Atmintis

Mano gyvenimas buvo spalvingas, kupinas psichodelikos, intelektualumo. Tai lydėjo ir mano kartą. Studijų laikotarpiu Kauno dailės technikume, paskui Dailės institute nuolat supo kūrybingi ir ekscentriški žmonės. Pažvelgus atgal, kai kurios istorijos ir situacijos dabar atrodo visai kitaip: gyvenome baisiu laiku, makabriškoje sovietmečio realybėje, bet išlikome, ir dabar kaip fosilijos stirksome „gero gyvenimo“ epochoje. Kai kurie iš mūsų pražuvo.   ...


2018 Šių metų kovą internete aptikau skelbimą: Kaune, Paveikslų galerijoje, Donelaičio gatvėje, atidaryta juvelyro Pauliaus Lantucho grafikos paroda, veiks iki Velykų... Aiktelėjau. Važiuoju?! P. Lantuchas išvyko iš Lietuvos bemaž prieš 40 metų. O šią parodą dabar suruošė jo bičiulis dailininkas Edmundas Saladžius. Sukurtuosius neprilygstamojo P. Lantucho papuošalus – Šaulį ir Jupiterį – dėviu retokai, jie nekasdieniški,...


Respublikonizmas pagal Simoną Daukantą Spalio 28 d. sukanka jau 225 metai nuo Simono Daukanto gimimo, vis dėlto egzistuoja dar daug pramanytų ir paviršutiniškų aiškinimų apibūdinant jo veiklos ir parašytų veikalų turinį. Itin paplitęs vertinimas, kad S. Daukantas buvo pagoniškos Lietuvos praeitį aukštinęs istorikas, kuris šaltinius vertino nekritiškai ir netgi daug ką išgalvojo siekdamas lietuvių senovę pavaizduoti kaip aukso amžių....


Kaip jau buvo rašyta, Nikolajus Gumiliovas kovojo Jos Didenybės leibgvardijos ulonų pulke. 1914 m. nuo spalio iki gruodžio pulkas dalyvavo kautynėse Lietuvoje ir Rytų Prūsijoje. Nenustatyta, kada poetas rašė „Kavaleristo užrašus“ („Записки кавалериста“), tačiau 1915 m. vasario 3 d. juos pradėjo spausdinti žurnalas „Biržos naujienos“ („Биржевые ведомости“) rubrikoje „Iš mūsų specia­liojo korespondento“. &b...


Nikolajus Gumiliovas. Dail. Nadežda Voitinskaja. 1909 m. Piešinys pieštuku. Iš knygos „Ваш Гумилев“ (2011) Ėjau pas Gumiliovą, sutikau Čiurlionį Sankt Peterburge, paprasčiau – Piteryje, ko nors lietuviško neretai užtiksi. Parduotuvėse, tiesa, gali rasti lietuviškų saldainių, alaus restorane – „Švyturį“, kitur dar vieną kitą užsilikusį reliktą. Nevos prospekte į visas puses švytruoja kinai, pro juos lengvai nep...


1949 Kai glaudžiuos prie Mamos krūtinės, skruostu jaučiu flanelės audinio švelnumą, girdžiu dusliai plakant širdį. Užsimerkus klausausi šiurkštoko kvėpavimo. „Monei bronkits“, – sako Mama ir glosto man galvą, švelniai pakutendama už ausies. Prisiglaudus išbūti galiu kažin kiek, jei ne jos krūtinėje surezonavęs balsas: „Giedrelė, vo ka mėrso, kon tavėi palekso?“ – „Ton užuolaida nu skrynes vėr­šaus.&l...


Galėtų būti epizodas iš lietuvių klasikos, kad ir iš kraštiečio Juozo Paukštelio raštų. Bet iš tiesų tai tik mamos pasakojimas apie prieškario laikus. Mergina, kaip būna, pamilo ne tą, kuris tinka tėvams. Kodėl netinka, nebežinau, gal kad biednas. Šiaip ar taip, pamilo, ištekėjo, tėvai pasakė: žinokis, kaip išmanai, jokios pagalbos nebesulauksi. Ji ir žinojosi... Bet motinai pirmai pagailo į vargą puolusio vaiko. Sumąstė kad ir nedidelę, bet vis pagalbą. Sutikusi tolimoje ateityje būsimą mano ...


1949 Iš darželio mane dažniausiai parveda Polė. Ji pabus su manim, kol grįš iš darbo arba Mamytė, arba ponia Aniceta. Polė nei suaugus, nei mergaitė. Ji man kaip draugė. Jai šešiolika, mokosi Salomėjos Nėries mergaičių gimnazijoje. Ponia Aniceta sako, kad Polė pamestinukė. Savo Mamytės ji neprisimena, Mamytė palikusi ją mažą prie kūdikių namų durų. Vaikų namuose Polė pamėgo užeiti pas ponią Anicetą į medicinos kabinetą, tai dabar ir į namus dažnai ateina. Ji vilki gražia mokykline u...


Lina Ever. Klaidžiojimai

2018-07-20 19:10:58

Atsikeliu anksti. Apsidžiaugiu laisvu dušu koridoriaus gale, tyliai apsirengiu ir dar tyliau užveriu šešiaviečio kambario duris. Dviaukštėse lovose miega vaikai ir jų tėvai, visi nuvargę po vakarykščio vakaro, po naktinio karo su uodais, po užplūdusių vaikystės prisiminimų. Niekada nemaniau, kad išvyka su vaiko klasės draugais ir jų tėvais į kažkur Rytų Vokietijos miškuose esančią stovyklavietę prie Lenkijos sienos gali tiek daug duoti. Ten nėra ypatingų gamtos ar architektūros paminklų, negi...


Kelionė į Škotiją šių metų gegužę priminė 2016-ųjų kelionę su istoriku Valentinu Brandišausku po Baltarusijos Polesę. Ten skaudėjo akis nuo pelkėtų lygumų, čia – nuo kalnų. Žinoma, viskas priklauso nuo metų laiko, nes kai žydi viržiai, kalnai tampa violetiniai. O kokia Škotija be lietaus ir rūko? Gegužės viduryje pakrapnojo tik dvi dienas, o likusias dešimt buvo giedra ir šilta. „Jūs nematysite Škotijos“, – ne kartą kartojo mūsų gidės. Trys gidės: Milda – lygumų ir gamtos, Dalia – didži...


Draugai