Fragmentas iš spaudai rengiamos knygos „Achmatowa, czyli Rosja" („Achmatova, tai yra Rusija")

Kokia ji buvo? Trylikametė, kuri mąsto apie save, kad yra kaip Carskoje Selo tvenkinio juodoji gulbė. Juodųjų gulbių iš Italijos atgabeno carienė Jekaterina II, o Anos Gorenko vaikystės laikais jos buvo neįprastas ir retas reiškinys. Juodomis gulbėmis visi žavėjosi ne tik dėl jų grožio. Jos kėlė ir nuostabą. Svetimos ir kitokios, negu tos baltos, gerai pažįstamos ir prijaukintos. O mūsų trylikametė juodoji gulbė turėjo savyje dar daug bjauraus ančiuko bruožų ir dar rašė eilėraščius. Eilės jaukinosi pasaulį ir teikė jai išimtinumo pojūtį. Taigi Ana Gorenko jautėsi poete beveik nuo gimimo. Išimtinis, bet visai nelengvas grožis jau tada skyrė ją iš bendraamžių. Apie tokios išvaizdos mergaitę galima buvo pasakyti, kad yra ir bjauri, ir graži. Nes viéna būti tokia, kokia buvo jos vėlesnė bičiulė Olga Glebova-Sudeikina, eterinė blondinė su garbanėlėmis, o kas kita –­ juodaplauke, aukšta būtybe keista nosimi su kuprele ir kirpčiukais. Nors kirpčiukus ji susigalvojo vėliau, pagal madingiausių XX a. pradžios Pa­ryžiaus šukuosenų pavyzdžius. Taip pat išgalvojo save ir užaugo gražuole. Nors Josifas Brodskis sakys, kad ji buvo iš tų poetų, kokių tiesiog pasitaiko pasaulyje, ateina jau susiformavusių, gatavų. Ji irgi buvo „gatava". Gatava buvo ir istorija, kad jos likimą nepertraukiamai įrašytų į savo tėkmę. Į „Laiko tėkmę", kaip Achmatova pavadins savo paskutinįjį, išleistą 1965-aisiais, eilėraščių tomą. „Nesu matęs gražesnio veido", – prisimins Josifas Brodskis jau tremtyje, žiūrėdamas į Anos Achmatovos septintojo dešimtmečio, jos gyvenimo pabaigos, nuotrauką.

Vaikystės laikais, kai Ana dar nerašė eilių, tėvas kažkokia dingstimi lyg nujausdamas vadino ją „dekadentiška poete". Be to, ji dar buvo lunatikė ir laikė save mėnulio dukterimi. O būdama šešiolikos kūrė eilėraščius jau visiškai įsitikinusi, kad yra poetė.

Vėliau Anos Achmatovos poezija bus lyg ypatinga reflektorių šviesa, kuri iš neperžvelgiamos tamsos išgauna jos gyvenimo fragmentus. Ir dar kokius fragmentus! Vaikystę Carskoje Selo, legendinę gimnaziją, kurią lankė jaunasis Puškinas, ikirevoliucinę jaunystę Peterburge, kabaretą „Po benamiu šunimi" ir pirmą literatūrinę šlovę, Paryžių lietuje su Amadeo Modigliani'u, santuoką su Nikolajumi Gumiliovu, bičiulystę su Osipu Mandelštamu, pavasarines, rasotas žydinčių alyvų kekes, bučinius ir oda kvepiančią puskarietę. Visą tą atmosferą rasime jos pirmuose eilėraščiuose, kurie įėjo į rinkinius „Vakaras" ir „Rožinis". Į jos meilės kūrinius labai anksti įsiveržė istorija. Šešiolikmetės Anos Gorenko eilėse jau girdėti 1905 m. revoliucijos atgarsiai ir sukrėtimas, kurį sukėlė rusų laivyno sutriuškinimas prie Cušimos. Paskui Pirmojo pasaulinio karo, revoliucijos, pilietinio karo benamystės ir bado laikų, kurie, kaip pasakė „Elegijos" žodžiais, „mano kaip upės / rūsti epocha pakeitė tėkmę".

Po revoliucijos jos gyvenimas faktiškai skilo į dvi dalis. Net į daugiau, kartais Ana Achmatova juto, lyg gyventų ne savo gyvenimą, lyg tas, tikrasis, priklausęs jai, būtų neteisėtai atimtas. Ji savo eilėse dažnai vartoja žodį dvoinik, antrininkas. 1945 m. parašys Leningrade penktoje „Šiaurės elegijoje":

Visas pradžias ir pabaigas žinau,
Ir būtį po mirties, ir dar kažką,
Ko šiuo metu nereikia prisiminti.
Ir moteris kažin kokia, užėmus
Vienintelę, tik man paskirtą vietą.
Nešioja teisėčiausią mano vardą.
Palikusi man pravardę, kurią
Išgarsinau, berods, aš, kiek man leista.
Deja, ir gulsiu ne į savo kapą.

(Vertė Jonas Strielkūnas)

Paskui poetine misija jai taps savo gyvenimo porevoliucinėje Rusijoje aprašymas ir stalininio teroro aukų apraudojimas. Jos gyvenimas ir eilėraščiai nepertraukiamai susiję su Peterburgu-Petrogradu-Leningradu, nesvarbu, kaip tas miestas buvo vadinamas. Savo poezijoje ji sugebėjo perteikti – ar gal sukurti – to, kaip rašė Brodskis, „pervardinto miesto" mistiką, aprašyti jo chimerišką grožį ir niūrų, gogolišką siaubą. Puškino „Varinis raitelis" ir Gogolio „Apsiaustas" –­ tai tarsi dvi to paties medalio pusės. Ir dar į senos palūkininkės namus sėlinančio Raskolnikovo veidas, Anos Kareninos veidas žirgų lenktynėse, kai daili Fru-Fru nusisuko sprandą, ir Puškino fraze karališkai Oneginą išsiunčiančios Tatjanos veidas. Ir dar, kaip Anenskio eilėse, „tuštumos prieš aušrą nuščiuvusių aikščių / ten, kur žmones veda į mirtį".

Achmatovos namais Peterburge daugiau negu trisdešimt metų buvo garsus namas prie Fontankos. Rūmai priklausė karine šlove apgaubtai vienai garsiausių Rusijoje grafų Šeremetjevų giminei. Legendinis Fontanų namas, panašiai kaip visas Peterburgas, buvo pastatytas su europietišku užmoju. Pirmas Fontanų namas, pastatytas feldmaršalo Boriso Šeremetjevo, kuriam Petras I už nuopelnus per Trečiąjį šiaurės karą suteikė grafo titulą, buvo medinis. XVIII a. penktąjį dešimtmetį Boriso sūnus, žavėjęsis kitais savo meto architektūros stebuklais: Vasaros rūmais prie Fontankos ir Žiemos rūmais, išplėtė pastatą, suteikdamas jam šiandienių rūmų pavidalą. Visus tuos baroko šedevrus rusų dirvoje įskiepijo italai ir prancūzai, pirmiausia vaizduotėje, o pas­kui ant nepatikimos, pelkėtos dirvos kūrė iš rūkų išnyrantį Peterburgą.

Fontanų namas buvo vertas didelių užmojų, kintančių formų ir spalvų miesto. Jį statė ne pats Rastrelli's, bet jo mokinys, garsus jo mokyklos architektas Sava Čevakinskis. Klasikinis fasadas buvo padabintas liūtų kaukėmis ir Šeremetjevų giminės karinę šlovę atspindinčiais simboliais. Dvi kaukės vainikavo ir geležinius rūmų turėklus bei vartus. Už rūmų plytėjo parkai. Tuose parkuose džiova sirgusi Achmatova tuomet kentės nuo aštraus oro, nuo Nevos ir Peterburgo kanalų traukiančios drėgmės. Rūmų viduje jų savininkų kartos sukaupė europinės tapybos ir skulptūros kolekciją. Grindys buvo išklotos ąžuolo parketu, o plafonai padabinti spalvingomis freskomis. Pro aukštus, grindis siekiančius langus matėsi upė, spindėjo paauksavimai ir kandeliabrai. Achmatova, kuri šiuose namuose praleido beveik visą savo gyvenimą, teigė, kad parko ąžuolai buvo senesni negu pati sostinė. Veidrodinė Baltoji salė, jai gyvai esant gąsdinusi savo šaltumu, pelėsiais, sienų ir lubų plyšiais, taps jos eilių, ypač „Poemos be herojaus", nepaprasto peterburgiško kūrinio, pirmos dalies fonu. Apsigyveno čia 1918 m. su antru vyru, garsiu asirologu Vladimiru Šileika. Tuomet ji buvo dvidešimt devynerių metų. Ikirevoliucinis rūmų puikumas jau priklausė praeičiai. Jo paskutinis savininkas grafas Sergejus, Praskovjos ir Nikolajaus Petrovičiaus Šeremetjevo vaikaitis, įrengė namuose Šeremetjevų giminės muziejų. 1917-ųjų vasario revoliucijos metu, kad apsaugotų namą nuo visiško sunaikinimo, perdavė valstybei, pasirašęs sutartį su sovietine valdžia. Fontanų namas išliko – čia veikė valstybinis muziejus. Grafui Sergejui net leido likti senoje tarnyboje, o Šileika, mėgstamas grafo vaikaičių mokytojas, pagal tą sutartį išsaugojo butą šiauriniame rūmų sparne.

Achmatova sakė esanti Fontanų namo saugotoja, tyrinėjo jo istoriją ir tikrai pamilo. Kai 1926 m. išsituokė su Šileika, trumpam išsikėlė. Bet netrukus vėl ten apsigyveno su dar vienu gyvenimo draugu, Nikolajumi Puninu. Prie Fontankos gyveno iki 1952 metų. Juto susijusių su ta vieta rusų poetų buvimą: Tiutčevą, grafo Sergejaus Šeremetjevo bičiulį, Viazemskį, kuris ten lankydavosi, ir visų pirma Puškiną, kuris bičiuliavosi su Praskovjos sūnumi Dmitrijumi Šeremetjevu, paskutinio namo savininko tėvu. Achmatovai ypač artimas buvo tragiškas Praskovjos, nepageidautos Fontanų namo gyventojos ir liūdnos įkaitės, likimas.

Praskovja gimė Šeremetjevų dvaro valstiečių baudžiauninkų šeimoje Juchocke, Jaroslavlio gubernijoje. Ivanas, Praskovjos tėvas, XVIII a. aštuntojo dešimtmečio viduryje tapo vyriausiuoju kalviu Kuskove, Šeremetjevų Pamaskvės rūmų rezidencijoje. Turėjo savo namą ir lopinėlį žemės. Jaunesnius sūnus išleido mokytis siuvėjų amato, vyriausiąjį, apdovanotą talentu, išmokė Šeremetjevų orkestro muzikantu. O dailią ir puikaus balso kalvio dukterį Praskovją grafas Piotras Šeremetjevas įsakė mokyti operos dainininke. Geriausi iš Europos parsikviesti mokytojai mokė ją dainavimo, šokio, aktorystės bei italų, prancūzų ir vokiečių kalbų. Gabi ir daili mergina puikiai išmoko šių kalbų, o savo balsu, išimtiniu tyros spalvos sopranu ir aktoriniu talentu daug prisidėjo prie pozicijų, kurias pas­kutiniuosius du XVIII a. dešimtmečius pasiekė Šeremetjevų opera.

Ir štai staiga tarp grafo Nikolajaus Šeremetjevo ir Praskovjos įsiplieskia meilė lyg iš tragiškos operos... Nikolajus Šeremetjevas buvo romantinių pažiūrų, turėjo meninį skonį, o su Pras­kovja jį suartino meilė muzikai. Matydamas, kaip mergina auga jo dvare, beprotiškai įsimylėjo, dar ir iš tikrųjų. Jaunasis paveldėtojas noriai naudodavosi savo „teisėmis" į kaimo merginas, ir būdavo, kad dieną, kai jos dirbdavo, apeidavo jų kambarius ir į kurį nors pro langą įmesdavo nosinę. Naktį aplankydavo nosine paženk­lintą merginą, o ryte nosinę liepdavo grąžinti. Bet su Praskovja buvo kitaip. 1809 m. jis rašė: „Jutau jai švelniausius ir karštus jausmus, bet klausdavau savo širdies, ar ji ieško kūniškų malonumų, ar kitokios nei grožis palaimos, galinčios tenkinti sielą ir protą. Matydamas, kad ji ieško kūniškų ir dvasinių malonumų, o ne bičiulystės, ilgai stebėjau savo meilės objekto privalumus ir atradau dorybingą protą, nuoširdumą, meilę žmonėms ir ištikimybę. Radau prisirišimą prie šventojo tikėjimo ir nuoširdų Dievo gerbimą. Tie privalumai pakerėjo mane labiau už jos grožį, nes yra vertingesni už bet kokią kūnišką palaimą ir nepapras­tai reti."

Slaptas Praskovjos ryšys su grafu statė ją į keblią padėtį, tad Šeremetjevas netoli rezidencijos pastatė namą, kuriame ją apgyvendino. Ji galėjo išeiti tik į cerkvę ir teatrą. 1797 m. neseniai karūnuoto imperatoriaus Pavelo apsilankymo Ostankino rūmuose proga buvo pastatyta prancūzų kompozitoriaus André Grétry opera „Les mariages samnites". Praskovja sužavėjo valdovo rūmus atliktu Elianos vaidmeniu, o operos siužetas priminė jos asmeninę istoriją. Samnitų gentyje galioja įstatymas, draudžiantis merginoms rodyti savo jausmus vyrams. Eliana pažeidžia tą įstatymą ir prisipažįsta meilę kovotojui Parmenui, kuris nenori ir negali jos vesti. Tas vaidmuo buvo paskutinis jos karjeroje. Sunkiai sergančią džiova Praskovją grafas perkėlė į Fontano namą, kur ji gyveno iki mirties ir kur jos siela vėliau lankė ten gyvenusios poetės vaizduotę.

1801-aisiais Nikolajus Šeremetjevas dovanojo Praskovjai laisvę ir susituokė su ja mažoje Povarskajos kaimo cerkvėje, Maskvos priemiestyje. Santuoką gaubė didelė paslaptis. Buvo laikoma, kad vienos žymiausių Rusijos aristokratų giminės atstovas, gyvendamas su valstiete, išdavė savo sluoksnį. Be to, dar atsisakė Jekaterinos II siūlymo vesti jos vaikaitę, didžiąją kunigaikštytę Aleksandrą Pavlovną. Grafo ryšį rėmė ir gyrė tik Pavelas I. Nepaisant to, puikios Fontano namų menės ištuštėjo, o Praskovją ir grafą lankė tik artimiausi bičiuliai ir su Šeremetjevų opera susiję menininkai. Įdomu, kad kartais ten lankydavosi caras, kuris buvo artimas Nikolajaus Šeremetjevo bičiulis. Jiedu buvo pažįstami nuo vaikystės ir grafas Nikolajus buvo vienas iš nedaugelio asmenų, su kuriais apodiktiškas ir linkęs į nekontroliuojamus protrūkius Pavelas I mėgo leisti laiką. Sužavėtas Praskovjos, jos grožio, talento ir charakterio padovanojo jis jai savo žiedą su briliantu, kuris spindi ant jos piršto Nikolajaus Argunovo tapytame portrete. 1802 m. Praskovja pagimdė sūnų Dmitrijų ir nusilpusi nuo džiovos po trijų savaičių mirė. Pagal stačiatikių papročius jos atviras karstas buvo pastatytas Fontanų name, kad bičiuliai galėtų atsisveikinti su mirusiąja. Bet beveik niekas neatėjo. Nebuvo nieko nei iš caro rūmų, nei Šeremetjevų giminės. Karstas buvo palydėtas į Aleksandro Neviškio vienuolyną, kur Praskovja atgulė šalia grafo tėvo. Po jos mirties grafas Nikolajus pasišventė sūnaus Dmitrijaus auklėjimui ir labdaringai veiklai neturtingų ir atskirtųjų naudai. Pastatė ligoninę neturtingiesiems ir globos namus. Ypač jam širdį spaudė valstiečių baudžiauninkų likimas –­ daugeliui jų dovanojo laisvę.

Achmatova labai mėgo jaudinantį Nikolajaus Argunovo 1802 m. tapytą Praskovjos portretą, kuriame apsigaubusi raudonu šaliu, su vyro miniatiūra ant krūtinės ir žiedu ant piršto ji liūdnai, bet su kiek iššaukiančiu pasididžiavimu žvelgia prieš save. Juodaplaukės Achmatovos, irgi su raudonu šaliu, portretą XX a. ketvirtajame dešimtmetyje sukūrė rusų dailininkė ekspresionistė Tatjana Glebova, žymaus avangardinio dailininko Pavlo Filonovo mokinė.

Praskovjos šešėlis, kurį Achmatova pastebės vaizduotėje tarp kitų šešėlių, praskries per „Poemą be herojų", kurios pirmus posmus ji užrašys vieniša Naujųjų, 1940 metų išvakarių naktį savo kambaryje Fontanų name.

Ana Achmatova visą gyvenimą tikėjo pranašiška poezijos galia. Jau 1915 m. ji meldė:

Slogų metą ligotą suteik man,
Karštį, dusulį, nemigą duok,
Pasiimk mano draugą ir vaiką,
Ir slaptingą stebuklą dainos –
Taip meldžiuos, kaip liturgijos lemta
Jau po šitiekos vargo dienų,
Kad sušvistų pro Rusijos tamsą
Debesėlis šlovės spindulių.

(Vertė Vladas Braziūnas)

Tą eilėraštį perskaičiusi Marina Cvetajeva parašė Achmatovai: „Kaip Jūs galėjote! Negi Jūs nežinote, kad poezijoje viskas išsipildo?" Achmatova tatai gerai žinojo. Gal pasąmoningai net troško, kad išsipildytų. Juk, iš visų jos meilių, poezija ir Rusija buvo didžiausios. Bet, kaip paprastai būna su didžiausiomis, ir sunkiausios meilės.

Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila

„Zeszyty Literackie", 2014, Nr. 3 (127)