Jau tolima gili žiema užpustytam vienkiemy, kur į sodą išsikasti iš po sniego sušalusių obuolių vis ateidavo stirnos... Mamai per 90, jai – juostinė pūslelinė. Skausmai kartais sunkiai ištveriami. Gydytojui telefonu priverkiu ausis. Patarimai, receptai, vaistai. Labai pamažu šviesėja. Mano atostogos vis tęsiamos, bet vieną dieną būtinai prisireikia į Vilnių. Susitariam: ryte išvažiuoju, kitos dienos vakarą grįžtu, su mama pabus moteris iš kaimo. Prasitariu savo lituanistei. Ji tuoj pat duoda man darbo: tam, kad valdininkai leistų numatytoje aikštelėje, Linkuvoje, pastatyti paminklinį akmenį gretimame kaime gimusiam Juozui Paukšteliui, reikia jo premijos laureatų parašų. Jau neprisimenu visų tada pasirašiusių laureatų ir ne laureatų. Tebežinau, kad Vytautas Martinkus džentelmeniškai atmetė mano pasiūlymą susirasti jį darbe ir iš LEU pats atvažiavo į Vileišių rūmus. Juozas Aputis serga, bet jiedu su mano mokytoja – draugai, todėl ryžtuosi, skambinu, siūlausi užeiti – Mildos gatvė visai šalia. „Ko tu brisi ta snieguota, blogai valoma gatve?“ Jis su anūkėle važiuosiąs į polikliniką, grįždamas iš ten užsuksiąs. Tik nelips iš mašinos – po procedūrų negerai į šaltį, anūkė paims tą popierių ir atneš man jau pasirašytą. Atgavusi raštą, kartu su anūke išeinu į lauką. Aputis pamojuoja pro mašinos langą. Esam visai formalūs pažįstami, nenoriu būti įkyri, tai tik pamojuoju ir jam nuo instituto laiptų. Namie jis dar kartą viską apgalvoja ir jau vakare, patamsy važiuodama autobusu gaunu žinutę: „Kodėl po raštu nesimatė Emos Mikulėnaitės parašo, ji juk irgi pelniusi tą premiją?“ Todėl, kad neturėjau laiko visų apibėgti. Užpustytu keliu brendu namo, iš tolo matau mamos kambarėlyje degant šviesą, pravėrusi langą prie lovos, ji paduoda lauko durų raktą. Jie dviese su šuniuku, mamai nieko neskauda, pagalbininkė nelaukė nakties, išėjo. Šilta, šuo vis kaišioja nosį, kad glostyčiau. Nėra minčių, kaip viskas čia trapu, dar nežinau, kad Juozo Apučio daugiau niekada nebepamatysiu. Esu pavargusi ir, kaip mėgo sakyti mano miręs draugas, autentiškai laiminga.

/ / /
Buvo pati sovietmečio pabaiga. Vytautas Kubilius, grįždamas iš kažkurio savo užsienio, parvežė kolegoms lauktuvių – maišelį juodų anyžinių saldainiukų. Kolegos paragavo po vieną, daugiau niekas neėmė. Praplėštas maišelis taip ir gulėjo darbe ant mano stalo. Ką nors įkalbėti paimti kelis saldainius prie kavos ar šiaip nesisekė. Po poros savaičių, važiuodama į tėviškę, nuvežiau tą maišelį: gal tėvams patiks. Tėvai paragavo po vieną. Po kelių dienų tėtis, nužvelgęs saldainius, besivoliojančius ant stalo, ir, matyt, prisiminęs savo vargingą vaikystę, pasakė: valgomų daiktų išmesti nedera, jis tuos saldainius suvalgysiąs – kasdien po vieną. Pareigingas buvo žmogus, suvalgė.

/ / /
Tėtis buvo gimęs žemdirbys. Tik – be žemės. Mažytį plotelį, kurį senelis gavo, kai su broliais išsidalijo tėvų ūkį, teko parduoti: senelis sunkiai susirgo, reikėjo pinigų gydymui. Liko kampininkai su būreliu vaikų. Aštuonerių metų tėtis, vyriausias, – jau piemenukas. Patyrė visas samdinio gyvenimo pakopas: piemuo, pusbernis, bernas. Visada gynė „Parduotas vasaras“ – teisybė parašyta! Bet, jei prisimindavo nuo­skaudas, – tik vaiko. Labai nedaug jo sutiktų „gaspadinių“ žiūrėjo į piemenuką kaip į dirbantį, pavargstantį, alkaną vaiką, dažniau – kaip į pastumdėlį. Užkuriu į 5 hektarų mamos tėvų ūkį jis atėjo 1947 m. Kolektyvizacija, žemės nebėra. Bet dirbo daug ir sąžiningai, neskirdamas: sau ar kolūkiui. Kai atgavo tuos penkis hektarus, jau buvo per 60 metų. Labai norėjo gerai, gražiai (svarbu!) ūkininkauti. Teturėdamas arklį. Susigadino sveikatą. Mama pyko: žino, kad padėti nebegaliu, o prisilieka gyvulių, paskui pats nebepaeina. Kartą jam pasakiau: „Na, kam tos dvi karvės? Vis tiek produktus išdalijat mums visiems, giminėms ir ne.“ – „Betgi niekas neprapuola“, – graudokai šyptelėjo. Bijau, šiandien nebesuprantama, kad žemdirbys gali tenorėti dirbti žemę iki pat galo, taip, kaip gal ir senas rašytojas tenori rašyti, o dailininkas piešti. Aš supratau. Yra ir žemdirbio pašaukimas, kai dirbi, nes tik to gyvenime nori, o ne vergauji, kad pragyventum. Tiesą apie tuos gyvulius sužinojau tik po tėvo mirties. Kiaulę kelerius paskutiniuosius metus skersdavo kaimynas. Maniau, kad tėvas tiesiog nebeturi sveikatos. Vėliau mama pasakė – jam „širdis nebeleido“ niekam atimti gyvybės. Karvės atsivestas moteriškos giminės veršiukas buvo laimė. Galės gyventi. Paskui jau užaugusią karvę kam nors parduosi. Žemdirbys, pirmas mano pažintas džentelmenas. Tėtis, nebesulaukęs visai priartėjusio 70-mečio.

/ / /
Kai savo šuniui, Saulės kapinių pamestinukui, rinkau vardą, prisiminiau vokiečių gamtininko Bernhardo Grzimeko vilką. Jo garbei mano šuo ir tapo Čingiu. Kaimynė šaipydavosi: jis panašus į vilką ne daugiau nei jo šeimininkė į baleriną. Na, viskas priklauso nuo vaizduotės. Vieną vėlyvo rudens rytą, dar per prieblandą, išėjom su Čingiu į kiemą. Tuščia. Bet, pasirodo, ne visai. Policininkas. „Vedžiojat šunį... o maišiuką ar turit?“ Turiu. Pilnos striukės kišenės maišiukų. Mąsli pauzė ir staiga: „O kodėl jūsų šuo be antsnukio?!“ Na-a-a, todėl, kad rytą tuščiam kieme net norėdamas nerasi, kam įkąsti. „Mokėsit baudą.“ Policininkas išrašinėja man baudos kvitą, baisusis šuo trinasi jam apie kojas, kelis kartus į uniformos kelnes nusišluosto savo gauruotą kailiuką. Privalau užmokėti 12 ar 20 litų. Neprisimenu, ko paskui reikėjo eiti į policijos poskyrį, gal dar nelabai internetiniais laikais privalėjau įrodyti, kad baudą užmokėjau; tarsi nešiau ir šuns skiepų knygutę. Prieš eidama, susivokiau, kad turiu nuodėmių: šuo tai neregistruotas (buvo vienas iš privalomos šunų registracijos periodų). Jei patikrins, dar kartą mokėsiu. Reikia, kad jiems neliktų laiko galvoti, kur dar aš neteisi. Atėjau per pietų pertrauką, tik įėjusi į kabinetą, atkišau popierius ir pranešiau: labai labai skubu, jei pavėluosiu po pietų į darbą – mane atleis... „Visai jūsų valdžia sužvėrėjo“, – pasakė policininkas. Taip aš apšmeižiau savo Institutą.

/ / /
Seniai ir visai netikėtai buvau susidraugavusi su Aurelija Ragauskaite, legendine Šiaulių dramos teatro režisiere. Iš pradžių ją klausinėjau apie Tomą Venclovą, jos laikų teatro Literatūrinės dalies vedėją, paskui apie dramaturgijos ir teatro istorijos tyrinėtoją Joną Lankutį, o dar vėliau tiesiog būdavo gera pas ją gerti kavą ir jos klausytis. Kartais – ir klausyti, režisieriai, net nebedirbantys, būna autoritariški: „Einam, valgysi šaltibarščius.“ Mažytė, jau labai nejauna, bet energinga moteris su amžina cigarete rankoje. Kartą, sulaukusi šeimininkės, atėjusios iš virtuvės su kava, pasakiau: čia tiek erdvės, atrodo, va, iš ten pasirodys šuo ir pasidės snukį tau ant kelių. „Buvo čia tų šunų, – pasakė ponia Aurelija, – nebebus. Žmonių nespėji apverkti, o dar ir šunis apverkinėk.“

/ / /
Kartą Aurelija Ragauskaitė paklausė, ar mačiau Šiaulių teatre kurį nors iš jos spektaklių. Nemačiau. Kol ji dirbo Šiauliuose, tik vyresni už mane iš mokyklos į teatrą važiuodavo. „Taip, jūs turbūt buvot per maža...“ – sutinka ponia Aurelija, o aš staiga prisimenu: „Valdovą“ mačiau! Per televizorių.“ Tokio pykčio nesitikėjau: „Ką jie padarė su mano spektak­liu?!!“ Jie – tai televizininkai. Daug pastangų įdėjau įtikinėdama, kad spektaklio režisierės ir mokinukės iš vienkiemio žiūros taškai labai skirtingi. Nežinau, ar įtikinau. Bent pyktį pritildžiau. O tą pirmą televizinį „Valdovą“ tikrai įsiminiau. Žinau, kad buvo vėlyvas vasaros vakaras, kad buvau vienkiemy viena, šviesos nedegiau, tik kiek nuo ekrano. Toks įspūdingas man tada pasirodė spektaklis, Krūšną (Praną Piauloką), besiblaškantį po sceną, atrodo, matau iki šiol.

/ / /
„O aš tai einu iš paleistuvės“, – linksmai prisipažino kartą Tuskulėnų gatvėje sutiktas Henrikas Čigriejus. Išlaikęs pauzę, kad spėčiau nustebti ir karštligiškai bandyčiau susivokti, paaiškino: iš leidyklos, nes ji knygą sutvarko ir paleidžia gyventi.

/ / /
2001 m. rugsėjo pradžia. Iš Seinų į Vilnių važiuoja didelis autobusas įvairiausių, sakykim taip, kultūros žmonių. Kelkraštyje – dzūkų pardavinėjami grybai. Nežinau, kas paprašė sustoti, bet visi norintys galėjo nusipirkti tų gėrybių. Autobuse tarpu tarp sėdynių eina Marcelijus Martinaitis ir burba: „Jei ne grybai, jei ne uogos, dzūkų mergos šoktų nuogos.“ Kelerius metus universitete Martinaitis man dėstė, kursinius, diplominį pas jį rašiau. Iš kvailumo bandau savo profesorių taisyti: ne „šoktų“, bet „būtų“. Martinaitis: „Negi nesupranti, kad taip erotiškiau?“

/ / /
2010-08-03. Gerokai po penkių išeinam iš Instituto kartu su Vytautu Vanagu. Karšta, nors, atrodytų, jau vakarėja. Tai ir svarstom, kaip tokiam karšty išgyventi. Transporto žiedas, Vanagas eis per Žirmūnų tiltą, aš – centro link. Ir staiga: „Tai kaip tu manai, ar Dievas yra?“ Pradedu juoktis – tokia netikėta ta situa­cija, kurioje girdžiu esminį klausimą. Paskui sąžiningai paaiškinu, kad nežinau. Manau, kad yra ne taip, kaip sako ateistai, bet ir ne taip, kaip pasakojama bažnyčioje. O kaip, nežinau... Dar prisimenu žmones kalbant, kad iš ten dar nė vienas negrįžo, nepranešė, ar yra ten kas po mirties, ar nieko... Čia Vanagas man pasako, kad jam visai aišku: žmogus baigiasi su mirtimi, toliau nieko nebėra. Jam įdomu kas kita: žmonės šį bei tą žino apie Žemę, apie Saulę ir jos sistemą, gal dar šį tą. Bet ar yra kas nors, kas visa tai valdo?