Beatričė Juškaitė. Karaliai, Kalininas ir Kantas

Lapkričio pabaigoje vandalų išpuolius patyrė trys su Immanueliu Kantu siejami objektai: kapas, paminklas ir atminimo lenta ant namo, kuriame gyveno. Jie buvo apipilti dažais. Iniciatyva Karaliaučiaus oro uostą pervadinti I. Kanto vardu sukėlė neįtikėtiną (bet greičiausiai ne netikėtą) pasipiktinimą – I. Kantas vadintas net „rusofobu“. Tai sunkiai paaiškinama, vis dėlto daug pasako apskritai apie atmintį, jos transformavimą, reikšmę, išstūmimą. Beje, filosofo vardas internetinėje apklausoje, kurioje žmonės galėjo balsuoti dėl oro uosto pavadinimo, pirmavo... „I. Kantas yra vokietis, todėl jis jiems priešas“, – sakė universiteto studentas Michailas Šipilovas, siūlęs surengti akciją, remiančią iniciatyvą oro uostą pavadinti I. Kanto vardu.
Spausdiname Beatričės Juškaitės dar rudens pradžioje rašytą tekstą. Jis šiame kontekste atrodys dar kiek kitaip.

„Literatūros ir meno“ redakcija

 

I što vam dala eta svaboda?
                                  Bilietų į Karaliaučiaus katedrą kontrolierius

„Евро стил“. Toks parduotuvės, esančios Zelenogradsko centre, pavadinimas. Jos vitrinoje pozuoja plastmasinis manekenas. Tai vis dar Kuršių nerija, bet ta kita, vogčiomis stebima nuo Parnidžio kopos Nidoje. Königsberg – pareiškia „Comic Sans“ šriftu raitytas užrašas ant manekeno marškinėlių. Kaliningrad – taip išsiuvinėta jo kepurė žėri lyg ginčydamasi. Pro stiklą stebeilija ir keliaujantys pensininkai iš Vokietijos, kurių rankose – „Pažink Rytprūsius“ gidas vokiečių kalba. „Kokie dar Rytprūsiai...“ – rodos, susižvalgo „Евро стил“ plastmasinis manekenas ir visame mieste kabančios Rusijos trispalvės. Čia karūnas pakeitė fullcapai, buvusius karalius visokie kalininai, o senąją architektūrą mena tik atvirukai už 50 rublių turistams. Kant touch this, – šmaikštauja į parduotuvę kviečiantis plakatas ir kartu su plastmasiniu manekenu kikena iš vokiečių senjorų porelės, besižvalgančios prūsų.

O pastarųjų pėdos jau ataušę. Po sovietų apgulties per Antrąjį pasaulinį karą griuvėsiais tapo tokie Rytprūsių simboliai, kaip miesto įkūrimą menanti Kryžiuočių pilis ar Prūsijos kunigaikščio Alberto I įkurtas „grynai liuteronišku“ save vadinęs universitetas. Jame, beje, dar XVI a. profesoriavo Renesanso humanistinius idealus įkūnijęs bei Reformacijos idėjas skleidęs Abraomas Kulvietis. Čia pat XVII a. studijavo ir evangelikų liuteronų kunigas Danielius Kleinas. Žmonės pasikeitė. Kai Potsdamo susitarimais 1945 m. Karaliaučius atiteko sovietams, dalis vietinių vokiečių jau buvo palikę savo namus, o kiti Vakarų link buvo iškraustyti per kitus porą metų. Netrukus jų vietą užėmė daugiausia iš centrinės Rusijos ir retais atvejais iš Baltarusijos ar Ukrainos atvykę naujakuriai. Kai kurie, mokesčių, apgyvendinimo ar maisto lengvatų ir nemokamų gyvulių suvilioti, kėlėsi savanoriškai. Kiti, dažnai nepageidaujami savo bend­ruomenėse, į „Socialistinio darbo didvyrio“ Kalinino vardu perkrikštytą kraštą buvo išsiųsti pagal kolūkiuose numatytas kvotas. Taip 1948 m. Kaliningradą pasiekė kone 40 000 naujakurių. O etninių vokiečių šiandien mažiau negu procentas. Tokiais faktais pasikaustę bastomės po senąsias kapines. Neužmatomomis eilėmis išrikiuoti slaviški kapai, o juos aptraukusiuose šabakštynuose šviečia neoninės klijonkės. Tik vokiški kryžiai suguldyti kampe prie prižiūrėtojo būdelės. Karlas Zummachas, Marie Zummach, Carlas Diesteris, Albertas Kuhnke... Atminčiai išdilus, belieka antkapių, kurių nebeatmena gyvieji, domino.

Išskyrus Immanuelį Kantą! Jis – kone vienintelis, iki kurio monumentų vedantys keliai neužžėlę neprabrendama žole. Nors per visą gyvenimą filosofas gimtąjį miestą palikti buvo išsiruošęs tik keletą sykių, dabar jis – kelionių į Kaliningradą priežastis. „Kokiu tikslu čia?“ – klausia uniformuotas pasienietis paliekant lietuviškąją Kuršių nerijos dalį. „Juk ten nieko nėra“, – klausiamai skėsčiojo ir pažįstami. Gal prisiminti? Kur šio filosofo pripėduota, kur užaugo viena svarbiausių praėjusio amžiaus mąstytojų Hannah Arendt, kur gyvenimą baigė vieno pirmųjų kūrinių hebrajų kalba autorius kaunietis Abraomas Mapu ar subrendo Stanislovas Rapalionis. Ne veltui Leonidas Donskis rašė, kad esame nuolatinės atminties ir užmaršties kovos lauke. Kaliningrade, beje, daugybę metų šioje kovoje dominavo pastaroji, pasiglemžusi 700 metų Rytprūsių istoriją. Tik I. Kantas nekantiškai įamžintas. Immanuel Kant but at least Immanuel Tried, – skelbia suvenyriniai lipdukai po 40 rublių. Kant Market, – neatsilieka sultingų dešrų reklamon filosofo vardą įkišęs prekybcentris. I Kant live with­out you, – kioske krizena marškinėliai. Kant touch this, – šmaikštavo ir plakatas, kviečiantis į „Евро стил“ parduotuvę Zelenogradske, į kurią stebeilijo vokiečių porelė.

Autorės nuotrauka
Autorės nuotrauka

Bet jiedu ne pirmi tokie... Iki šiol egzistuoja pabėgusius ar išvarytus Rytprūsių vokiečius siejanti organizacija „Landsmannschaft Ostpreußen“, vėliau skilusi į keletą mažesnių, kuri ir savo laikraštį „Preußische Allgemeine Zeitung“ leidžia. Šis savo pažiūras apibūdina kaip „prūsiškai konservatyvias“ ir yra sulaukęs kaltinimų, kad suteikia balsą radikaliai nusiteikusiems personažams. Beje, 10 dešimtmetyje buvo susibūrusi dešiniųjų politinių pažiūrų grupė, bandžiusi įkurti vokiečių gyvenvietę Jasnaja Polianos kaimelyje, lietuviškai vadinamame Trakėnais, o vokiškai – Trakehnen. Nors pasitelkus fondus vokiška mokykla ir būstai buvo suręsti kaimyniniame Amtshageno, lietuviškai žinomo Žirgupėnų vardu, kaimelyje, kaip naujakuriai atvyko ne senųjų gyventojų vaikaičiai, o Rusijos vokiečiai iš Centrinės Azijos. Apskritai per populiarius debatus Vokietijoje Kaliningrado klausimas buvo aktualus iki maždaug 7 dešimt­mečio, vėliau rado nišą nebent dešiniųjų revizionistų kalbose. O juk viskas galėjo pakrypti dar kitaip. Karaliaučius, teigiama, buvo siūlytas ir Antanui Sniečkui. Specialiai šiuo klausimu sudaryta komisija siūlė prijungti lietuviškomis įvardytas Rytprūsių teritorijas be suvokietintu laikyto Karaliaučiaus miesto. Vis dėlto A. Sniečkus suprato krašto apgyvendinimo rusakalbiais problematiką ir galimybės prijungti Rytprūsių teritorijas atsisakė.

„O norėtųsi vis dėlto nuvykti Lietuvon apsižvalgyti“, – sako bilietų į Karaliaučiaus katedrą kontrolierius, tik dar labiau sužadindamas istorinius „o jeigu“. Jo motina – šilutiškė, ištekėjusi už Kaliningrado ruso ir persikrausčiusi gyventi į šį kraštą. „Aš tik mažas žmogus, man ir duonos užtenka, o jūs ten Pribaltikoje visada gerai gyvenote“, – širdgėlauja jis, ta kita Kuršių nerijos dalimi pakrikštijęs Lietuvą. Mūsų pokalbį nutraukė tie patys „Евро стил“ senukai iš Vokietijos, Rytprūsius atradę kišenėse nugulusiose nebeegzistuojančių vietų senose fotografijose. Esame nuolatinės atminties ir užmaršties kovos lauke. Katedros darbuotojas nuryja įsivaizduotos Šilutės ilgesį ir įplešia I. Kanto sentencija padailintą bilietą į karalius menantį pastatą.

Draugai