Atmintis

Nikolajus Gumiliovas. Dail. Nadežda Voitinskaja. 1909 m. Piešinys pieštuku. Iš knygos „Ваш Гумилев“ (2011) Ėjau pas Gumiliovą, sutikau Čiurlionį Sankt Peterburge, paprasčiau – Piteryje, ko nors lietuviško neretai užtiksi. Parduotuvėse, tiesa, gali rasti lietuviškų saldainių, alaus restorane – „Švyturį“, kitur dar vieną kitą užsilikusį reliktą. Nevos prospekte į visas puses švytruoja kinai, pro juos lengvai nep...


1949 Kai glaudžiuos prie Mamos krūtinės, skruostu jaučiu flanelės audinio švelnumą, girdžiu dusliai plakant širdį. Užsimerkus klausausi šiurkštoko kvėpavimo. „Monei bronkits“, – sako Mama ir glosto man galvą, švelniai pakutendama už ausies. Prisiglaudus išbūti galiu kažin kiek, jei ne jos krūtinėje surezonavęs balsas: „Giedrelė, vo ka mėrso, kon tavėi palekso?“ – „Ton užuolaida nu skrynes vėr­šaus.&l...


Galėtų būti epizodas iš lietuvių klasikos, kad ir iš kraštiečio Juozo Paukštelio raštų. Bet iš tiesų tai tik mamos pasakojimas apie prieškario laikus. Mergina, kaip būna, pamilo ne tą, kuris tinka tėvams. Kodėl netinka, nebežinau, gal kad biednas. Šiaip ar taip, pamilo, ištekėjo, tėvai pasakė: žinokis, kaip išmanai, jokios pagalbos nebesulauksi. Ji ir žinojosi... Bet motinai pirmai pagailo į vargą puolusio vaiko. Sumąstė kad ir nedidelę, bet vis pagalbą. Sutikusi tolimoje ateityje būsimą mano ...


1949 Iš darželio mane dažniausiai parveda Polė. Ji pabus su manim, kol grįš iš darbo arba Mamytė, arba ponia Aniceta. Polė nei suaugus, nei mergaitė. Ji man kaip draugė. Jai šešiolika, mokosi Salomėjos Nėries mergaičių gimnazijoje. Ponia Aniceta sako, kad Polė pamestinukė. Savo Mamytės ji neprisimena, Mamytė palikusi ją mažą prie kūdikių namų durų. Vaikų namuose Polė pamėgo užeiti pas ponią Anicetą į medicinos kabinetą, tai dabar ir į namus dažnai ateina. Ji vilki gražia mokykline u...


Lina Ever. Klaidžiojimai

2018-07-20 19:10:58

Atsikeliu anksti. Apsidžiaugiu laisvu dušu koridoriaus gale, tyliai apsirengiu ir dar tyliau užveriu šešiaviečio kambario duris. Dviaukštėse lovose miega vaikai ir jų tėvai, visi nuvargę po vakarykščio vakaro, po naktinio karo su uodais, po užplūdusių vaikystės prisiminimų. Niekada nemaniau, kad išvyka su vaiko klasės draugais ir jų tėvais į kažkur Rytų Vokietijos miškuose esančią stovyklavietę prie Lenkijos sienos gali tiek daug duoti. Ten nėra ypatingų gamtos ar architektūros paminklų, negi...


Kelionė į Škotiją šių metų gegužę priminė 2016-ųjų kelionę su istoriku Valentinu Brandišausku po Baltarusijos Polesę. Ten skaudėjo akis nuo pelkėtų lygumų, čia – nuo kalnų. Žinoma, viskas priklauso nuo metų laiko, nes kai žydi viržiai, kalnai tampa violetiniai. O kokia Škotija be lietaus ir rūko? Gegužės viduryje pakrapnojo tik dvi dienas, o likusias dešimt buvo giedra ir šilta. „Jūs nematysite Škotijos“, – ne kartą kartojo mūsų gidės. Trys gidės: Milda – lygumų ir gamtos, Dalia – didži...


Prisiminimai apie 1983–1987 m. Vilniaus jaunimą   Pasiutėlis Varveklis Pankai nebuvo vien tik tie, kurie, „norėdami išsiskirti iš pilkosios masės, darė iš savęs karikatūras“, kaip rašė kažkuris to meto dienraštis. Buvo tarp jų asmenybių, kurias pagrįstai galima vadinti legendomis. Tikriausiai ne vienas Lietuvos gyventojas girdėjo apie Varveklį.Daug kas teigė matęs, kaip Kalnų parke būrys vaikėzų kirpo Varveklį. Ne vienas „turėjo pažįstamų milicijoje“ ir tvirtino, kad atvesdintas į skyrių...


Prisiminimai apie 1983–1987 m. Vilniaus jaunimą   Baltai pavydėdamas sugebėjusiai deramai įsiamžinti Lietuvos hipių kartai, pagalvojau, kad ne mažiau įdomi ir spalvinga mūsų – dabartinių penkiasdešimtmečių – karta, verta dėmesio jau vien dėl to, kad mokyta gyventi „brandžiame socializme“ į savarankišką gyvenimą žengė visiškai kitokioje santvarkoje. Jeigu gėlių vaikai ir jų amžininkai turi savo herojus, simbolius – tai vėlesnių metų jaunimas lieka tarsi nepastebėtas, o Sąjūdžio išvakarės d...


Žoulienė iš Kretingos 1954 Ją vadinom tik Žouliene. Vardu – niekuomet. Buvo aukšta, galingai sudėta, smarki. Papos vyresnė sesuo.Papa turėjo bent šešias seseris Monstvilaites. Dažniausiai minėjo jau mirusią Ievą Bučmienę, Plungės bažnyčios skalbėją, „pročka“ vadinamą.„Ėiveelė... Bučmieneelė...“ – kone švelniu balsu ištardavo. Gal ji buvo kokia rami, meili ir mažutė. O gal svarbi dievotam Papai, nes turėjo sūnų Antaną, studijavusį teologiją Vokietijoje, teisę ir žurnalistiką Romoje, vėliau at...


Mūsų daug M. K. Čiurlionio draugija labai didelė, be galo skait­linga.O vis dėlto tarpais mažėjanti.Ji mat yra paslapties ir stebuklo draugija. Ją domina prasmės ir reikšmės. Ne kiekvieną domina, deja.Visur, kiekviename daikte arba reiškinyje, glūdi abu: paslaptis ir stebuklas. Kai kurie sako: dvasia.Tu gali būti nuskriaustas prigimties ar kokių aplinkybių ir nepatirti paslapties, neišvysti ir neišgirsti stebuklo.Tačiau ir nesi pasmerktas amžiams; tu gali priartėti prie M. K. Čiurlionio ir jo p...


Draugai