Darius Pocevičius. Knygos ir leidyklos sovietmečiu (II)

Knyga kaip deficitas

„Vagos“ direktorius Jonas Čekys 1961 m. buvo įsitikinęs, kad knygų stoka atsirado, nes žmonės pradėjo daugiau skaityti: „Mes jau nesistebime, jei išleidus knygą 15 ar 25 tūkstančių egzempliorių tiražu, po poros savaičių jos negalime gauti knygynuose. Žiūrime kaip į savaime suprantamą reiškinį. Mes žinome, kad tarybinės santvarkos sąlygomis tai yra normalus reiškinys.“1

Toks „normalus reiškinys“ tęsėsi ištisą trisdešimt­metį. Kultinės anų laikų jaunimo knygos, J. Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“, 1966, 1970 ir 1986 m. išleistos 30, 25 ir 60 tūkst. tiražais, neužteko šimtatūkstantinei bitnikų karta susižavėjusių jaunuolių miniai. Ji, kaip ir daugelis nuotykių žanro skaitalų, pateko tarp deficitinių knygų. Kaip paaiškinti paradoksalų reiškinį, kad dideliais tiražais išėjusios knygos tapdavo deficitinės? Populiarių knygų stoką 8 dešimtmetyje mėginta pateisinti miesčionišku požiūriu, skatinusiu betikslį knygų kaupimą. To meto spaudoje ne kartą buvo pašiepiami žmonės, puikavęsi knygomis kaip buto interjero puošybos elementais. Bandos arba snobizmo efektai, žinoma, darė savo, tačiau jie nepaaiškina, kodėl iš knygynų greitai dingdavo ir visiškai „neinteligentiškos“, t. y. neinterjeriškos, knygos be ryškių ir puošnių viršelių.

Daugelis deficitinių knygų buvo grožinės. Užsikabinus už šio fakto ir panagrinėjus grožinės literatūros knygų statistiką, paaiškėja, kad jų buvo išleidžiama palyginti nedaug, vos 10–15 proc. viso knygų ir brošiūrų skaičiaus. Palyginę 1985 ir 2015 m. grožinių knygų asortimentą ir tiražus, matome priešingą vaizdą: siaurą asortimentą seniau bandyta kompensuoti dideliais tiražais, o štai dabar išsiplėtęs asortimentas smarkiai sumažino tiražus (1 lent.).

1 lentelė. Grožinės literatūros knygų ir tiražų statistika, 1985 ir 2015 m., sudaryta pagal 1986 m. Lietuvos TSR spaudos statistikos biuletenį ir 2015 m. Lietuvos spaudos statistikos biuletenį

Taigi deficito priežastimi greičiausiai tapo pernelyg siauras, skaitytojų lūkesčių neatitikęs knygų pasirinkimas. Knygų deficitas išprovokavo įdomią ilgalaikę akciją. 1975-ųjų balandį „Vakarinės naujienos“ prapliupo serija skelbimų, raginusių rinkti makulatūrą. Netrukus paaiškėjo, kad tai buvo makulatūros keitimo į literatūrą preliudija. Eksperimentas „Makulatūra mainais už grožinę literatūrą“ startavo tų metų liepą ir truko metus. Reikėjo surinkti 20 kg seno popieriaus, pristatyti į supirkimo punktą ir tada buvo galima pasirinkti paklausią knygą iš sąrašo. Per pirmąjį akcijos pusmetį vilniečiai atsikratė 400 tonų makulatūros ir įsigijo 20 tūkst. knygų. Vajus buvo pripažintas sėkmingu ir pratęstas neribotam laikui.2

„Makulatūrinių“ knygų pasirinkimas nebuvo platus. 1980-aisiais galėjai įsigyti H. Beecher Stowe „Dėdės Tomo trobelę“, fantastinę N. Panovo knygą „Vandenyno platybėse“ ir dvi knygas iš „Drąsiųjų kelių“ serijos: R. Haggardo romaną „Montesumos duktė“ ir F. Cooperio „Locmaną“.3 Nepaisant to, aktyviausiais antrinių žaliavų rinkėjais tapo paaugliai ir spekuliantai, pirkę knygas dideliais kiekiais ir vėliau pardavinėję iš po skverno. Akcija vyko ir 1989-aisiais. Į makulatūrą tada patekdavo vis daugiau V. Lenino ir panašių veikėjų raštų. Už juos galėjai įsigyti Antano Kučinsko „Kęstutį“ su Gediminaičių stulpais ant viršelio, jaunimui skirtą Anatolijaus Rybakovo bestselerį „Arbato vaikai“, receptų knygą „Sau ir svečiams“, dar keletą deficitų.4

Automobiliais ir butais matuoti honorarai

Girtis honorarais ir lįsti į rašytojų kišenes anais laikais, kaip ir šiandien, reiškė blogą toną. Nelabai kas žinojo, kiek uždirba garsieji plunksnos meistrai, tačiau visiems buvo aišku, kad jie gyvena pavydėtinai gerai. Sklido gandai apie pasakiškus jų hororarus, butus ir vasarnamius.

Visų pirma, gerai matomoje rašytojų hierarchijos aisbergo viršūnėje atsidurdavo garbingiausių valstybinių premijų laureatai. Premijos leido jiems sukaupti ne tik kultūrinį, bet ir finansinį kapitalą: Stalino premija – 100 tūkst., tokio paties dydžio Lenino – 10 tūkst. rublių (po pinigų reformos). Lietuvos literatų tarp pateptųjų buvo nedaug. Pirmąją gavo keturi (S. Nėris, T. Tilvytis, A. Gudaitis-Guzevičius, A. Venc­lova), antrąją – tik du (E. Mieželaitis, J. Avyžius). 7 dešimt­mečio pradžioje už ją išeidavo beveik 2 prestižiniai automobiliai „Volga“, tuomet kainavę 5,6 tūkst. rublių.

O štai LTSR valstybinė premija (dabartinės Nacio­nalinės premijos analogas) buvo gana nedidelė – 1 500 rublių, t. y. tiek, kiek vidutinis pilietis uždirbdavo per metus. Iki 1989-ųjų ją gavo 73 mūsų rašytojai ir literatūrologai. Žemesnio rango literatai turėjo tenkintis 200–500 rublių vertės Žemaitės, Zigmo Gėlės ir kitomis premijomis, kurių buvo pristeigę kolūkiai, ministerijos ir žinybos. Tarytum parodijuodamas jų gausybę, poetas Sigitas Geda 1985-aisiais sugalvojo 10 rublių įvertintą Jot­vingių premiją, kuri stebulingai išliko iki šiol kaip pagrindinis „Poetinio Druskininkų rudens“ apdovanojimas.5

Gerokai didesnės sumos rašytojams atplaukdavo ne premijų, o honorarų pavidalu. 1980 m. „Vagos“ leidykla honorarais išmokėjo 1,3 mln., o pačios leidyklos darbuotojų atlyginimų fondas siekė tik 270 tūkst. rublių.6

2 lentelė. LTSR rašytojų gauti honorarai per 1967–1971 m. Alfonsas Bieliauskas. „Anapus Rubikono“, IV knyga. V.: Pradai, 2001, p. 498–500. Pastaba: į lentelę neįtraukti už kūrinių vertimus į kitas kalbas honorarai, gauti iš kitų TSRS respublikų leidyklų; neįtraukti ir autoriai, gavę honorarus grynais pinigais arba per įgaliojimus

 

Labai įdomią lentelę prisiminimų penkiatomyje „Anapus Rubikono“ pateikė buvęs LTSR rašytojų sąjungos valdybos pirmininkas Alfonsas Bieliauskas, kadaise pedantiškai išsirašęs duomenis iš žiniaraščių apie įvairių rašytojų gautus honorarus per 5 metus (2 lent. Čia pateikiamas tik dešimtukas). Joje 63 autoriai, kurių honorarų suma smarkiai viršijo to meto vidutinį darbo užmokestį, per penkmetį apytiksliai siekusį 7,2 tūkst. rublių (120 rub. per mėn. x 12 mėn. x 5 metai).

Pirmasis ketvertas – E. Mieželaitis, Just. Marcinkevičius, J. Avyžius, J. Baltušis – lyg ir patvirtina teiginį, kad valdžiai artimas rašytojų elitas vargo tikrai nematė. Tačiau žemiau sutinkamos pavardės verčia daryti išvadą, kad gerai uždirbti galėjo ir su politine valdžia mažai susiję literatai, pasižymėję produktyvumu arba išnaudoję leidybos konjunktūrą. Sąrašo viršūnėse figūruoja ne tik K. Saja su V. Palčinskaite, kurių pjesės buvo statomos ne viename teatre, bet ir populiarias kelionių apybraižas rašęs Georgijus Metelskis (24 864 rub.) bei vaikiškomis knygutėmis apie gamtą pagarsėjęs Rimantas Budrys (23 798 rub.). Tarp išrinktųjų taip pat atsidūrė buvę tremtiniai Albinas Žukauskas (18 627 rub.) ir Antanas Miškinis (15 171 rub.).

Kad konjunktūra anuomet reiškė nemažai, patvirtino ir daug permainų literatūros pasaulyje matęs V. Sventickas: „Už storą, dideliu tiražu pasirodžiusį romaną išeidavo automobilis. Kūrinys turėjo būti ne mažesnis kaip 15 spaudos lankų, o tiražas – 30 tūkst.“7

Nuo rašytojų stengėsi neatsilikti ir vertėjai. Kad honorarai už vertimus tada būdavo gana dideli, ypač lyginant su dabartiniais, paliudijo Virgilijus Čepliejus, už savo pirmąjį darbą – 1970 m. išverstą J. Finney’o romaną „Tarp dviejų epochų“ (303 p., 25 tūkst. tiražas) – gavęs tokią pinigų sumą, kuri prilygo penktadaliui 2 kambarių kooperatinio buto kainos.8

Nuotrupos iš įvairių prisiminimų knygų patvirtina ir gandus apie rašytojų vasarnamius. Už „Raštų“ šešiatomį, išėjusį 1956–1958 m., I. Simonaitytė Priekulėje pasistatė vasaros rezidenciją, šiandien tapusią memorialiniu muziejumi. A. Bieliauskas, kurio romanas „Rožės žydi raudonai“ (1959) per dešimtmetį buvo perleistas dar tris kartus, iš honorarų įsirengė vasarnamį Lakajos kaime. Jo prisiminimų knygoje išsiskiria gražus pasažas apie 7 ir 8 dešimtmečių sandūroje kilusią rašytojų bėgimo nuo civilizacijos madą. Sodybas aplink Vilnių iš honorarų tada įsigijo nemažai literatų: J. Avyžius, A. Baltrūnas, V. Dautartas, A. Maldonis, E. Mieželaitis, J. Požėra. „Atgal į kaimą“ nepanoro keltis tik Just. Marcinkevičius, kiek vėliau pasistatęs kooperatinį butą Druskininkuose.9

A. Bieliausko surinkti duomenys paneigia šiandien įsitvirtinusį Vytauto Kubiliaus teiginį, kad iš 200 Lietuvos rašytojų sąjungos narių vien rašydami anais laikais galėjo pragyventi beveik 40.10 Profesionalių rašytojų tada buvo dvigubai daugiau.

1990-aisiais „katino dienos“ rašto žmonėms baigėsi. Rašytojų sąjungos kuluaruose būdavo liūdnai juokaujama, kad Lietuvoje liko vienas rašytojas profesionalas – veterinaras Edmundas Malūkas, kasmet išleidžiantis po nuotykinio žanro bestselerį. Dėl rašytojų nenaudai įvykusių pokyčių virkavo ir ilgametis Televizijos ir radijo komiteto pirmininkas Jonas Januitis, 1998 m. išleidęs prisiminimų knygą: „1989 metų gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje buvo 9 868 profesionalūs menininkai. Po poros metų valdžia juos užmiršo, nustojo teikti bet kokias privilegijas. Menininkų, gyvenančių iš savo kūrybos, pragyvenimo sąlygos nuolat blogėja. Pavyzdžiui, jaunam kompozitoriui, norinčiam nusipirkti vieno kambario butą reikėtų parašyti 25 simfonijas, rašytojui – 20 romanų, dramaturgui – 40 pjesių. Deja, net didžiausi grafomanai neatlaikytų tokių tempų.“11

Kas Vilniaus knygų mugės pramotė?

Leidybos industrija negalėjo išsiversti be knygų mugių ir parodų. „Lietuvos TSRS sostinėje Vilniuje prasidėjo parengiamasis darbas tarybinės knygos platinimo mėnesiui. Pilies centrinėje aikštėje pirmą kartą Lietuvoje atsidarys didelė knygų rinka“, – 1948-ųjų rugsėjo viduryje pranešė „Tiesa“.12 Nežinia, gal prastai pasiruošta, gal pasitaikė darganotas oras, bet apie knygų „rinką“, t. y. turgų, tais metais spaudoje daug nekalbėta.

Pokario metais rengtose knygų mugėse leidyklos tiesiogiai nedalyvaudavo, jų priedermė buvo kita – rengti naujausių knygų parodas. 1950-ųjų gegužę pranešta, kad LTSR dailininkų sąjungos parodų paviljone, vėliau tapusiame kino teatru „Kronika“ (dabartinėje Evangelikų reformatų bažnyčioje), atidaryta Lietuvoje išleistų naujausių knygų paroda. Kitais metais paroda su panašiais stendais persikėlė į Operos ir baleto teatrą ir tapo tradicinė.
Sunku pasakyti, kuri iš jų – mugė ar paroda – buvo šiandienės Vilniaus knygų mugės pramotė. Galbūt abi.

1972-ieji buvo ypatingi – TSRS siūlymu UNESCO juos paskelbė tarptautiniais knygos metais. Bibliotekose vyko atvirų durų dienos, įvairiose miesto vietose rengtos knygų parodos, o skambiausiu akordu tapo birželio 10-ąją Vingio parke surengta Knygos šventė su daugybe knygų kioskų, kultūrine programa ir dideliu koncertu.13

1982 m. Savanoriškos knygos bičiulių draugijos iniciatyva atsirado tradicinė Knygos šventė. Keliavusi po visą Lietuvą, ji 1986-ųjų gegužę išsibarstė po universitetą: Sarbievijaus kiemas atiteko „Vagai“, M. Daukšos – „Minčiai“, A. Mickevičiaus – „Vyturiui“, Alumnato – „Mokslui“. Didžiajame kieme grojo kaimo kapelos, vyko teatrų pasirodymai, prie K. Donelaičio paminklo surengtas baigiamasis vakaras.14
Po keliolikos metų sumanyta Vilniaus knygų mugė, netrukus nustelbė visus mažesnius su knygomis susijusius renginius.

1 pav. K. Saja 1988 m.  tarptautinėje Maskvos knygų mugėje.  V. Brajo nuotrauka.  „Vakarinės naujienos“, 1989 m. | 2 pav. Knygų ir plokštelių prekeivis Artūras  Barysas-Baras  aukcione 1987 m.  A. Žižiūno nuotrauka.  „Naujos knygos“,  1988 m. vasaris.

Auksiniai skaitytojų ir leidėjų laikai

Kodėl 1988–1990 m. laikotarpis skaitytojams ir leidėjams buvo auksinis?

Ekologijos sumetimais buvo pristabdyti popieriaus fabrikų pajėgumai, ėmė trūkti popieriaus, tačiau bendras visų knygų ir vidutinis vienos knygos tiražas pasiekė maksimumą – populiaresnės knygos spausdintos nebe 40–50, o 80–100 tūkst. egz. tiražais. Absoliuti rekordininkė – A. Šapokos redaguota „Lietuvos istorija“, per tuos metus pasiekusi šiandien sunkiai įsivaizduojamą 356 300 egz. skaičių. „Šapokos istorija, už kurios kserokopiją studentaudamas buvau paklojęs visą stipendiją – 40 rublių, 1992–1993 metais, negražiai sakant, mėtėsi ant kiek­vieno kampo“, – prisiminė V. Gasiliūnas.15
Per tuos trejus metus fotografuotinių leidinių pavidalu skaitytojus nudžiugino ne tik šis Atgimimo bestseleris, bet ir daugelis anksčiau draustų knygų. Atsivėrė egzodo literatūros klodai, pradėta gausiai publikuoti emigrantų kūrybą, viešumon iškilo trijų į Vakarus pasitraukusių rašytojų pavardės: Tomo Venclovos, Icchoko Mero ir Sauliaus Tomo Kondroto. Išeivijos poetas Bernardas Brazdžionis Vilniuje ir Kaune sutiktas kaip roko žvaigždė, jo poezija, tarpukario Lietuvoje ir už Atlanto leista vidutinišku 1000 egz. tiražu, sulaukė šimtąkart didesnio dėmesio.

Politiniai pokyčiai iškėlė keletą naujų pavardžių. Jaunimo literatūroje ilgai karaliavusį Algimantą Zurbą su „Šimtadieniu“ (1975), „Integralu“ (1981) ir „Skersvėju“ (1984) nuo sosto nustūmė aštriau, drastiškiau ir erotiškiau rašiusi Jurga Ivanauskaitė. Antisovietiniais arkliukais į plačias lankas išjojo Ričardas Gavelis ir Jurgis Kunčinas, kurių ankstesni kūriniai nebuvo sulaukę ypatingo dėmesio. Ta pati banga atnešė tremtinių ir partizanų literatūros fenomeną: lyg iš gausybės rago pasipylusios literatūriškai blankios ir vienodos, tačiau politiškai aktualios prisiminimų knygos tiražuotos kelis dešimtmečius.

9 dešimtmečio pabaigoje ekonomikos krizė sukėlė totalų prekių deficitą ir paradoksaliai padidino perkamąją galią – kur leisti pinigus, kai parduotuvės tuščios? Tuo sumaniai pasinaudojo leidėjai, paklausioms knygoms nustatę nemažas kainas: B. Brazdžionio „Poezijos pilnatis“ kainavo 8, o A. Šapokos „Lietuvos istorija“ – 9,5 rublio, t. y. triskart daugiau už „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ tomą. Nepaisant to, jos šluote šluotos.

Suprekinimas

„Ar knyga yra prekė?“ – 1984-ųjų rugpjūtį klausta „Literatūroje ir mene“. Pakalbinus Respublikinės knygų bazės direktorių ir pasitelkus senojo knygų leidėjo Pranciškaus Skorinos paaiškinimą, kad „knygos skirtos mokyti paprastus žmones, kad šie, įgiję išminties, gerai gyventų pasaulyje“, padaryta išvada apie dvejopą prigimtį: vienos knygos yra meno kūriniai, o kitos – parašytos tam, kad pasiimtum honorarą, – rašytiniai produktai, arba prekės.16

Praslinkus penkeriems metams padėtis smarkiai pasikeitė. 1989-ųjų rugpjūtį miesto laikraštis jau švietė didele antrašte „Knyga – komercinė prekė“ (1 pav.). Vykti į tarptautinę Frankfurto knygų mugę susiruošęs „Mokslo“ leidyklos redaktoriaus pavaduotojas Arvydas Sabonis išreiškė to laiko dvasią: „Pagaliau imame suprasti, kad ir toks dvasinis dalykas kaip knyga turi galingą komercinę vertę.“ Tiesa, lietuviškų prekių komercinė vertė tada, kaip ir šiandien, nebuvo itin galinga. „Pasaulį stebinančių bestselerių neturime. Neturime Bykovo, Pasternako, Aitmatovo... Būtent juos žino ir jais domisi pasaulio firmos. Lietuviška knyga kol kas nuošaly“, – optimizmu nespinduliavo „Vagos“ direktorius.17

Knygų suprekinimo procesą liudijo ir 1987-ųjų pabaigoje surengtas pirmas Lietuvoje knygų aukcionas. Gruodžio 5-ąją VRM kultūros ir sporto rūmuose parodytas 4 val. trukęs šou su kultūrine programa: podiumu vaikčiojo Dailės instituto madų teatro merginos, grojo tuomet populiari grupė „Ad libitum“, aukcioną vedė žurnalistas Algimantas Čekuolis su rašytoju Vytautu Petkevičiumi. Tarp 600 žiūrovų, kurių didelę dalį sudarė tiesiog smalsuoliai, atėję pažiopsoti į neregėtą dalyką, išsiskyrė knygų spekuliantais anksčiau vadinti bibliofilai, o tarp jų – impozantiškos išvaizdos melomanas A. Barysas-Baras (2 pav.). Pusę iš 127 aukcionui pateiktų senų knygų įsigijo valstybinės knygų saugyk­los. Retas 1937 m. J. Bułhako fotografijų albumas už 275 rublius iškeliavo į Knygų rūmus. Daugiausia, 400 rublių, paklota už 1901-aisiais Syzranėje išleistą senų monetų katalogą. „Žiūrovai ilgai neužmirš šio knygos išaukštinimo ritualo, tegu ir susijusio su komercija“, – ironiškai apibendrino „Naujos knygos“.18

Suprekinimas neatsiejamas nuo desakralizavimo. Knygos ėmė prarasti kultūros fetišo statusą ir artėti prie skalbimo miltelių, o virš rašytojų galvų pradėjo blankti šventumo ir neliečiamumo aureolės. Šį vyksmą vaizdžiai iliustravo 1990-aisiais visoje Lietuvoje vykusios politinės J. Baltušio knygų ir jo paties viešo niekinimo akcijos. Knygų plėšymo, tepliojimo ir deginimo aktai žymėjo vienos epochos pabaigą ir kitos pradžią.

 

1 J. Čekys. „Draugas, kuris neapvilia“, Naujos knygos, 1961 m. birželis, Nr. 6 (18), p. 3.

2 A. Kotliarevskis. „Eksperimentas pavyko“, Vakarinės naujienos, 1976-04-22, Nr. 94 (5593), p. 2.

3 „Makulatūra – talonas – knyga“, Vakarinės naujienos, 1980-04-01, Nr. 78 (6788), p. 3.

4 „Už makulatūrą“, Vakarinės naujienos, 1989-04-27, Nr. 97 (9507), p. 1.

5 Lina Lebednikaitė. „Lietuvos literatūrinės premijos ir jų reikšmė leidybai“, Knygotyra, 2017, Nr. 69, p. 105–109.

6 „Vaga“ veda pirmyn“, Naujos knygos, 1981 m. gegužė, Nr. 5, p. 6–7.

7 Pokalbis su literatūros kritiku Valentinu Sventicku. 2018 m. vasario 27 d. pokalbio įrašas iš autoriaus archyvų.

8 Virgilijus Čepliejus: „Vertėju gali būti tiktai smalsus žmogus“, 15min.lt, 2018-01-17, www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/virgilijus-cepliejus-verteju-gali-buti-tiktai-smalsus-zmogus-286-912172.

9 Alfonsas Bieliauskas. „Anapus Rubikono“. IV knyga. – V.: „Pradai“, 2001, p. 376–379.

10 „Ši diena ir rytojaus vizija“, Metai, 1994, Nr. 1, p. 88.

11 Jonas Januitis. „Užvakar ir šiandien: 35 metai eterio tarnyboje“. – V., 1998, p. 200.

12 „Knygų rinka“, Tiesa, 1948–09–14, Nr. 218 (1661), p. 1.

13 J. Godunavičienė. „Šventė Vingyje“, Vakarinės naujienos, 1972-06-09, Nr. 133 (4412), p. 1.

14 „Vilniaus knygos šventė“, Vakarinės naujienos, 1986-05-28, Nr. 122 (8632), p. 2.

15 Virgilijus Gasiliūnas. „Visiškai tarp kitko: Šapokos „Lietuvos istorijos“ fotografuotinių leidimų bendras tiražas, 2014-06-11“, virginijusg.blogspot.lt/2014/06/624-visiskai-tarp-kitko-sapokos.html.

16 Tadas Vytaras. „Ar knyga yra prekė?“, Literatūra ir menas, 1984-08-25, Nr. 34 (1969), p. 3.

17 Dana Šiaudinytė. „Knyga – komercinė prekė“, Vakarinės naujienos, 1989-08-16, Nr. 188 (9598), p. 2.

18 Edvardas Vaitkus. „Viens... Du... Trys... Parduota!“, Naujos knygos, 1988 m. vasaris, Nr. 2, p. 6–9.

Draugai