Kai žvelgiame į XIX a. Europą, pirmiausia matome ryškius pokyčius, nulemtus modernizacijos visose visuomeninio gyvenimo sferose – švietimo, ekonomikos, politikos, kultūros. Gausu inovacijų, diegiamos technologijos, efektyvesni gamybos būdai, reorganizuojama gamybos struktūra, mažėja transakciniai kaštai žaliavų ir prekių rinkose, – visa tai formavo industrinę europietišką visuomenę.

Kitų šalių industrializacija paveikė ir Lietuvos raidą. Tačiau XVIII a. pab. inkorporuota į Rusijos imperijos sudėtį Lietuva tapo visapusiškai priklausoma nuo caro administracijos. Ekonominis Rusijos imperijos atsilikimas nuo Vakarų Europos šalių nulėmė lėtą Lietuvos industrializaciją. Tai turėjo įtakos ir gyventojų požiūriui į vartojimą.

Dar XX a. pr. Lietuvoje vyravo utilitarinis požiūris: net miestuose buvo įprasta laikyti gyvulius, prižiūrėti daržą šalia namų, o gerai šeimininkei derėjo mokėti siūti drabužius šeimai. Be to, tebebuvo ryški socialinių sluoksnių atskirtis, tad individų skoniai ir poreikiai formavosi socialinių grupių viduje.

Kasdienio naudojimo aukštuomenės daiktų žemesni visuomenės sluoksniai nenaudojo, nes iki paplintant masinei gamybai jie daugiausia naudojo savo pačių produkciją. Prabangos prekėms pigesnių analogų paprastai nebūdavo.

Tikėtina, kad savo pačių gaminamų reikmenų ir produktų naudojimas formavo ūki(ninki)šką požiūrį į pirktinius daiktus: perka išlaidautojai arba nepajėgūs deramai tvarkyti ūkio. (Tai iš dalies patvirtina nuo XIX a. pab. lietuviškoje periodinėje spaudoje publikuoti straipsniai, kuriuose apgailestaujama, kad valstiečiai vis dažniau atsisako dėvėti namie pasiūtus drabužius, kad kaimo merginos mėgdžioja miestietes, nenori austi, gėdijasi dėvėti savo pasisiūtas suknias.)

Tačiau buvo prekių, kurios žymėjo aukštesnį socialinį statusą, todėl net nepasiturintys visuomenės sluoksniai stengėsi jų įsigyti. Aišku, mieste ir kaime jų estetika, fasonas skyrėsi. Pvz., moteriškos skrybėlaitės buvo ne tik miestietes nuo valstiečių skiriantis požymis, bet rodė jų savininkių socialinę padėtį ir kultūrinius įgūdžius miesto terpėje, leido įsitvirtinti ir varžytis dėl stilių ir skonių kultūrinio kapitalo rinkoje.

Kaime pirktiniai daiktai, turintys prak­tinę paskirtį (plūgas, metaliniai darbo įrankiai, kaustyti vežimai (rogės) ir būtinai – odinė avalynė) ir kokybiškesni už namudininko ar amatininko gaminius, kūrė juos naudojusių valstiečių kaimo bur­žua įvaizdį. Pirktiniai (fabrikiniai) prak­tiški daiktai liudijo ūkininkavimo sėk­mę, leido šeimai demonstruoti kaimo bendruomenės nariams savo pasiturėjimą, o aksesuarai, neturintys praktinės naudos, pvz., pirktinės moteriškos skaros ar vyrų liemenės, kaime leido demonstruoti ir priklausymą aukštesnei (miesto) kultūrai.

*

Žaislai, kaip daiktai, neturintys praktinės paskirties, irgi turėjo simbolinę vertę. Šią prielaidą leidžia daryti XIX a. parduotuvių prekių asortimentas. Nagrinėjant XIX a. Vilniaus parduotuves, galima pastebėti, kad specializuotas žaislų parduotuves Vilniuje pradėta steigti gana vėlai – apie XIX a. 8 dešimtmetį, kai rinkoje pamažu ėmė rastis daugiau fabrikinės gamybos prekių ir pradėjo plisti pramoninis plataus vartojimo prekių asortimentas. Tikėtina, kad iki tol žaislų daugiausia buvo galima įsigyti mugėse iš užsieniečių ar vietinių amatininkų.

Tačiau Cemacho Šabado biografijoje („His Life") rašoma, kad keturmetį Cemachą žavėjo Kasowskių parduotuvės vitrinoje išstatyti žaislai: „kai jam buvo ketveri metai, šeima persikėlė į Vokiečių gatvę (...), jis nuolat bėgdavo į kitą gatvės pusę pažiūrėti pro Kasowskių žaislų parduotuvės langą". Taigi gali būti, kad apie 1868 m. žaislais parduotuvėse vis dėlto buvo prekiaujama.

Iš Vilniaus parduotuvių generalinio patikrinimo sąrašų matyti, kad 1848–1862 m. Kasowskiai iš tikrųjų turėjo parduotuvę Vokiečių gatvėje, o 1873–1874 m. – gretimame Geco name. Taip pat žinoma, kad Pesia Malka Kasowskaja turėjo galanterijos parduotuvę. Todėl galima manyti, jog XIX a. viduryje žaislais buvo prekiaujama pirklių galanterijos parduotuvėse.

Galanterijos prekės buvo itin populiarios tarp pasiturinčių gyventojų. Tokios prekės neturėjo praktinės naudos, jų paklausą lėmė simbolinė vertė. Galanterijos dirbiniai, aprangos detalės ir aksesuarai žymėjo turtu disponuojančių miestiečių statusą, įvaldytą madą ir stilių, o valstiečiams tokių daiktų vartojimas buvo aukštesnės miesto kultūros ženklas. Todėl galima teigti, kad XIX a. pirmojoje pusėje žaislai galanterijos parduotuvėse buvo ne visiems gyventojų sluoksniams prieinama prekė.

Yra žinių, kad žaislais buvo prekiaujama ir kanceliarinių prekių parduotuvėse, pvz., L. Gordono kanceliarijos prekių ir rašymo priemonių parduotuvės 1876 m. reklamoje rašoma, kad parduotuvė „Kalėdoms ir Naujųjų metų šventėms gavo didelį pasirinkimą įvairių eglutės papuošalų ir įdomių vaikų žaislų su rusiškais užrašais".

Valstiečių vaikai gaudavo pačių valstiečių ar kaimo amatininko gamintų šiaudinių lėlių, margintų molinių švilpukų ir kt. Mieste žaislų įvairovė buvo didesnė. Paprastų miesto šeimų vaikams fabrikiniai žaislai irgi buvo pasiekiami – padėvėtą ar apgadintą žaislą nebrangiai buvo galima įsigyti iš sendaiktininko.

XIX a. Rusijos imperijoje importuotomis ar fabrikinėmis prekėmis, tarp jų ir žaislais, buvo leidžiama prekiauti tik pirklių parduotuvėse. XIX a. buvo dvi parduotuvių kategorijos: gildinės, priklausančios pirkliams, ir smulkios parduotuvės. Prekės buvo griežtai suskirstytos pagal kategorijas. Pirkliams buvo leidžiama prekiauti bet kokiomis prekėmis. O negildinėse parduotuvėse miesto administracija leido prekiauti tik smulkmenomis: „Miestiečiams buvo leidžiama laikyti savo name krautuvę ir prekiauti savo gamybos arba smulkiomis prekėmis, prekiauti vaisiais, daržovėmis ir kitomis smulkmenomis."

Miestiečiams buvo draudžiama prekiauti tokiomis prekėmis: aplike, avalyne, kutais, medvilninėmis virvėmis ir juostelėmis, šilku, vilna, bronziniais, auksiniais ir neauksiniais daiktais, žiogeliais ir segtukais, galanterijos prekėmis, juvelyriniais dirbiniais, staliaus mediniais gaminiais (išskyrus baldus), lietsargiais, žaislais, pieštukais, krepšiais, gaminiais iš kaulo (dramblio ir mamuto), portfeliais, tymo pagalvėmis, kaukėmis, gaminiais iš marmuro ir alebastro, muzikos instrumentais, variniais kavinukais ir pipirinėmis, pirštinėmis, gintaro dirbiniais ir kt.

Išliko nemažai caro valdininkų surašytų protokolų, liudijančių, kad neapibrėžta smulkių prekių kategorija apsunkindavo valdininkų darbą, o prekybininkams sudarydavo palankias sąlygas nelegaliai prekiauti importinėmis, tarp vietinių gyventojų populiaresnėmis prekėmis.

Kita vertus, per negildinių parduotuvių tinklą būdavo realizuojamos pirklių parduotuvėse užsigulėjusios prekės. Pvz., 1854 m. Vilniaus miesto Dūmos raporte Vilniaus iždų rūmams buvo rašoma, kad kai kuriose negildinėse parduotuvėse aptikta tik pirkliams leistų prekiauti prekių: vaikų žaislų, metalinių ir geležinių parūdijusių prekių, išblukusių šilko prekių, juostelių ir kitų išėjusių iš mados prekių, taip pat brokuotų ir įtrūkusių fajanso indų.

Be to, manoma, kad smulkūs prekybininkai, apeidami įstatymus, net patys gabendavosi prekes iš užsienio ir jomis prekiaudavo. Todėl negalima tiksliai pasakyti, kiek XIX a. žaislų parduotuvių buvo Vilniuje. Užtat galima teigti, kad ši prekė 8 dešimtmetyje jau tapo pakankamai populiari, galinti užtikrinti didesnes pajamas.

*

Pirma generalinio patikrinimo sąrašuose aptikta specializuota žaislų parduotuvė buvo miestiečio Maušos Cypkino krautuvė 1873–1874 m. Vokiečių gatvėje, Monasevičiaus name. 1874 m. buvo dar dvi žaislų parduotuvės: miestietės Chajos Abramovič – Vokiečių g., Lias name, ir miestietės Gindos Margolis – Didžiojoje gatvėje, Beneficijų name.

1887 m. minima Izaoko Krasnosels­kio parduotuvė Didžiojoje g., Gilelso name (dabar – Nr. 36). Parduotuvėje buvo dvi patalpos. Metinė apyvarta siekė 5 000 rb, pelnas – 800 rublių. Didelė tai ar maža apyvarta – spręsti skaitytojui (plg., svaras aukščiausios rūšies jautienos kainavo 0,18 rb, veršienos – 0,1 rb, kiaulienos – 0,12–0,13 rb, druskos pūdas (per 16 kg) – 0,55 rb, svaras grikių –­ 0,05 rb, avižų – 0,04 rb, miežių –­ 0,05 rublių.

Remiantis 1888–1894 m. parduotuvių patikrinimo duomenimis, tame pačiame name buvusi žaislų parduotuvė jau priklausė Izaokui Radinui, o nuo 1895 m. – Izraeliui Grosmanui. Jos metinė apyvarta 1898 m. buvo 25 000 rb, pelnas – 2500 rublių. Parduotuvė buvo vadinama „Vaikų rojumi" („Детский рай").

1895–1898 m. buvo dar dvi žaislų parduotuvės: Sokolovo parduotuvė Didžiojoje g., Galinskio name, ir Feigos Plungianskajos – Vokiečių g., Slotvinskių name (dabar – Nr. 26).

F. Plungianskajos parduotuvė 1904 m. veikė Vokiečių g., Viršubskio name. 1904 m. dar kita žaislų parduotuvė Vokiečių g. buvo laikoma Liubos Levin. 1904 m. buvo dar trys žaislų parduotuvės: Kazimiros Trusevič – Universiteto g. (Dvorcovaja), Oginskio name (dabar –­ Nr. 2), Vladimiro Žunevskio – Šv. Jonų g. (Blagoveščenskaja), Milchikerio name, Sofijos Barščevskajos – Didžiojoje g., Kapitulos name. Šių parduotuvių apyvarta siekė 29 000 rb per metus.

Deja, kokiais žaislais buvo prekiaujama, galima spręsti tik iš negausių paminėjimų reklaminiuose skelbimuose. Populiariausi žaislai, matyt, buvo lėlės –­ jų reklamų daugiausia. Žinoma, kad XIX a. pab. prekiauta guminiais kamuoliais – XIX a. naujove, o XX a. pr. reklamuojami gumos gaminių fabriko „Trikampis" („Треугольник") žindukai, lėlės, žaisliniai gyvūnėliai, barškučiai, teniso ir kiti kamuoliai, dviračių ir vežimų padangos.

Vaikų žaislų asortimento plitimas, specializuotų žaislų parduotuvių steigimas rodo pokyčius visuomenėje: XIX a. pab. vaikas išeina iš šeimos privačios erdvės kaip subjektas, o plintant masinio vartojimo prekėms – įtraukiamas ir į vartojimą.

Straipsnis parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos remiamą mokslininkų grupės projektą „Vilniaus pirkliai XIX amžiuje: teisinė situacija, veikla, socialinė tapatybė".