Darius Pocevičius. Skulptoriaus Petro Aleksandravičiaus reliktai (I)

Iš straipsnių ciklo „1944–1990 m. Vilniaus spalvos“

 1 pav. Gyvenamasis namas su bareljefu  Jūratės g. 8, 2016 m.

Klajodami po privačių trobų, namų ir vilų kvartalus Antakalnyje, negalime nepastebėti įdomaus meninio akcento – bareljefo, įmūryto Jūratės g. 8 namo fasado nišoje (1 pav.). Tai unikalus ir vienintelis taip pagražintas privatus namas Vilniuje. Visuomeninių pastatų su bareljefais ar horeljefais turime daugiau, pvz., buvęs bankas Gedimino pr. 14 arba buvę Pirklių namai Gedimino pr. 35, o štai privačių, deja, ne.

Įdėmiau pažvelgę į klasikinę reljefo kompoziciją, atpažinsime pajūrio peizažą su žvejais. Žuvėdros, keturi tinklą traukiantys vyrai, visur nosį kišantis smalsus berniukas, lauknešėlį dirbantiems vyrams atnešusi moteris su dukra (6 pav.). Tai 1954 m. skulptoriaus Petro Aleksandravičiaus darbas „Žvejai“. Nuo 1956-ųjų čia gyveno ir pats kūrinio autorius su žmona. Tai Aleksandravičių namas, kuriam sklypą išrūpino skulptoriaus uošvis akademikas Jonas Kriščiūnas.

2 pav. Prof. J. Kriščiūno prašymas, 1953-04-11, VAA, f. 761, ap. 9, b. 405, l. 293.  3 pav. Jūratės g. 8 žemės sklypo situacinis planas, 1953-05-13, VAA, f. 761, ap. 9, b. 397, l. 62

„Iš miesto centro pasukame ramia pušimis ir sodais apaugusia kalnelio atšlaite į Gailestingųjų Seserų gatvę. Aplinkui jaukūs nauji mūriniai namukai, išaugę kaip grybai po lietaus. Štai ir skulptoriaus Aleksandravičiaus butas“, – rašė 1958 m. čia užsukusi „Vakarinių naujienų“ žurnalistė1. Šiandien name gyvena skulptoriaus anūkės šeima, rūsyje įrengta nemaža jo darbų ekspozicija. Gal kada nors ši vieta virs viešu arba pusiau viešu muziejumi?

Reliktų paieškos keliai iš Jūratės gat­vės veda mus į dar dvi Vilniaus vietas, tiesiogiai susijusias su kūrybine P. Aleksandravičiaus veikla.

Antrasis P. Aleksandravičiaus kūrinys Vilniuje, kurį visi gerai žino, – tai 1970-ųjų spalį pagrindinio Vilniaus prospekto skvere atidengtas paminklas rašytojai Žemaitei, nuo 1947 m. nugyvenęs ilgą ir vingiuotą gyvenimą.

Trečią skulptoriaus rankomis sukurtą Vilniaus reliktą yra matęs nedaugelis. Tai memorialinė lenta architektui L. Gucevičiui, įrengta Vilniaus dailės institute 1948 m. minint jo mirties 150-ąsias metines. Ji suteikia mums progą prisiminti garsiojo architekto įamžinimo miesto erdvėje istoriją: po penkerių metų paminėjus jo 200-ąsias gimimo metines, Vilniuje atsirado L. Stuokos-Gucevičiaus gatvė, o 1984-aisiais greta jos iškilo ir paminklas.

 4 pav. Gyvenamojo namo Jūratės g. 8 fasado projektas, arch. E. Budreika, 1953 m., iš G. Filipavičienės archyvo.  5 pav. P. Aleksandravičius prie savo namo Jūratės g. 8, 1972 m., M. Gudovskio nuotrauka iš G. Filipavičienės archyvo

Du akademiko sklypai

Socialinės lygybės ir teisingumo idėjas naujoji „liaudies“ valdžia Lietuvoje deklaravo jau prieš pirmuosius Seimo rinkimus 1940-ųjų liepą. Darbo Lietuvos sąjungos programoje numatytos konkrečios priemonės turėjo panaikinti socialinę atskirtį tarp turtuolių ir beturčių, tarp aukštų viršininkų ir paprastų darbininkų2. Karo pristabdyta programa aktyviai vykdyta pokariu: Vilniaus krašte konfiskuotas lenkų dvarininkų turtas, mieste nacionalizuotos didesnės kaip 220 kv. m namų valdos, padidinti mažiausiai uždirbusių darbininkų atlyginimai. Tačiau į erdvius namus netrukus įsikraustė naujojo elito atstovai, skirtumai tarp visagalių viršininkų ir pastumdėlių darbininkų taip ir nebuvo panaikinti, o įvairiais propagandiniais vualiais pridengta politinė ir socialinė visuomenės hierarchija išliko visą 1944–1990 m. laikotarpį. Tuomet galiojusį seną principą „Kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui“ gerai iliustruoja pavyzdys, kaip buvo skirstomi žemės sklypai.

Iki 1962-ųjų, kol nebuvo uždrausta privačių namų statyba, valdžia gana dosniai dalijo sklypus naujiems namams paskirtose vietose. Mieste atsirado ištisi kaimietiškų sodybų kvartalai. Išsvajotus 6 arus juose gaudavo įvairių socialinių sluoksnių atstovai: ir spaustuvės mašinistas, ir technikumo dėstytojas, ir instituto laborantė, ir leidyklos sargas.

Daug aukštesniu socialiniu statusu pasižymėjo laimingieji, gavę sklypus ramioje Jūratės gatvelėje Antakalnyje, kur jau buvo pridygę tarpukariu statytų gražių vasarnamių. 6 dešimtmetyje čia namus mūryti pradėjo redaktoriai, direktoriai, skyrių viršininkai. Ne vienu, o iškart dviem sklypais 1953 m. pamalonintas entomologas, nusipelnęs Lietuvos agronomas, akademikas, Aukščiausiosios tarybos deputatas Jonas Kriščiūnas.

Įdomu, kad tą pačią dieną jis parašė du beveik identiškus prašymus: vieną –­ kaip Lietuvos žemės ūkio akademijos profesorius3 (3 pav.), kitą – kaip Vilniaus universiteto dėstytojas4. Po mėnesio abu prašymai buvo patenkinti ir profesorius-dėstytojas gavo sklypus Gailestingųjų Seserų g. 8 ir 12 (4 pav.). Pirmajame iškilusį namą jis perleido duk­rai Giedrei Kriščiūnaitei-Aleksand­ravičienei, antrajame – sūnui Jonui. Pats akademikas niekada Vilniuje negyveno. Jis turėjo butą Kaune, Kęstučio gatvėje, ir namą Dotnuvoje.

Plytos – iš griuvėsių, stogas – iš Dotnuvos

Namo projektą tais pačiais metais parengė Aleksandravičių šeimos draugas architektas Eduardas Budreika. Virš fasado brėžinio (4 pav.) užrašyta: „Jono Kriščiūno mūrinis gyvenamasis namas, E. Budreikos projektas, 1953 m., išpildė V. Zonas.“5 Monografijoje „Eduardas Budreika“ architektas apie šį darbą užsimena vos vienu sakiniu: „Jo šeimai suprojektavau gyvenamąjį namą, kurį jis prašė daryti kuo kuklesnį, vienaaukštį, bet su didele skulptoriaus dirbtuve kiemo pusėje.“6 Didžiulė dirbtuvė iš tikrųjų užėmė mažne pusę namo. Viršutinio apšvietimo įrengti nebuvo įmanoma, tad P. Aleksandravičius turėjo tenkintis šviesa, sklindančia pro didelius langus. Dirbtuvės centre stovėjo sukamasis stalas, ant kurio jis nulipdė ir Žemaitės, ir A. Vienuolio paminklų modelius.

Pati namo statyba truko porą metų. „Statant namą daug padėjo uošvis akademikas. Štai kai kurie medžio darbai – durys, langai – yra iš Kauno atvežti. Juos ten kažkokioj dirbtuvėj užsakė ir padarė. Plytos senos, surinktos iš griuvėsių, kur buvo laisvinami plotai ir leista ardyt... Stogas irgi senas – nuimtas nuo uošvio kluono Dotnuvoje, kur jis turėjo ūkį“, – prisiminė P. Aleksandravičius.7 Įkurtuves naujame name (5 pav.) skulptoriaus šeima atšventė 1956-ųjų sausį.

6 pav. Skulptūrinis reljefas „Žvejai“, skulpt. P. Aleksandravičius, 1954 m., LLMA, f. 331, ap. 1, b. 14, l. 1

Pajūrio lopinėlis Antakalnyje

Vietą skulptūriniam reljefui priekiniame namo fasade jau buvo numatęs E. Budreika (4 pav.). „Tą reljefą pradėjau daryti dar vokiečių okupacijos laikais. Prieš karą ne kartą lankiausi Palangoje. Kadangi čia pat buvo žvejų kaimeliai, ten eskizuodavau, turėjau piešinių. Pagal tuos įspūdžius padariau mažesnį „Žvejų“ variantą. Ir vėliau prie tos temos teko dar ne kartą grįžti. Viena kompozicija yra dabar prie mano namo...“ – aiškino kūrinio autorius8.

Skulptoriaus dukra restauratorė Gied­rė Filipavičienė mano, kad reljefas ant namo sienos atsidūrė neatsitiktinai: „Pokalbių knygoje „Aš pats sau neįdomus“ tėvas surašė darbus, kurie jam atrodė reikšmingi ir pavykę. Tarp tokių matome ir šį kūrinį, vadinasi, jis jam buvo pakankamai svarbus.“9

Nežinant istorijos būtų galima sugalvoti dar vieną priežastį – įvaizdžiais mąstęs skulptorius juk galėjo Jūratės gatvę specialiai padabinti pajūrį vaizduojančiu bareljefu. Tačiau 1956-aisiais, kai namas buvo baigtas, ši gatvė vis dar vadinta senuoju Gailestingųjų Seserų pavadinimu, o pseudoistoriko Teodoro Narbuto išgalvotos dievybės Jūratės vardu pakrikštyta tik 1963-iųjų sausį10. Taigi pajūrio peizažas namo sienoje atsirado greičiausiai dėl to, kad tuo metu tai buvo naujausias skulptoriaus darbas, kuriuo jis didžiavosi ir vėliau.

 

1 P. Svičiulienė. „Skulptoriaus P. Aleksandravičiaus dirbtuvėje“, Vakarinės naujienos, 1958-06-06, Nr. 112, p. 3.
2 „Darbo Lietuvos sąjungos rinkiminė programa“, Vilniaus balsas, 1940-07-07, Nr. 156 (209), p. 1.
3 LŽŪA profesoriaus Jono Kriščiūno prašymas dėl žemės sklypo, 1953-04-11, VAA, f. 761, ap. 9, b. 405, l. 293.
4 Vilniaus universiteto dėstytojo Jono Kriščiūno prašymas dėl žemės sklypo, 1953-04-11, VAA, f. 761, ap. 9, b. 405, l. 301.
5 J. Kriščiūno gyvenamojo namo projektas, 1953 m., arch. E. Budreika, iš G. Filipavičienės archyvo.
6 Ipolitas Mogilnickas. „Eduardas Budreika: gyvenimas ir kūryba“. – V., 1998, p. 34.
7 Vidmantas Jankauskas. „Aš pats sau neįdomus: pokalbiai su prof. Petru Aleksandravičiumi“. – V.: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1996, p. 100.
8 Ten pat, p. 113.
9 Pokalbis su G. Filipavičiene. 2017 m. kovo 8 d. garso įrašas iš autoriaus archyvų.
10 Vilniaus vykdomojo komiteto sprendimas dėl pavadinimų suteikimo kai kurioms miesto gatvėms, 1963-01-25, VAA, f. 761, ap. 9, b. 892, l. 42.

Draugai