Prieš 200 metų, 1817-ųjų spalio 1 (13) d., keli smagūs, talentingi Vilniaus universiteto studentai, ir anksčiau vis susitikdavę pasišnekėti apie „mokslą, rašytojus, knygas“, nusprendė, kad iš tų susitikimų kas nors turėtų atsirasti. Taip spontaniškai užsimezgusi bičiulystė virto visuomenine sutartimi: laisvo, bet įstatais sutvirtinto įsipareigojimo saistoma draugija, kuriai pasirinktas „mokslo mylėtojų“ – Filomatų – vardas. Vos prieš ketverius metus, kai būsimieji vilniškiai filomatai dar buvo išsibarstę anuometės Vilniaus švietimo apygardos mokyklose – Naugarduke, Umanėje, Minske, Maladečinoje, – kitame žemyne, Pensilvanijos universitete, įsikūrė to paties pavadinimo studentų draugija, savo veiklai įprasminti pasirinkusi lotynišką šūkį Sic itur ad astra („Taip kylama į žvaigždes“). Šūkį Hinc itur ad astra („Iš čia kylama į žvaigždes“) būsimieji filomatai, atvykę į Vilniaus universitetą, perskaitė įrašytą ant savojo universiteto pasididžiavimo – 1753 m. įkurtos observatorijos – fasado. Be abejo, Vilniaus ir Pensilvanijos filomatai nežinojo vieni apie kitus, tačiau buvo pagauti tos pačios Apšvietos entuziazmo bangos, tikėjimo proto galia, išsilavinimo verte, žmogaus kūrybine energija, kuri turėjo, anot vieno Vilniaus filomatų įkūrėjų – Adomo Mickevičiaus, „pastūmėti žemę į naujas vėžes“.

Pensilvanijos universiteto Filomatų draugija yra viena seniausių JAV aukštosiose mokyklose nepertraukiamai veikiančių studentų draugijų. Vilniaus filomatams ilgaamžiškumą lėmė ne institucinis tęstinumas – jis šioje „kitos Europos“ politinio žemėlapio dalyje per pastaruosius du šimtmečius beveik tapo viešojo gyvenimo anomalija. Vilniaus universiteto Filomatų draugija, sunaikinta 1823 m., išliko kaip legenda, kartų kartoms skleidusi „jaunuomenės respublikos“ atmintį, tos respublikos rašytų ir nerašytų įstatų dvasią, kilusią iš jaunųjų kūrybinio polėkio, intelektualinių aspiracijų, draugystės, laisvų įsipareigojimų, nesavanaudiško troškimo dirbti savam kraštui ir bendram labui. Toji legenda ilgus dešimtmečius, kai buvo uždarytas ir pats Vilniaus universitetas, nedavė ramybės lyg neužbaigtas darbas ir žadino viltį – jei taip yra buvę, kodėl negalėtų, kad ir kitaip, pasikartoti?

Vos šešerius metus veikusi ir prievarta išsklaidyta vilniškė Filomatų draugija negali pasigirti ilgu žymių narių sąrašu. Vis dėlto jos sutelktą buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Ukrainos jaunosios kartos potencialą liudija tai, kad iš draugijos kūrybinių dirbtuvių išėjo du tarptautinio masto meno ir mokslo kūrėjai: poetas Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz, 1798–1855) ir geologas Ignotas Domeika (Ignacy Domeyko, 1802–1889). Tik vaizduotėje galima kurti kitų, ištremtųjų filomatų, gyvenimo siužetus, kurie būtų galėję plėtotis laisvame krašte ir laisvoje akademinėje aplinkoje. To siužeto veikėjai būtų Juozapas Ježovskis (Józef Jeżowski, 1793–1855), iš pašaukimo pedagogas, eruditas filologas; Tomas Zanas (Tomasz Zan, 1796–1855), charizmatiškas jaunuomenės lyderis, poetas; Jonas Čečiotas (Jan Czeczot, 1796–1847) – pirmojo Vilniaus universiteto poetų klubo „Kastalija“ (1823) steigėjas ir etnologas pagal polinkius; Pranciškus Malevskis (Franciszek Malewski, 1800–1870), aštraus proto teisininkas, istorikas; Anupras Petraškevičius (Onufry Pietraszkiewicz, 1793–1863), pasižymėjęs išskirtiniais organizatoriaus sugebėjimais. Šie vardai, nepaisant sulaužytų likimų ir užgniaužtų talentų, nenugrimzdo į užmarštį todėl, kad įsirašė į du kultūrinės atminties tekstus: Vilniaus universiteto istoriją ir poeziją. A. Mickevičius, 1822 m. Vilniuje dedikavęs debiutinį savo poezijos rinkinį bičiuliams J. Čečiotui, T. Zanui, J. Ježovskiui ir P. Malevskiui, tuomet dar nežinojo, kad šis įrašas įgaus ne mažesnę simbolinę galią nei atminimo lenta nusipelniusiems Vilniaus universitete.

Filomatų draugija visus šešerius gyvavimo metus nuolat keitėsi: buvo tobulinami įstatai, kuriamos naujos, „dukterinės“ draugijos – Bičiulių sąjunga, Spindulingųjų, Filaretų („dorybės mylėtojų“). Organizacinė kūryba iš tiesų buvo filomatų savikūros išraiška, asmens tobulėjimo orientyrų ir būdų paieškos. Pradėję nuo savišvietos ir mokslo, kaip pagrindinio akademinės jaunuomenės tikslo, filomatai greitai patyrė, kad to nepakanka. Žinojimas nėra pats sau tikslas, jis turi keisti gyvenimą – ir asmeninį, ir visuomenės. Ar veikiau –­ visuotinį, viso pasaulio, kaip ambicingai ištarta A. Mickevičiaus proginiame 1819 m. eilėraštyje: „O, kad visas pasaulis, susikibęs rankom, / Mūsų dievams smilkytų po šviesybės ženklu!“ („Jau nuo giedros padangės“, vertė Kornelijus Platelis)

Todėl draugijoje veikiai išsiskyrė du keliai. Vienas jų – Filomatų prezidento J. Ježovskio akademinis projektas, pagal kurį filomatai turėjo tapti mokytojais ir dėstytojais, kad galėtų veikti visuomenę per švietimo sistemą. Pats J. Ježovskis vylėsi baigęs studijas dirbti Vilniaus universitete, o A. Mickevičius, skatinamas bičiulių, 1820 m. ketino dalyvauti universiteto Poezijos ir iškalbos katedros profesoriaus konkurse. Per savo bičiulį rektoriaus sūnų filomatą F. Malevskį A. Mickevičius bandė sužinoti universiteto vadovybės nuotaikas tuo klausimu. Deja, atsakymas buvo tikėtinas: A. Mickevičius mažai žinomas, kaip dabar pasakytume, „mokslinės produkcijos“ neturintis Kauno apskrities mokyklos mokytojas. „Tegul kitu keliu leidžia save pažinti, tegul parašo kokį nors pradžiamokslį; juk neturime literatūros vadovėlio nei vyrams, nei moterims“, – patarė rektorius Simonas Malevskis. Universiteto vadovybė – kaip paprastai nutinka iki šiol – neskubėjo akademinių pozicijų užleisti viešo garso nepelniusiam, be to, „ugningam“ jaunimui. Universiteto slenksčiai pasirodė per aukšti ir intelektualiajam J. Ježovskiui.

Baigę studijas filomatai – A. Mickevičius, J. Ježovskis, T. Zanas ir kiti – ėmė darbuotis krašto valstybinėse, religinių bendruomenių išlaikomose ar privačiose mokyklose. Vis dėlto kukli mokytojo darbo rutina sunkiai pajudinamoje švietimo institucijų hierarchijoje ne visiems tiko: nekantriam A. Mickevičiaus talentui ir gaivalingam temperamentui toks darbas atrodė per mažai veiksmingas. Dar prieš išvažiuodamas į Kauną, 1819 m. pavasarį jis inicijavo pirmosios Filomatų atšakos – Bičiulių sąjungos – steigtį. Pats draugijos pavadinimas rodė, kad šiuo žingsniu buvo ieškoma būdo draugijai tapti, ne vien papildoma kadrų kalve švietimo sistemai, o, kaip dabar pasakytume, alternatyvios tinklaveikos židiniu. Patys filomatai buvo patyrę, kad kilnios idėjos geriausiai sklinda pažeme – tarpusavio pasitikėjimo, emocinės bendrystės atmosferoje. Kad laisvas žmogaus įsipareigojimas kilniam tikslui palaikomas ir išmaitinamas draugystės lizde.

Jeano Jacques’o Rousseau „Emilio“ skaitytojai filomatai tikėjo, kad ne vien vyresniosios, Nenaudėlių (Šubravcų) kartos praktikuojamas kritinis protas bei jo parankinė satyra, tačiau ir jausmo jėga, ašara turi galią keisti pasaulį. Vien iš J. Čečioto laiško 1819 m. rudenį patyręs filomatų atšvęstų P. Malevskio vardinių atmosferą, A. Mickevičius atsakydamas bičiuliui rašė: „Kiek ten turėjo būti juoko, jei aš vien iš aprašymo pilvu raičiojaus! Bet juoktis tai daugelis sugeba; o tos ašaros, tasai draugiškų širdžių išsiliejimas, patikėk manimi, nuo Barboros laikų retesni buvo Lenkijoje nei Oršos ir Salaspilio pergalės!“ Taigi būsimų studentų gegužinių rengėjų akys krypo ir į tokius praeities įvykius, kaip Barboros Radvilaitės istorija – į politiką įsiterpusi jausmų drama. Tad karštame studentiško jaunimo emocijų židinyje tiesiog negalėjo neįsiliepsnoti ir patriotiniai jausmai, kūrybinės, intelektualinės, politinės laisvės siekiai. Jie lėmė ir draugijos baigtį Vilniaus imperatoriškajame universitete. Tačiau, laimė, neišblėso radę išraišką genialioje A. Mickevičiaus poezijoje, ilgam nulėmusioje buvusios Abiejų Tautų Respublikos skaitytojų bendruomenės emocinę atmosferą, o drauge – vertybines nuostatas ir laikysenas.

Ilgąjį XIX šimtmetį filomatų atmintis gyvavo palaikoma poezijos – kad ir draudžiamos, cenzūruojamos. Net ir tos, kuri nebuvo spėta išspausdinti, bet sklido išbandytais tarp­asmeninių ryšių tinklais. Vieną netikėčiausių tos atminties gyvybės pėdsakų neseniai aptikau XIX a. pabaigos rankraštiniame giesmynėlyje, kuris, paveldėtas iš Lietuvių mokslo draugijos, yra saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštyne. Vartydama tipiško to amžiaus dainų sąsiuvinio puslapius sekiau akimis vieną po kito įrašytus lietuvių literatūrinių dainų kanono tekstus: Antano Baranausko „Dainu dainelę“, „Ko gi skaudžia man širdelę“, Antano Vienažindžio „Sudieu, kvietkeli tu brangiausis“, „Karvelėli, paukštužėli“, „Kaipgi gražus gražus rūtelių darželis“... Ne tiek nustebino tarp jų lenkiškai įrašyta A. Mickevičiaus „Vilija“ (retas to meto dainynas be jos ar jos vertimo apsiėjo), kiek Kristijono Donelaičio „Pavasario linksmybių“ fragmentas. Mat jis, kaip akimirksniu nustatė sąsiuvinį kartu vartęs Virginijus Gasiliūnas, buvo perrašytas silabine eilėdara – kad tiktų smagiai išdainuoti, užuot mokytai hegzametru rečitavus: „Jau saulelė budin svietą, vėl aukštyn lipdama / Ir juokiasi šaltos žiemos trūsus pargraudama. / Sugaišo šalčio pramonai, sprogo ledo tvirto / Macė, ir sniegs putodamas ing nieką pavirto.“

Tokioje draugijoje nenustebino ir kupiškėnė poetė Uršulė Tamošiūnaitė (1847–1906) su gamtinėmis eilėmis, tačiau filareto Antano Eduardo Odineco (Antoni Edward Odyniec, 1804–1885) tikrai nesitikėjau. Jo „Filaretų dainos“ („Przecz, przecz, smutek wszelki“) variantas, įrašytas tarp A. Vienažindžio „Ilgu ilgu man ant svieto“ ir A. Baranausko „O su malda dūšiai saldu“, sustabdė mano akis ties paminėtais A. Mickevičiaus ir J. Čečioto vardais: „...kas garbingesnis už Čečiotą? Vivat Jonas Čečiotas! Išgerkim į Mickevičiaus sveikatą – jis mums malonių akimirkų teikia, sunkius rūpesčius išsklaido dieviškas jo lyros garsas.“ A. E. Odinecas šią dainą sukūrė įkalintas kartu su kitais filomatais Vilniuje 1824 m. sausio mėnesį, ir XIX a. ji tapo viena mėgstamiausių ne tik pačių filomatų, bet ir apskritai Lietuvos ir Lenkijos jaunimo dainų. Smagus ritmas, studentiškoms dainoms būdingas linksmybės (gaudeamus igitur) topas, dioniziška tostų forma – visa tai neabejotinai lėmė dainos populiarumą ir ilgaamžiškumą net ir anapus spaudos (publikuota tik XX a. 3 dešimtmetyje). Bet stebina kas kita – išlikę vardai, nors ir ne visi; paprastai dainuotinėje tradicijoje jie iš tekstų nunyksta greičiausiai. Akivaizdu, šio giesmynėlio savininkui ar savininkei, giedojusiems A. Vienažindį, A. Baranauską ir net K. Donelaitį su U. Tamošiūnaite, A. Mickevičiaus ir J. Čečioto vardai šį tą reiškė.

Šią mįslę padėjo įminti paskutiniame giesmynėlio puslapyje pieštuku įrašytas sakinys: „Kukutiškių parafijos dainos, duoda Antanas Šutinis.“ Tad šis rinkinėlis galėjo vienaip ar kitaip priklausyti Antanui Šutiniui ar Šutinui (1851–1922), lietuvių ūkininkų sūnui, kilusiam kaip tik nuo Kukutiškių (maždaug tarp Nemenčinės ir Bezdonių). Nuo 1883 m. iki mirties A. Šutinas dirbo Vilniaus Bernardinų bažnyčios zakristijonu, garsėjo kaip kolekcionierius, „senienų“ rinkėjas, mėgėjas archeologas, iš pradžių Bernardinų vienuolyno celėje, paskui namuose, dabartinėje Krivių gatvėje, atidaręs „senienų muziejų“ – savo sukauptą archeologinių radinių, dailės, knygų rinkinį. Šis, sakytume, valstietiškasis Eustachijaus Tiškevičiaus antrininkas galėjo būti krašto dainų rinkėjas, palikęs liudijimą, kad filomatų atmintis dainos keliu buvo pasiekusi ir šviesesnį Vilnijos kaimo jaunimą. Dar svarbiau, kad Kukutiškių jaunimas (gal ir jis pats?) Vilnijoje giedojo ir K. Donelaičio „Pavasario linksmybes“, ir A. E. Odineco „Filaretų dainą“. Taigi ir apie saulės jėgą, pralaužiančią „ledo tvirto macę“, ir apie ne mažiau galingą jaunimo bend­rystės energiją, sklindančią anapus kalėjimo sienų. Žinoma, toms dainoms sklisti padėjo ir „gyvoji krašto istorija“, pasakojimai, sakytinė kultūros tradicija. Kaip galima suprasti iš kuk­lių A. Šutino biografijos nuotrupų – neabejotinai ir mokytojai, galėję šią pogrindinę istoriją per pradžios mokyklą skleisti laisvu įsipareigojimu ir rizika. Ne veltui su jų misija tiek vilčių anuomet siejo filomatai.

Prieš du šimtmečius vilniškiai Apšvietos augintiniai buvo užvaldyti savojo amžiaus klausimo: „Ką daryti?“ Tasai klausimas kurstė jų, kaip naujojo intelektualinio elito, ambicijas. Tačiau jie juto ryškėjant ir kitą – būsimųjų amžių – klausimą, anot sociologo Zygmunto Baumano, galiojantį ir šiandien: „Kas tai padarys?“ Ar tie, kurie padarys, veikia institucijose, ar įžiebia kultūrinius sąjūdžius, dainuojančias revoliucijas, ar telkiasi bičiulių bendruomenėse, – priklauso nuo laiko ir vietos. Bet svarbu, kad tik neišretėtų oras pažemėje –­ juk tik iš čia itur ad astra.