoje jau pasirodė ištraukos iš šiuo metu rašomo naujo J. Tumasonytės romano, ne mažiau aktualus išlieka ir jos debiutas.

„Dirbtinės muselės" viršelyje – Aistės Jūrės koliažas. Akį rėžiančiame rožiniame fone į skaitytoją žvelgia patobulinta senuko fotografija. Viršelis, kaip ir knygos turinys, sudarytas iš įvairių segmentų. Iš pirmo žvilgsnio skirtingos dalys ir pavieniai elementai tarpusavyje atrodo neturintys nieko bendro. Šiuos segmentus sujungus ar į paveiksliuką pažiūrėjus iš tolėliau, pasirodo kitoks vaizdas. Koliažas demonstruoja nuolatinį formos kismą tam, kad žiūrovo dėmesį patrauktų netradiciškai pateiktos tradicinės vertybės. Keistas atrodo ir pavadinimas. Toks jis išliks ir perskaičius knygą, nes aiškaus ryšio tarp jo ir novelių nerasime. Tačiau gal ne konkretumo reikėtų ieškoti, o leisti kilti klausimams? Ar tai tik nėra autorės siekis nuo pat pirmos minutės sutrikdyti skaitytoją? Nes tai, ką jis laiko rankose, nėra įprasta, o sąmoningai sukonstruota.

Nelengva rasti vieną visas noveles jungiantį vardiklį, bet pabandyti galime. Dažnai veiksmas sukasi apie komplikuotus herojaus ir šeimos santykius. Likimai išardomi ir naujai sumontuojami. Iš dabarties situacijos juostelė atsukama atgal. Herojams visada kažko trūksta. Jų dienos bėga, bet kasdienybėje šviesos nedaug: „Nemokėjau ateiti laiku, dėl to visą laiką ir jaučiausi tarsi gyvenčiau ne sau skirtą gyvenimą" (p. 24). Herojai nekovoja ir neieško ginklų pasipriešinimui, o tiesiog konstatuoja: „Pirmieji mano įspūdžiai iš vaikystės – tai paniška aukščio baimė, nes mama mėgdavo laikyti mane ant balkono turėklo ir sakyti, kad tėvas yra „svolačius" (p. 23).

Pirmoji novelė prasideda tuo, kad mergina užsigeidžia tėvo. Nors vėliau veikėja jį laikys po stalu ir net paliks vieną ilgam laikui, tačiau visgi pripažįsta, kad jai jo reikia: „Pasitarusi su vyru nutariau nusipirkti tėvą." (p. 5) Ko herojei reikia iš tėvo – neaišku, blankią kasdienybę bandoma užpildyti kažkuo, ką tėtis turi turėti.

Novelėse dažnas egzistencinio netikrumo jausmas. Personažams iki pilnaverčio funkcionavimo trūksta būtino ryšio su žmonėmis: „Mano tėvas buvo genialus režisierius, sukdavęs pasakojimus tiesiai iš drėgnų ir atvipusių savo lūpų. / Tiesa, mes nebuvome labai artimi. Retai jį matydavau namuose: dienomis tėvas sukirpinėdavo švarkus, o vakarais pradingdavo už savo stalelio, atskirto kepenėlių spalvos užuolaida." (p. 48) Santykio trūkumą bandoma pakeisti įvairiausiais, dažnai dirbtiniais dalykais.

Visose novelėse pasikartoja fantastinis, siurrealistinis motyvas. Viena veikėja namie augina vaginą, jauna pora įsivaikina senyvo amžiaus močiutę, moteris pagimdo balandį, o vienoje istorijoje mergina net įsimyli stiklainyje laikomą Jono Biliūno galvą! Galbūt taip klausiama, kas pasikeitusiame pasaulyje yra žmogus, kaip jį ir jo santykį su aplinka pakeitė galimybė rinktis įvairius gyvenimo būdus: „Aš metais vyresnė ir neturiu vaiko, gulinčio man prie kojų, vaikino Niujorke, darbo. Tiesą sakant, neturiu ir kitokių dalykų. Mieste manęs laukia iš žemėlapio gatvės gyslų susiprojektuotas fantomas." (p. 105)

Moteris, jaučianti potraukį moterims, bet gyvenanti su vyru; vieniša motina, nuolatos gyvenanti pas draugą gėjų; neįprasti motinos ir sūnaus santykiai; merginos gyvenimas su tėvu ir jo meilužėmis; fiziškai sužalotos merginos gyvenimas po automobilio avarijos ir t. t. Skaudžių išgyvenimų patyrę personažai intensyviai ieško atramos, bet dažniausiai jos neranda: „Stoviu vyriškomis kojinėmis apkarstytoje vonioje ir galvoju, kad mes tokie tolimi, jog išsivaduoti iš baimės negalime net per fizinį susijungimą. Daromės panašūs į žuvis, susiglaudžiančias pilvais ir paleidžiančias dvi skirtingas sroves." (p. 45) Skaudžios patirtys atima iš herojų svarbius jaunystėje kuriamus ryšius, bet jiems visgi tenka kažkaip gyventi toliau.

Ilgesys neįveikiamas, niūrumas neišsklaidomas. Personažų likimai sklandžiai užverti, be jokios galimybės kisti. Įdomu, koks bus rašytojos žingsnis antrojoje knygoje. Ar ji veikėjams suteiks išeičių, galimybių pasikeisti?