Donata Mitaitė. Mano istorijos (VI)

D. Mitaitė: „Gervių pėdsakai. Tarp Bitės Vilimaitės Mikalajūnų ir Ruponių, prie griovio, į pietus nuo gimtojo vienkiemio, 2010–2011 (?) m. O koks skirtumas, kada ir kur. Balos ir gervių pėdos visur panašios.“ Autorės nuotrauka

Galėtų būti epizodas iš lietuvių klasikos, kad ir iš kraštiečio Juozo Paukštelio raštų. Bet iš tiesų tai tik mamos pasakojimas apie prieškario laikus. Mergina, kaip būna, pamilo ne tą, kuris tinka tėvams. Kodėl netinka, nebežinau, gal kad biednas. Šiaip ar taip, pamilo, ištekėjo, tėvai pasakė: žinokis, kaip išmanai, jokios pagalbos nebesulauksi. Ji ir žinojosi... Bet motinai pirmai pagailo į vargą puolusio vaiko. Sumąstė kad ir nedidelę, bet vis pagalbą. Sutikusi tolimoje ateityje būsimą mano mamą paprašė: ji rugių lauke vakare paslėps kibirą taukų, o mama tegu jį paima ir nuveža sunkiai gyvenančiai, ne už to išėjusiai dukrai. Paėmė, nuvežė. Tik neprisimenu kam, nors, kai pasakojo, rodos, toji moteris dar gyveno.

Mama paprastai atsiguldavo pirma. Kurį laiką tyliai sėdėdavau jos kojūgalyje: tokia jauki prieblanda ant lovos prie krosnies. Paskui tėtis išjungdavo televizorių, ateidavo į kambarėlį, atsisėsdavo ant savo lovos (tėvų lovos stovėjo kampu). Kartais mama užsinorėdavo išgirsti reziumę: „Ir ką ten parodė?“ Bet dažniausiai tyliai, su ilgomis pauzėmis šnekėdavomės. Neprisimenu, kodėl išniro šita tema. Gal pradėjom nuo apleistų kaimo kapelių, kur palaidota maža mamos sesutė. Tėtis prisiminė savuosius. Neturėdami nė sklypelio pririšančios žemės (prieškaris), jo tėvai kilnojosi iš vienos vietos į kitą. Kažkurio (neprisimenu) netolimo kaimo kapeliuose pasiliko mažytė tėčio sesuo ar brolis (ir to neprisimenu). „Reikėtų kada nuvažiuoti“, – tėtis. „Ir ką tu ten po tiek metų rasi?“ – mama. „Nieko. Bet nueisiu ir žinosiu – čia kažkur YRA.“


Gal už puskilometrio nuo namų stovėjusi nedidelė veršidė, kurioje dirbo tik tėvai, vaikystėje ir paauglystėje buvo ir mano gyvenimo dalis. Ir visai nebloga. Pamažu išmokau daug ten reikalingų darbų. Ir pasikinkyti arklį, o mūsų krašte jį kinko tarp ienų, su lanku, ne taip jau paprasta. Vasaras veršeliai leisdavo lauko aptvaruose ir popietėm mama sakydavo: „Nueik, nuvežk veršeliams vandenio.“ Fermos arklys ramus, geraširdis, galėdavau pasijodinėti. Tėtis stengėsi išmokyti deramai ant arklio užšokti, užpakalis buvo per sunkus, neišmokau. Tėvams, be abejo, darbas atrodė daug mažiau idiliškas. Tėtis ne kartą buvo susikirtęs su kolūkio valdžia, nes vis paaiškėdavo, kad jam tie veršeliai rūpi gerokai labiau nei jiems. Kartą pirmininkas nusprendė pats apvažiuoti fermas. Toks iš kontoros, pasipuošęs, su gražiais pusbačiais. O mūsų veršeliai – ant mėšlo. Šlapia ten nebuvo, gerai prikreikdavom šiaudų, bet mėšlas lieka mėšlas. Tėvai pamatė prasidariusias tvarto duris, tarpdury – pirmininką. Išgirdo trumpo vizito reziumė: „Matyt, pašerti, kad nerėkia.“ Užeiti į vidų jis nerizikavo, turbūt pabijojo, kad išeis nebe toks švarus.

Mamos sveikata pamažu, bet regimai blogėjo. Pagaliau ji kapituliavo, abu su tėčiu susėdo į vežimą, išvažiavo į miestelį, kur dar buvo ir poliklinika, ir ligoninė. Grįžo tėtis vienas: mamos namo gydytojas nebeišleido, nors ji ir prašėsi. Pavalgėm pietus. Tėtis nuėjo pas gyvulius, aš nukrausčiau stalą, suploviau indus, išėjau į kiemą, atsisėdau ant suoliuko. Tėtis parėjo iš ganyklos, atsisėdo šalia. Patylėjom. Tėtis: „Reikia dirbti. Ir darbo yra... Bet nesidirba. Ir nesmagu kažkaip...“ Įpratom. Ir miestelis arti, man gal pusvalandis dviračiu. Tėtis tyliai išklausydavo pasakojimą apie ligoninę. Vieną popie­tę valiau langus, o jie dvigubi, sunkiai atsidarantys, užtrukau. Tėtis atėjo, atsisėdo ant suoliuko po valomu langu. Ilgai tylėjo, paskui ryžosi: „Tai į miestelį šiandien nevažiuosi?“ Važiuosiu, tik langus nuvalysiu ir važiuosiu. Ligoninėje mamai kaip tik davė pavakarius ar jau ir vakarienę: arbatos, duonos, gal sūrio ar dešros ir pusę virto kiaušinio. Grįžusi sąžiningai referavau tėčiui. Maisto tiek iš namų, tiek iš parduotuvės mama kategoriškai atsisakydavo. Jei kada kuo man ir pasiskųsdavo, tai ne ligoninės personalu ar maistu, o tik plepiom palatos kaimynėm. Vieną pavakarę, prieš atsisveikinat, tyliai pasakė: „Rytoj, jei važiuosi, pritaisyk man stiklainiuką svogūnų laiškų ir atpjauk mažytį gabaliuką lašinių.“ Pasakiau tėčiui, kad su gydytoju nekalbėjau, bet žinau – mama jau pasveiko. O tos pusės kiaušinio jis, sunkiai dirbantis ir gerai pavalgantis, ilgai nepamiršo, visas kalbas apie maistą užbaigdamas pergalingu: „Ir pusę kiaušinio!“

Kad senieji kaimo vasaros darbai kam nors neatrodytų nesibaigianti žalia idilė.
Neprisimenu, kurių tai metų šienapjūtė. Nežinau, kodėl dirbom tik dviese su tėčiu. Mama padėti tokiuose darbuose nebegalėjo, bet tėtis paprastai ką nors samdydavo. Gal tais metais taip susidėjo, kad kaime visi vienu metu ėmė šieną vežti, nebebuvo ko samdyti, o sinoptikai žadėjo lietų? Prisimenu ilgą, peraugusią žolę. Taip atsitikdavo, kai lietūs užtrunka, šieną pjauna vėlai, bijodami, kad vis lyjant jis dar pradalgėse nesupūtų. Šieną kraudavom ant kūtės gražiais tarpais tarp stogą prilaikančių skersinių rąstelių – tada žiemą jį lengviau paimti. Geriausia, bent pradžioje, dirbti keturiese: vienas kelia ir paduoda iš uorės, kitas aukštai paima, trečias nuneša tolyn, ketvirtas paima, padeda, kur reikia, sumina. Tą kartą ant kūtės visiems darbams buvau viena. Prieš tai pabandžiau ir kelti iš uorės, bet ilgas, gerai sumintas šienas atrodė nepaimamas ir nepakeliamas. Neprisimenu, kas buvo atsitikę, kodėl supratau: reikia atlaikyti. Plėšiausi. Prisimenu vis kartojamą tėčio: „Pasėdėk.“ Turbūt mes tiesiog gailėjom vienas kito. Per pietus nuėjau į gryčią, atsisėdau ir, kol mama ant stalo nešė šaltibarščius, užmigau. Tėtis buvo iš tų, kurie dėl sveikatos ar nuovargio pasiskundžia tik tada, kai nebepaeina. Dirbom. Staiga tėtis įsmeigė šakes į neiškrautą uorės šieną: „Padegsiu viską ir... kibeni...“ Niekada daugiau jo tokio nesu mačiusi.

Kartą mamos pagalbininkė papasakojo, kad kaime kažkas iš pravažiuojančios mašinos išmetė nedidelį šuniuką. Tas dabar vaikšto iš kiemo į kiemą, nueina į ganyklą pas moteris, melžiančias karves. Ieško ėsti. „Jei gali, sugauk jį ir atnešk“, – paprašė mama. Kitą dieną šuniukas – maža, juoda, beuodegė kalytė – buvo jau pas mus. Pirmą naktį ji miegojo susirangiusi vidury gryčios. Bandžiau paglostyti – iššiepė, matyt, per netrumpą gyvenimą gerokai nudilusius dantukus. Kai kitą kartą parvažiavau namo, mama ir Kaliukas jau buvo geriausios draugės. Tiek ir tegirdėjai: Kaliukas, Kaliukas ir Kaliukas. Miegojo ji ant jau mirusio tėčio lovos. Vieną vakarą suskambusio telefono ekrane pamačiau užrašą „mama“, bet balso nepažinau: garsai buvo keisti, blogai artikuliuoti. Supratau – insultas. Pagalbą pasisekė surasti neįtikėtinai greit. Vidurnaktį bendradarbio atvežta į ligoninę jau galėjau su mama susišnekėti. Gydytojas pasakė: nedidelis trombas smegenyse, suskubta laiku, tad viskas gerai baigėsi. Pasveikusi mama vis kartodavo, kad gyvybę jai išgelbėjo Kaliukas. Ji buvo dėkinga gydytojams, bet neužginčijami gelbėtojo laurai atitekdavo šuniukui. Mat mama vakare jau buvo beužmieganti, kai išgirdo, kaip Kaliukas nušoko nuo lovos, atėjo pas ją ir pasistiebusi prikišo snukelį prie veido. „Noriu jai pasakyti „Eik miegoti“ ir negaliu.“ Tada ir paskambino man. Gal tas trombas mamos per naktį ir nebūtų numarinęs, bet nebepataisomai pažeidęs smegenis tikrai būtų. Pamažu mama išsiaiškino, kad šunelį išmetė moteris iš gretimo kaimo, kai kėlėsi gyventi į rajono centrą. Nepritiko tame centre Kaliukas.

Mama ir pusbrolis, jos sūnėnas, nuoširdžiai mylėjo vienas kitą. Pusbrolis yra sakęs, kad ir sapnuoja vienkiemį, o ne Vilnių – nuo kūdikystės ten praleista daug laiko. Per atostogas jis susirinkdavo fotoaparatus ir – pas tetą. Kartą mama skundėsi: „Visą dieną su fotoaparatu guli sode ant pilvo, o paskui aš tuos jo vabalus turiu žiūrėti. Ką nors įdomesnio parodytų.“ Bet ko nepadarai, kai žmogų myli. O mama, reikia pasakyti, iki pat galo viską darė oriai. Įeinu kartą į gryčią, kambarėlio durys neuždarytos, matyti mama, oriai sėdinti ant savo tualetinės kėdės. Priešais ją su įjungtu kompiuteriu rankose stovi pusbrolis, kažką rodo ir aiškina. Paskui pusbroliui burbtelėjau: „Jau negalėjai surasti tinkamesnio laiko!“ Kad, sako, pirma įėjau, paskui pamačiau situaciją – nebebuvo kaip bėgti atgal. Labai gailėjausi, kad neturiu kuo užfiksuoti: moderni paskaita apie fotografiją sėdinčiajai ant tualetinės kėdės aprūkusiame kambarėlyje, prie puodais ir malkom apkrautos senos krosnies.

Vieną vakarą, gyvenimo likus dar kokiems penkeriems metams, mama nei iš šio, nei iš to pasakė: „Kai numirsiu, įdėsi man į grabą namų raktą ir senąją maldaknygę.“ Bandžiau juokauti, kad jai, po mirties užsinorėjusiai aplankyti namus, rakto tikrai nebereikės, bet turinti gerą humoro jausmą mama tą vakarą buvo griežta: „Įdėsi.“ Maldaknygę ji laikė lentynoje, knygų ir laikraščių stirtoje prie lovos, po pagalve. Kada kaip. Kartais, žiniasklaidos klaidinama, suabejodavau, ar tikrai mano vardadienis liepos viduryje, per patį vingiorykščių žydėjimą. Tada mama atversdavo senąją maldaknygę: „Žiūrėk!“ Kai ji mirė, maldaknygės ilgai ieškojau, kelis kartus viską išverčiau, visur pažiūrėjau, suradau tik seną, bet ne senąją. Ankstyvą laidotuvių rytą, pasitarę su pusbroliu, kartu su namų raktu padėjom mamai po pagalve rastąją. Ne, nemaniau, kad mama ims man sapnuotis ir reikalauti anos. Į viską reagavau ramiai: seni žmonės turi teisę prašyti tau keistų dalykų. Po laidotuvių grįžau į Vilnių, ėjom kartą su Gražina Kadžyte, papasakojau. Gražina: „Ką tu žinai, gal Ten dabar mamai reikia būtent tos maldaknygės, kurią radai.“


Iš 3663 žurnalo (2018-08-05 13:58:19)
Draugai