Nuo šių metų birželio 5 d. iki rugsėjo 8 d. Vilniaus paveikslų galerijoje bus galima pasigėrėti vieno žymiausių Renesanso epochos dailininkų, vokiečių tapytojo ir grafiko Luco Cranacho Vyresniojo (Lucas Cranach der Ältere, 1472–1553) šedevru „Madona su Kūdikiu po obelimi". Jį vieno paveikslo parodai Lietuvoje sutiko paskolinti Ermitažas (Sankt Peterburgas).
Apie dailininką. Lucas Cranachas Vyresnysis gimė 1472 m. Kronache (Aukštutinė Frankonija) tapytojo šeimoje. Pradines dailės žinias jis gavo iš tėvo. Apie jaunystę ir ankstyvąjį kūrybos laikotarpį žinių išliko nedaug. Keletą metų dailininkas praleido keliaudamas po Pietų Vokietiją. 1501 ar 1502 m. jis atvyko į Vieną. Čia dailininkas suartėjo su humanistais, susibūrusiais Vienos universitete, pradėjo vadintis Cranachu (pagal gimimo vietą), o darbus žymėti inicialais „LC". Vienoje jo kūriniai patraukė Saksonijos kurfiursto Frydricho Išmintingojo dėmesį. Pastarojo kvietimu dailininkas persikėlė į Vitenbergą. Šį miestą meno ir mokslo mecenatyste garsėjęs Frydrichas Išmintingasis pasirinko pagrindine savo rezidencija – čia perstatė pilį, pastatė įspūdingą bažnyčią, įsteigė universitetą. Saksonijos kurfiurstų Frydricho Išmintingojo ir jo įpėdinių dvaro dailininku Cranachas liko visą gyvenimą, tačiau galėjo laisvai priimti ir kitus užsakymus.
Saksonijos kurfiurstams Cranachas dekoravo rūmų interjerus, tapė portretus, altorių paveikslus, mitologines kompozicijas, medžioklės scenas, kūrė medžio raižinius ir vario graviūras, piešė monetų projektus ir kostiumų modelius, buvo atsakingas už vestuvių, turnyrų, švenčių apipavidalinimą ir t. t. Kad atliktų visus užsakymus, jis įkūrė dirbtuvę. Pradžioje dirbtuvė veikė Vitenbergo pilyje, vėliau, Cranachui įsigijus nekilnojamo turto, –­­­ mieste. 1508 m. iš Saksonijos kurfiurstų Cranachas gavo bajorystę ir herbą – sparnuotą ir karūnuotą gyvatę, įsikandusią žiedą su rubinu. Nuo tada šiuo ženklu žymėjo visus savo (taip pat savo dirbtuvės) kūrinius.
Vitenberge Cranachas tapo vienu turtingiausių ir įtakingiausių žmonių priklausė Vitenbergo miesto tarybai, tris kartus buvo renkamas burmistru.
Cranachas buvo artimas Martino Lu­therio, nuo 1508 m. dėsčiusio Vitenbergo universitete, o 1517 m. ant Vitenbergo bažnyčios durų prisegusio 95 tezes, davusias pradžią reformacijai, draugas. 1522 m. dailininkas rūpinosi M. Lutherio Naujojo Testamento vertimo į vokiečių kalbą išleidimu, sukūrė jam iliustracijas. Šis darbas ir paskatino Cranachą įsteigti spaustuvę, kurioje vėliau jis atspausdino ir kitas M. Lu­therio knygas, pamfletus.
Cranachas buvo talentingas portretistas, savo kūriniuose įamžinęs žymiausias savo meto asmenybes, tarp jų – protestantiškosios reformacijos ideologus M. Luthe­rį ir P. Melanchtoną. Vienas pirmųjų vokiečių dailėje jis ėmė tapyti visafigūrius reprezentacinius portretus. Dailininkas yra sukūręs daug religinės tematikos kompozicijų – altorių paveikslų ir asmeniniam pamaldumui skirtų devocinių atvaizdų. Per M. Liuterį ir savo globėjus Saksonijos kurfiurstus L. Kranachas nuo pat pradžių buvo susijęs su reformacijos judėjimu, tačiau dailininkas atliko ir meną vertinusių katalikų, tarp jų – Katalikų bažnyčios Vokietijoje vadovo, pagrindinio M. Liuterio oponento Mainco ir Magdeburgo arkivyskupo kardinolo Albrechto Branderburgiečio užsakymus.
Be tradicinės ikonografijos kompozicijų, Cranachas nutapė paveikslų, kuriuose siekė vaizdais perteikti M. Lutherio mokymą. Ypač daug dailininkas sukūrė Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu atvaizdų. Net ir prasidėjus reformacijai, jos paveikslus pirko ne tik katalikai. Švč. Mergelės Marijos paveikslą savo namuose turėjo ir pats Martinas Lutheris.
Religinės tematikos kūriniuose Cranachas akcentavo teologinį, pamokomąjį jų turinį. Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveiksluose jis dažnai naudojo simbolius, atskleidžiančius Jėzaus ir Marijos vaidmenį žmonijos Išganyme. Ypač mėgo vynuogių kekės motyvą, primenantį Evangelijoje minimą „tikrąjį vynmedį" ir Eucharistiją. Nutapė kompozicijų ir su obuoliu – pirmųjų žmonių nuopuolio ir gimtosios nuodėmės, kurią Kristus savo mirtimi atpirko, simboliu.
Ermitažo paveikslas „Madona su Kūdikiu po obelimi" priklauso brandžiajam Cranacho kūrybos periodui. Vaizduodamas Švč. Mergelę Mariją dailininkas perteikė tą moters grožio idealą, kuris išryškėjo XVI a. 3 dešimtmečio kūryboje ir tapo lengvai atpažįstamu jo stiliaus ženklu. Marija auksaplaukė, ovalaus veido, smulkiu smakru, mažomis lūpomis, migdolinėmis, kiek primerktomis akimis. Ji melancholiškos nuotaikos, paskendusi savo mintyse. Apglėbusi abiem rankom Marija laiko kūdikį Jėzų, kuris stovi ant jos kelių žvelgdamas į žiūrovą. Kompozicijos iškilmingumas, kurį sustiprina frontali Jėzaus kūno padėtis, nuteikia rimčiai ir pabrėžia simbolinę paveikslo prasmę. Jėzus ir Marija prieš žiūrovą iškyla kaip naujasis Adomas ir naujoji Ieva – kaip per Ievą ir Adomą į pasaulį atėjo nuodėmė ir mirtis, taip per Mariją ir Jėzų ateina išganymas ir amžinasis gyvenimas. Marija sėdi po obelimi, primenančia rojaus sodą ir pirmųjų žmonių nuodėmę. Marijos ikonografijoje sodas turi ir kitą prasmę, kylančią iš viduramžius siekiančio Marijos tapatinimo su Giesmių giesmės sužadėtine – tai „uždaras sodas", į kurį ji kviečia: „Teateina mylimasis į savo sodą, tevalgo jo geriausių vaisių" (Gg 4,16).
Jėzus vienoje rankoje laiko obuolį (naujasis Adomas, kurio nuodėmę savo kančia ir mirtimi atpirko), kitoje – duonos kriaukšlelę, simbolizuojančią Eucharistiją: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas" (Mt 26,26) ir primenančią Jėzaus žodžius: „Aš esu gyvenimo duona. Išties, kas ateina pas mane, nealks, ir kas mane tiki, niekada netrokš" (Jn 6,35).
Marija su Kūdikiu pavaizduota puikaus peizažo fone. Plati panorama su ant stačių uolų stovinčiomis viduramžiškomis pilimis, ramiu vandens paviršiumi ir kalnų grandine užsibaigiančiais melsvais toliais pasikartoja daugelyje Cranacho kūrinių. Kurdamas peizažus įkvėpimo dailininkas sėmėsi iš Dunojaus pakrančių kraštovaizdžio. Jaunystėje keliaudamas palei Dunojų jis gėrėjosi ramia ir plačia šios upės tėkme, stačiomis pakrančių uolomis su ant jų stovinčiomis pilimis ir vienuolynais, spygliuočiais medžiais apaugusiais kalnais ir kalvomis, kurių motyvus vėliau panaudojo savo kūriniuose. Cranachas yra laikomas Dunojaus tapybos mokyklos, svarbų dėmesį skyrusios peizažui, pradininku, o taip pat vienu iš peizažo žanro pradininkų Vakarų Europos tapyboje.
Ermitažo paveikslas žavi atlikimo meistriškumu, virtuozo ranka nubrėžta kiekviena linija ir potėpiu (verta atidžiau įsižiūrėti į dailininko pamėgtų baltų peršviečiamų draperijų pavaizdavimą, auksinių Marijos garbanų piešinį). Kruopšti ir detali tapysena netrukdo vaizdo monumentalumui, o prabangus raudonos, auksinės geltonos ir smaragdinės žalios derinys kuria džiugią, pakilią nuotaiką.