Balio Sruogos laiškai Valerijai Čiurlionytei

Balys Sruoga – Valerijai Čiurlionytei, 1916-05-23, [c. iš Petrogrado – į Lipecką].

1r
    Sesutelė!
    Vakar grižęs vėlai-vėlai, tai yra šiandie
    anksti-anksti namo (buvo paeilinis skandalinis
    lietuv. dr[a]ug. susirinkimas – tat mat riogsojau ten)
5    radau tavo laišką. Skaičiau, skaičiau prie-
    tamsoj dar prieš saulės tekėjimą. Beskai-
    tant ir ji užtekėjo. Nieko nesupratau –
    galva be galo skaudėjo. Padėjau pa-
    galvēn, priglaudžiau, prispaudžiau…
10    Rytą pabudęs vėlei skaitau, skaitau
    „Gyvenimas žmogaus turi būti ne vien
    valanda, o amžius, žinoma jei tas gy-
    venimas yra tikras, o ne žibutis kuris
    nuo mažo vėjo gęsta…“ Galvoju. Mintys
15    pinasi, raizgosi, akys temsta, niaukiasi.
    Juodos bedugnės vaidenos… Žmogus
    neprivalo laiko pažinti… Tik žmogaus
    akluma isdalyjo laiko in valandas, minu-
    tes ir sekund[e]s. Tėra viena tik amži-
20    nastis. Bet ką padaryti, jei žmogus
    in tąją amžinastį eina tik žengsnis
    užu žengsnio, jei joje negali išsyk
    visas pasinerti?.. Ką padaryti, jei Mir-
    tinas žmogus negali išsyk pajusti
25    visą Amžinastį, o privalo slenkti per
    akimirksnius. Tat ir nenoromis
    ima rodyties, kad visas mūsų gyvenimas
    yra tik akimirksnis, nes mes tik aki-
    mirksnyje tegyvename… //
1v
30    Ir dar keisčiau imas rodyties, kad
    jokios Amžinasties nėra, kadangi vienas
    akimirksnis kitam griežtai priešingas,
    o jei juos abudu sudėti – gale nieko nelieka.
    Kokia gi gali būt amžinastis, jei galų gale –
35    Nieko! Koksai gi gyvenimas, jei jis amžinas-
    čiai panašus: Nenorom[i]s rodosi k[a]r-
    t[a]is, kad tikrasai gyvenimas – tik aki-
    mirksnis! Ir rodosi kartais, kad mes
    visi klajojantys nenuoramos, kad mes
40    ištremtieji, vien tik žiburėliai, vien tik
    atspindžiai spindulėlio gimusio kažkur
    toli-toli, Dieviškoj esybėj. Ir ką padaryti
    jei galingiausieji žmonės gesta nuo mažo
    vėjelio. Juk ką tai reiškia žmonių, minios
45    valia sulyginant su Visata, Visada, Amži-
    nastim?.. Ar tai ne vėjo mažučio-mažy-
    čio dvelkimas?.. Mes tik sieliai mažu-
    čiai – mažutėliai plaukiame per bangas,
    per verpetus… Keliasi ruk[a]s, supasi
50    miglos… Vėjužis pakils, susibuos
    Marės, vilnis užlies… Sieliai bus toli-toli…
    Jeigu mes žiburėliai, nuo mažyčio vėjo
    gestą, ne mūsų tai kaltė – tai tokiau
    jau butybės prasmė… – –– –––––
55    „O tik kova su gyvenimu – tai yr palikimas
    mūsų sielos tokia, kokia prigimtis mums
    ją davė“… Ar galima sakyti – k[o]va //
2r
    su gyvenimu? Ar tai nereiškia visiškai
    numirti? Juk visa, ką aš pergyvenu, ką aš
60    iš pasaulio gaunu, ką jam atiduodu, visa,
    kaip aš su pasauliu susiduriu – kat ir
    yra mano gyvenimas. Kaip aš galiu kovo-
    ti su tuo, kas mane sudaro kaipo asmenį,
    kaipo žmogų?.. Ar tai nereiškia savo mirti
65    paskelbti?.. Ir nežinau, kas tai yra
    prigimtis. Juk tai mes patys ar ne pati
    prigimt[i]s?.. Ir siela, jei ji yra dvasia – jis
    yra tobūla ir nesikeičianti, tat ar galima
    in ją turėti kokią nors intekmę?.. Juk
70    mūsų mintys, jausmai, vizijos-godelės
    tai yra tik sielos gimdyti?.. Ir kaip
    siela savyje prieš save gali kilti?..
    Ir nežinau, visai nežinau ar tai gyve-
    nimas gali žmogų blaškyti, kaip mažą
75    dulkelę kur nori, ir kaip nori?..
    Galvoju, galvoju – kažkas pinasi,
    kažkas supasi… Juk tiesa – mes tik
    žiburėlis ir akimirksnis?.. – Nepyk
    Tu ant manęs….
–––––    –––––   –––––––––––
80    Aš tau in Voronežą rašiau ne tris
    laiškus, bet daugiau, nežinau kiek, tik
    ne mažiau šešių. Rašiau apie kvoti-
    mus, apie užrubežį, apie savo
    dabartinį gyvenimą. Užrubežin //
2v
85    manęs valdžia neleido. Tai gi dabar
    šauks in karuomenę. Tikiuos, kad delei
    sveikatos nepaims. Dabar tarnauju
    Komiteto biure. Dirbdamas 5 val.
    gaunu 80 rub. Aš turbūt neužilgo
90    važiuosiu in Maskvą (įn susirinkimą)
    tat gal nuvažiuosiu ir in Lipecką.
    But labai labai gerai. Tik nežinau
    kas padaryt, kad aš fizišk[a]i l[a]b[a]i
    biauriai jaučiuos. Bet jei dabar
95    pasigydyt, tat rudeny in karą
    tikrai paims. Tat nieko neišma-
    nau. O gal ir man in Krymą
    važiuoti? O tau pas Mares buti-
    nai reikia nuvažiuoti. Butinai.
100    Kodel Zoska in Kaukazą nevažiavo.
    Вот ерунда! Ačiū tau sesutėle
    už laiškus. Man taip gerai, taip
    gerai, kai nuo tavęs gaunu.
    Rodos, kitu gyvenimu tada
105    gyvenu.
    23/V - 16 Buču[o]ju Balyt[i]s    Kloniokis Zoskai, Tegu butinai išverčia
    Norvidą ir atsiunčia „Mergelė prie aukuro“.
    Ką tau kelyj paogė? Ar nieko nesuradai? //

4 lietuv. draug. ~
Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti santrumpa.
88 Komiteto biure ~
Kalbama apie Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Technikų sekciją, pavadintą „Lietuvos ūkio ir trobesių atitaisymo sekcija“. Stasys Šilingas ir Adomas Varnas 1916 m. gegužę pakvietė Balį Sruogą įsijungti į sekcijos darbą. Balys Sruoga buvo pasodintas prie technikos terminų žodyno rengimo kartu su kalbininkais (plačiau žr. AS, BS, 1986, p. 64).
101 Вот ерунда! (rus.) ~ tai niekai!
107–108 Kloniokis Zoskai. Tegu butinai išverčia / Norvidą ir atsiunčia „Mergelė prie aukuro“. ~
Cyprianas Kamilis Norvidas (Cyprian Kamil Norwid, 1821–1883), lenkų rašytojas, dailininkas. Romantizmo atstovas.

 

 

Balys Sruoga – Valerijai Čiurlionytei, 1916-05-24, [c. iš Petrogrado – į Lipecką].

1r
    Sesule!
    Vakar ilgias valandas prasibąstęs po m[ie]stą
    vėlai gržęs, radau Tavo laišką. Kažkaip virpeti pra-
    dėjau. Praplėšiu. Gėlės! Šilkinės, šilkuaustos, melin-
5    veidęs! Gėlės! Gėlės! Sesulė man gėliu, man vaini-
    ką atsiuntė! Valio! Valio ir gėlės, ir vainikas ir
    Manoji sesulė! Užvakar buvau miške. Valkiojaus toli
    toli, toli. Nežinau, nei kur aš buvau, nei kiek laiko, nei
    in kurią pusę nuo saulės. Prisiskiniau vijuoklių, uoge-
10    nojų, paparčių, apsikaišiau visas – kuo aš ne Dio-
    nisas! Cha-cha-cha! Juk pavasaris, gegužis, lakštin-
    galė, jaunuma! Kodel aš turiu būt ir palinkęs, ir
    nusviręs! Galvojau apie tave. Daugel, daugel.
    Atsiguliau paparčiuose. Dangus melinas, pušys
15    apikerpėjusios mėlinos, tavo žvvilgsnys lyg mėlynė –
    ir be pradžios, ir be dugno… Maniau, kad tu bū-
    tum sykiu – aš viešpačių viešpatis bučiau.
    O vakar nuo Tavęs gėlės ir toksai laiškas! Išbu-
    čiau visus šilkelius tavo gėlelių, išbučiavau
20    visą laišką! Sesule! Sesutėle mano, aš nenoriu,
    kad tau skaitant mano laišką būtų
    skaudu, aš nenoriu! Aš noriu, kad tu
    juktais, kad Daina kiekvieną žengsnį
    tavo lydėtų! Kodel tu manai, kad aš
25    tau netikiu?.. Ar kad mažai tikiu tau?..
    Sesule! Aš niekuomet, niekuomet
    neabejojau apie Tave ir užtat mano ilgė-
    jimos, mano išsiilgimas – gal tik giedrus
    subatvakaris. „День грядущiй, – день
30    субботнiй.“ Ė, kad padainavus dabar
    sykiu! //
1v
    Nuvargęs esu, kaip paprastai
    be galo, bet upas kažkodel geras
    ir lengvas, tik kažko galva sunki
35    īr nieko galvot negaliu. Žinai, žinai,
    ką. Aš atvažiuoju in Maskvą. In studentų
    susirinkimas. Butų labai, labai gerai,
    kad tu galėtum atvažiuoti irgi.
    Ot būtų gerai! Jei tu negalėsi atvažiuot
40    in Maskva – gal aš galėčiau patekt
    in Lipecką. Tik man daug keblumu kila
    labai. Pirmučiausia daug laiko išeitų
    važiavimui, o aš matai tarnauju, tat
    nelabai patogu vilkti. Maskvoj gi galėčiau
45    kokį porį dienų ilgiau užtraukti. Vietoj
    važinėjimo tąjį laiką galėtuva drauge
    pabūti. Be to aš pasistengiau ir Komi-
    tetas sutiko, kad aš darbą imčiau in namus
    dirbti. Rokuojas aš galiu gyventi
50    kur noriu. Tat manau važiuot in
    Finliandiją, in Teriokus. Ten yra
    Marios. Kasdien maudiesios, kasdien
    su jurą šnekėsiu, kasdien vilnis
    kaposiu ir jų pasakų klausysiu –
55    ir kasnakt Sesulę sapnuosiu.
    Mieste būti negalima – iki rude-
    niui tikrai neišgyvenčiau. //
2r
    Keikiu aš Zoską, kodel ji važia-
    vo ne in Gagrus, o in kokį tai bieso
60    Lipecką, nei iš šio, nei iš to galo. Juk
    tai безобразiе! O gal… gal Fin-
    liandijon, in Teriokus sykiu
    važiuosiva? Ten maudyties labai
    gerai. Vilnis tokios putotos, melynos, juo-
65    dos, taip supasi – vaikšto, o tu plauki,
    kapoji jas ir juokies iš dangaus!
    Gera Marėse! Gerai, kai žmogus nori
    būt kaip marės! Ten iš koralų
    iš bangų pasakų vainikus pintumėm!
70    Šiandie mano Dangus giedrus,
    nė vieno juodo debėsio – minties,
    nė vieno tamsių sparnų knežtelėjimo!
    Sesule! Kodel tu verki? Kam? Jei aš
    pasiilgstu tavęs, jei man skaudu toli
75    esant, tat kaip tiktai reiškia kad
    aš jaučiu tave, kad aš tikiu ne tik
    tau, bet ir in Tave, kad aš juntu Tavo
    sielos skunda! Ilgas valandas man
    beklaidžiojant skaudu daros, pašėlus[iai]
80    ilgu, bet aš juntu, kad esu ne vienas,
    kad aš turiu Sesule, kad turiu Numy-
    lėtą!.. Galop negi visados aš ir išgle-
    bęs. Žinau, kad turiu viską pergyventi //
2v
    Ir kas ten nebūtų, kažkokios bedugnės
85    po kojų nesivertų – nieko nebijau. Žengsiu
    užu žengsnio! Tik noriu išmokt
    būt ištikimu akimirksniui ir noriu
    nemokėt skirt akimirksnio nuo
    Amžinasties!
90    Laiminti Tavo aukurą! Bet juk
    aš patsai noriu, aš patsai sten-
    giuos sudegti jame! Tegu bus
    palaimintas šventas ◊im[ō]jamas
    Tavo atnašų ir Tavo dieviškos
95    maldos tebūna visos išklausytos!
    Naujiems aukurams ir naujos giesmes!..
    Sesute! Tamsią naktį, verkiant
    vėtrai aš girdėjau Tavo Balsa…
    Aš apsvaigęs šiandie nuovargiu
100    ir gegužio dvelkimu, bet tu atleisk
    man tai… Norėčiau nusiusti tau
    gėliu daugel, daugel, bet ant nelai-
    mės nei vieno žiedelio neturiu.
    Užtat siunčiu kitokį vainikė-
105    lį – supintas maldeles – neatmesk o!
    Ačiu tau ir už laišką, ir už gėles,
    ir už tai, kad tu tokia gera del
    manęs! Buč[i]u[o]ju
    24/V – 16    Tavo Bolyt[i]s //

 

Balys Sruoga – Valerijai Čiurlionytei, 1917-06-09, [c. iš Sočio – į Iskorostį].

1r
    Senai senai tu man žodelį betarei.
    O aš pergyvenu velnias žino. Pasirodo žmonės
    kurkas bjauresni, negu aš maniau. Vienas daili-
    ninkas (rašiau tau rodos apie jį) kurį aš gerbiau,
5    tokį bjaurų gyvuliškumą padarė, kad aš norėjau
    jį užmušti. Tiekto. Dabar vaiksčiosiu į kalnus
    dar toliau. O šianakt kažkokius sapnus keistus
    sapnavau. Sapnavau kažkokia Laisvės Dievaitę.
    Kažkur ji mane šaukė, kažkur varpai skambėjo.
10    Turbūt į kalnus. Kur nėr žmonių ir purvo.
    O vakar vakare marės siuto. Gulėjau ant kranto –
    ir žemė drebėjo. Ir girdėjau iš bangų riškų ir aiškų
    pakasynų giedojimą. Ir baisų buvo, kad drebė-
    jau visas ir prakaitavau. Šiandie atsikėliau –
15    ir buvau visai kaip girtas. Ir rytą gavau nuo[…]
    Maniuko laiškelį. Ir tokį gerą! Kad aš tokių
    daiktų pergyvenęs džiaugiaus, kaip vaikas.
    Aš nežinojau, kad Maniukas toks geras sutverimas! //
1v
    Bet tu Sesut negerai darai, kad nerašai!
20    Ar tu žinai, kas atseina pergyventi, kai kar-
    tais ištikrųjų noris padukti!
    Negerai darai, kad nerašai!
    Aš taip toli, aš taip vienas!..
    Ar tu žinai, kaip aš vienas be tavęs
25    čionai! Ar tu žinai, kaip mirtingas
    ilgėjimos būna!..
    Sesute, Sesute!
    Buču[o]ju Balyts
    9/VI -17 //

Draugai