Dmitrij Bykov. Kodėl Gerasimas nuskandino Mumu

Ivano Turgenevo gimimo 200-osioms metinėms

Ivanas Turgenevas 1938 m. Kirilo Gorbunovo piešinys
Ivanas Turgenevas 1938 m. Kirilo Gorbunovo piešinys

Flaubert’as jį labiau vertino už Tolstojų, kuriam viename laiške priekaištavo, kad pernelyg kartojasi ir filosofuoja – deja, ir viena, ir kita – tiesa. Maupassant’as laikė Turgenevą ne tik žodžio „nihilizmas“ išradėju, bet ir pirmuoju saspenso meistru Europoje (iš „Mumu“ padaryta „Madmuazelė Koketė“ sugadinta mopasaniško perpasakojimo).

Turgenevas sakydavo: „Rašydamas prancūziškai apie stilių gali negalvoti.“ Būtent todėl jo paskutinis apsakymas trys dienos iki mirties buvo padiktuotas prancūziškai. Europa Turgenevą vertino, ir gerai darė. Iš jo tenai daug kas išaugo, kaip ir pas mus iš Gogolio „Milinės“. Europinį ideologinį romaną, trumpą, kupiną dialogų, vengiantį vienos pozicijos, iniciavo ne Tolstojaus tradicija (kuri ir pati rėmėsi audringu ir netaisyklingu Hugo romanu), o Turgenevo. Jis populiarus Anglijoje, mėgstamas Vokietijoje ir apskritai visiems išauklėtiems žmonėms jis savas. Apie jo romanų moralę negalime spręsti vienareikšmiškai. Nes neaišku, kam visa tai pasakojama, kieno pusėje yra pats autorius. Rašytojo pozicijos dvilypumas, netvirtumas, ką gi rinktis – stiprų, bet žiaurų ar reflektuojantį, protingą, bet nereikalingą žmogų, – akivaizdžiai atsiskleidžia jo straipsnyje „Hamletas ar Don Kichotas“, kuriame visos autoriaus simpatijos formaliai yra Don Kichoto pusėje, o meilė – Hamleto.

(...) Savo mokiniams labiausiai mėgstu užduoti paprastus klausimus – į tokius, kaip žinome, sunkiausia atsakyti. Kas yra diskriminantas, jums geriau ar blogiau paaiškins kiekvienas, o štai, kodėl vanduo yra šlapias arba kokia gyvenimo prasmė, negali pasakyti niekas. Tai štai jums pats elementariausias ir mažiausiai „atsakytas“ klausimas rusų literatūroje, turintis tiesioginį ryšį ir su rašytojo asmenine tragedija, bodėjimusi skaityti jo kūrinius vėlesniais laikais. Kodėl Gerasimas nuskandino Mumu?

Dažniausias atsakymas: Gerasimas lieka vergas, todėl, norėdamas palikti savo ponią dvarininkę, jis išpildo jos paskutinį paliepimą – atsikratyti šuns, o jau paskui, lėtai dėliodamas kojas, nužingsniuoja dulkėtu keliu. Tai gana kvailas atsakymas, nes nužudyti šunį nėra vergo poelgis, jau nekalbant apie tai, kad tokios sudėtingos mintys vargu ar iš viso jam kyla. Mano atsakymas kitoks, gana akivaizdus. Kad taptų laisvas, jis privalo paskandinti savo „mumu“, tą vienintelį „mumu“, kurį turi. Trumpai tariant, nužudyti savyje žmogiškumą, nes kitaip išeiti iš ponios namų neįmanoma. Kol turi ką nors, prie ko esi prisirišęs, ką myli, tol nesi laisvas. Tai ir yra pagrindinė turgeneviška kolizija.

Tik neaišku, kodėl šis palyginti paprastas apsakymas ilgai buvo nepastebėtas ir kritikų neiššifruotas. Pernelyg ilgai interpretuotas kaip istorija, nukreipta prieš baudžiavą. Tai, kad Turgenevas, kaip ir visi padorūs žmonės, kaip visi europiečiai, nemėgo baudžiavos, – akivaizdu. Tačiau vien dėl to nebuvo verta nei apsakymo rašyti, nei šuns skandinti. Pagrindinė Turgenevo kūrybos kolizija – kiekvienas poelgis, žygdarbis, dvasinis ūgtelėjimas, radikalus lūžis pirmiausia reikalauja atsisakyti brangiausių dalykų. Ne visai tiksliai, žinoma, bet tai vadinama „siela“. Todėl mums nori nenori simpatiškas „Tėvų ir vaikų“ Kirsanovas, užkampyje grojantis violončele, 45-erių susilaukiantis vaiko ir nuolat pašiepiamas Bazarovo.

Juk egzistuoja tas neišreikštas, nepaaiškinamas švelnumas, sielos drovumas, tai, ką galima vadinti inteligentiškumu. Tačiau ši sąvoka gana banali, inteligentu gali būti ir blevyzgotojas, vulgarus žmogus, dažnai, tiesą sakant, ir būna, o čia tas paslaptingasis „mumu“... Pasakyčiau taip: tai vienintelė stipriųjų silpnybė, vienintelis likęs bejausmių mažutėlių prisirišimas, vienintelis bruožas, kurį dar turi nebylus kiemsargis Gerasimas. Kaip Glazkovas poeziją vadino „stipriomis šlubio rankomis“, taip ir Mumu – vienintelė meilė nemylimo, absoliučiai neemocionalaus „vaikščiojančio grabo“, kuriame nieko žmogiško nebeliko, išskyrus tą keistą ryšį. Mumu jis myli taip, kaip mylimas paskutinis turimas „daiktas“. Tačiau jeigu norime tapti laisvais žmonėmis, privalome tą paskutinįjį savyje užmušti. Štai apie ką iš tiesų visa Turgenevo kūryba.

Turgenevas juk apskritai kaip rašytojas labai neracionalus – jis nuolat priešinosi racionalumui. Gal todėl jam visad sekėsi vaizduoti gamtą. Tolstojus su neapykanta sakė: „Vienintelis jo meistriškumas, nuo kurio kitiems net rankos nusvyra kažką panašaus rašyti, tai peizažai.“ Iracionalią gamtos galią – audringą ar idilišką – Turgenevas jaučia geriausiai.

Užtat nekaip jam sekėsi išreikšti idėjas. Visos jo idėjos plokščios. Insarovas kovoja už kažin kokią abstrakčią tolimos tautos laisvę, už bulgarų neprik­lausomybę, nors bulgarai pačiam Turgenevui, taip sakant, „po barabanu“. Bazarovo idėjos išskydusios, mes nieko apie jas taip ir nesužinome, jis – tiesiog naikintojas: viena iš jo pozityvių idėjų, kad varles reikia pjaustyti, o kita, kad Puškino nereikia skaityti. Visa tai nepanašu į rašytojo pozityvią programą, kol priešpaskutiniame ir turbūt geriausiame romane jis atvirai parašo, kad viskas tik dūmai, dūmai ir dūmai. Jokių idėjų nėra. Jokių įsitikinimų. Yra tik skirtingos psichologijos, o ideologijos paprasčiausiai neegzistuoja.

Bazarovas, žinoma, ne ideologinis herojus ir romanas, žinoma, ne apie jį. Romanas įteikia savotišką raktą tau pačiam, – jeigu imsim ir išsiaiškinsim herojų likimus.

(...) Mėgstu savo mokiniams kalbėti apie 5 turgeneviško romano ypatybes (jie labai mėgsta viską įsiminti pagal punktus, nes tai supaprastina gyvenimą). Pirmasis: turgeneviškas romanas trumpas, ir tai skiria jį nuo gigantiškų Dostojevskio romanų su visada girdima kimia autoriaus kalba arba nuo Tolstojaus epopėjų, primygtinai išsišakojusių, netaisyk­lingų, asimetriškų. Antrasis: turgeneviškas romanas, skirtingai nei polifoniškojo Dostojevskio, nežada vienareikšmės autoriaus interpretacijos; jame girdime balsų chorą, o vientiso autoriaus balso negirdėti. Trečiasis: turgeneviškas romanas besiužetis. Ši savybė turbūt pati įdomiausia, nes jeigu imsim atpasakoti „Tėvus ir vaikus“, jau nekalbu apie „Dūmus“, apie „Naujuosius“, kuriuose išvis mažai kas vyksta, nustebsime kiek tekstai yra atsitiktiniai, sudygsniuoti. Ketvirtasis, ypač svarbus punktas: bet kuris turgeneviškas romanas aktualus, jis tarsi laikraštis tvirtai pririštas prie konteksto ir herojai jame kalba apie tai, kas vyksta iš tiesų. Paaiškinti aktualumą labai lengva. Tuo metu jaunoji literatūra – o rusų literatūra tada buvo jauna – kovojo už skaitytoją.

 Filmo „Mumu“ (1958) kadras
Filmo „Mumu“ (1958) kadras

Turgenevas siužetinę techniką valdo tobulai, bet paprastam skaitytojui tai neįdomu. Jam duok Dostojevskio kriminalinę dramą arba šeiminį epą pagal Tolstojų. Chaotiškų Turgenevo istorijų su neaiškiais siužetais, su daug kalbančiais ir mažai veikiančiais herojais skaityti neįmanoma. Bet autorius kovoja už skaitytoją – riša tekstą prie ideologijos, prie to, kas sklando ore, apie ką kalbama. Tuomet skaitytojas priverčiamas romanus praryti. Ir penktasis punktas: kiekvienas Turgenevo romanas autobiografiškas. Šis punktas leidžia suprasti, kad „Tėvų ir vaikų“ protagonistas Kirsanovas yra silpnas, romantiškas, sentimentalus žmogus. Jis visą gyvenimą pavydi veiksmo žmonėms, kompleksuoja prieš juos. Jis geras, subtilus, iš dalies, žinoma, egoistiškas, bet drauge mylintis meną ir savo amatą, be to, stipriai išgyvenantis dėl nesantuokinio vaiko su baudžiauninke. Tai ir rašytojo autobiografinė kolizija.

Kodėl gi būtent Kirsanovas – labiausiai mylimas šio keisto romano herojus? Kodėl būtent jam atitenka viskas, kas geriausia? Ir apie ką pats romanas – vėliau inspiravęs tokius idėjinius kūrinius kaip „Demonai“, „Ką daryti“ ir t. t. Manau, priežastis, privertusi Turgenevą rašyti tokią knygą 1859–1861 m. buvo gana aktuali. Nors tuomet dar nesuvokta, kaip tiksliai ši rusiška matrica atsigamina. (...)

Tačiau dabar akivaizdu: rusiškas istorinis ciklas – tai kiekvienoje kartoje po ketvirtį pasisukantis ratas. Tuomet ir įvyksta kolizija, kurią pirmasis pastebėjo Lermontovas. „Ir ainis – tas rūstus pilietis ir teisėjas – / Mūs palaikus piktu eilėraščiu išplūs, / Kaip nuskriaustas sūnus kad plūsta nulydėjęs / Žarstūną tėvą į kapus“ („Goda“, 1838, vertė Jonas Graičiūnas).

Šiame eilėraštyje pirmąsyk įvardyta tėvų ir vaikų kolizija. Visi rusų tėvai pasmerkti žiauriausiam idėjiniam ginčui su savo vaikais. Kaita nevyksta sklandžiai, tas ratas visada girgžda. Aš pats nežinau, ką daryti, kaip susiderinti su savo sūnumi ideologiškai. Gal vienintelis variantas – vaiką pradėti būnant 10 metų, tada praraja nebus tokia gili. Jeigu jums pasisekė jį pradėti 16–18 metų – net tuomet jausitės esantis drauge su juo, na, ne priešingose pusėse, o susikirsite 90 laipsnių kampu. Tai patiriu bendraudamas su savo 13-mečiu sūnumi – tą pikto nuskriausto sūnaus balsą girdžiu nuolat, nes aš jam negaliu paaiškinti, kodėl darbas turi būti aukščiausia gyvenimo vertybė. Esu išauklėtas dar TSRS, kur taip ir buvo. Sūnus gi, atvirkščiai, galvoja, kad didžiausia vertybė – laisvą laiką praleisti kultūringai, patiriant malonumą. Dabar Rusijos politinis gyvenimas nėra audringas, o jei toks būtų, mūsų – tėvo ir sūnaus – konfliktas įgautų politinį atspalvį.

Tas faktas, kad kiekvienas tėvas ir jo palikuonis, elementariai nesutardami tarpusavyje, susikerta 90 laipsnių kampu, rusų literatūroje tapo akivaizdus tiktai pasirodžius Turgenevo romanui „Tėvai ir vaikai“. Visas šio romano patosas, prasmė nukreipta į viena: ponai, jeigu neišmoksite paprastu, senamadišku, sentimentaliu žmogišku būdu įveikti neišvengiamų rusiškos matricos lūžių, esate pasmerkti kapų tylai ir iš jūsų išaugs tik varnalėša. Jūs pasmerkti istoriškai. Bazarovas žūsta ne todėl, kad įsipjovė pirštą. Kad neįsipaišė į gyvenimą ir nesugebėjo įsiterpti, įsisprausti, kažkaip įaugti. Kodėl žūsta? Būtent todėl, kad yra pernelyg stiprus, šiurkštus, sveikas ir nemokantis bendrauti su žmonėmis.

Vienas mano mokinys apie tai tiksliai pasakė: „Aš visiškas Bazarovas! Aš nemoku apsieiti su žmonėmis!“ Todėl ir Majakovskis svajojo suvaidinti Bazarovą, o Mejerholdas sukurti filmą. Visi bazarovai galėtų pakartoti: „Kokie galijotai pagimdė mane, tokį didelį ir tokį nereikalingą?“ Bėda ta, kad jis pagimdytas ne galijotų, o buvusio pulko gydytojo ir paprastos senutės, kuri nieko, išskyrus virti barščius, apskritai nemoka. „Ir ką gi ji dabar maitins savo nuostabiais barščiais?“ – sako Bazarovas prieš mirtį.


Iš rusų kalbos vertė Jūratė Visockaitė
Parengta pagal „Сборник лекций Д. Быкова по литературе“. – „Прямая речь“, 2010–2017.

Draugai