Edmundas Gedgaudas. Seni fortepijonai (4)

Edmundo Gedgaudo nuotrauka

„Ponia, aš ką tik iš „Paramos"..." –­ lioviausi skambinęs ir suklusau, pro atvirą langą išgirdęs kaimynę tvirtai kirčiuojant antrą krautuvės pavadinimo skiemenį. Per milžiniškų jurginų tankmę privingiavusi iki savo namelio tvoros, ji gretimo kambario balkone sėdinčiai mūsų mamai aiškino, jog cukraus ten buvę tik anksti rytą, dabar jo vietoj „duoda į galkas sukritusias marmaladines bombonkes, škada kortelės ir červoncų, sakau poniai..."

Buvo 1946-ųjų rugpjūtis, mes tebesijautėme naujakuriai pianisto And­riaus Kuprevičiaus prieš porą metų paliktame Žaliakalnio bute. Pasitraukdamas į Vokietiją, jis raktą įdavė Juozui Geniušui (taip, Petro seneliui), o šis jį perdavė mūsų tėvui – gyvenkit, kas bus toliau – matysim... Fortepijoną išgabeno į Mokytojų seminariją, kurioje Geniušų senjoras direktoriavo, tuščių kambarių pasieniuose liko natų krūvelės, etažerėje – rusiškos knygos, man dar nepaskaitomos.

Po poros savaičių rytais eisiu į „Aušros" berniukų gimnaziją. Kodėl ne į perpus arčiau esančią „Saulės"? Bet taip nusprendė tėvas. Užtat aš, nieko namuose nesakęs, išlaikiau egzaminą į besiformuojančią Dešimtmetę muzikos mokyklą. „Panorai tokio priedo?" – kiek vėliau pasiteiravo tėvas, o aš jam – kad gal panašiai kaip jis Petrapilyje, iki paskutinės klasės derinęs Kotrynos gimnaziją su vakarine dailės mokykla. Tėvas sumurmėjo maždaug „...taip, bet...", o aš supratau – Kotrynoj mokslą baigdamas jis gavo aukso medalį. Tai faktas, kuris net mano sapnus aplenkia. Žinau tai. Abu žinom.

Apynaujis namas stovi statoko Neries šlaito viršuje – mūsų pusėje dvie­jų aukštų, į upės slėnį atgręžęs tris. Nusileidęs vingiuotu taku kertu Jonavos gatvę, už jos vešlių varnalėšų ruožą, o toliau – švarus paupio smėlis. Besi­maudydamas ir retsykiais perplaukęs Viliją paėjėju Vilijampolės pakrante priešinga srovei kryptim, bemat panorėdamas kuo greičiau grįžti atgal. Trečdalis upės vandens anuomet dar nebuvo nukreipta į Minską, ji sruvo didinga ir skaidri lyg Mickevičiaus laikais.

Rugsėjo vakarais, tėvui vis anksčiau įžiebiant žibalinę lempą, mus sutelkia didokas virtuvės stalas, kur troškinti burokėliai su pakepintomis bulvėmis ir rūgpieniu padeda pamiršti kaunietišku žargonu klegančias pamokų „Aušroje" pertraukas. Artėjant vidurnakčiui elektros srovė pastiprėja tiek, kad lankstų stalinės lempos kotą priartinęs prie pat knygos galiu paskaityti tai, kas siejasi su Fifkos (taip nuo prieškario vadina Alfonsą Šimėną) numatytu rašomuoju darbu, bet lempos švieselė krypsta ne tik į „Odisėją" – po ja kyšteliu vieną kitą chebros skaitomą knygiūkštę, tačiau trumpam, nes pasijuntu tarsi vasarą palydint lankytame kitame Neries krante, kurį norisi bemat palikti.

Žiemos rytą dar neprasimerkęs užuodžiu į namus įsibrovusio žemuogių muilo kvapą, girdžiu buvusį namo sargą pro virtuvės duris įnešant malkas, jos pažeriamos šalia jau padžiūvusių ir bemat tvarkingai sudėliojamos. O gretimame kambaryje brazda kuriamos krosnies durelės, virtuvėje atsiliepia kaistantis samovaras, jis greit užvirs, tad man jau derėjo būti atsikėlusiam ir, besiprausiant šaltu vandeniu pusiau įrengtoj vonioj, kęsti tą salsvą kvapą. Verčiau būtų rudas skalbimo muilas, kurio galima nusipirkti turguje, bet kaimynė Jurgininė (mūsų namuose taip ir likusi be pavardės ar vardo) mamai sakė žinanti, kas ir iš ko jį verda. Gal žmonės fantazuoja, tačiau šarmą skalbiniams netrukus imta ruošti vengiant rudojo muilo.

Su tėvu žingsniuojam dar tamsia Žemaičių gatve – jis į Mokytojų seminariją moderniame prieškariu veikusios Žydų gimnazijos pastate, o aš į „Aušrą". Savanorių prospekte, dar nepriėjus Ožeškienės laiptų, prieš mus išdygsta kairiuoju šlaitu nusileidęs siluetas, sparčiai einantis tvirtu prisukamo mechanizmo žingsniu. Po caro laikus menančia kuprinėle pririštas dailus maišelis tabaluoja nepaisydamas kojų ritmo, tarsi paklusdamas visai kitokiai muzikai. Priėję laiptus nustembam nepamatę ką tik į juos įsukusio silueto, prisiminiau Jurgininę, patarusią tos vietos saugotis, nes ten būna vaiduoklių, o urve, laiptų pašonėj... Pasakau apie tai balsu, tėvas kažką sumurma apie „bobų paistalus". Na, jis juk bebaimis, tą žinau lygiai kaip ir tai (nors ne iš jo paties), kad studijas Petrapilio karo medicinos akademijoj nutraukė bodėdamasis lavonų skrodimo. Dirstelėjęs į laiptų dešinėje juoduojančią angą, tariuosi įžvelgęs ten kažką judant.

Tuščioje Ožeškienės gatvėje blausiai švyti tabako fabriko langai, bet mes bemat pasiekiame Laisvės alėją, kur jau šviesiau, ir tėvui belieka pereiti Miesto sodą, o man – smukti į beveidį salei ir rūbinei skirtą gimnazijos priestatą. Mikliai apsisukęs, pagrindiniame vestibiulyje praeidamas žvilgteliu į gal kokiai „Aušros" sukakčiai skirtą harmoningą kompoziciją, kurios veikiai nebeliko. Ties laiptais rėkauja be atvangos mus auklėjanti mokyklos sargienė, rankoj laikanti senovinį skambalą, kuriuo netrukus skelbs pamokų pradžią. Tačiau tualete kol kas – nelyginant pirmame „Karmen" veiksme – tebetraukia dūmą mokinukai, mandagiai pasveikindami ton vieton užsukusią, tvarkos uoliai dabojančią mokytoją Šerkšnienę.

Prieš ilgąją pertrauką į klasę kibiru atnešama kava. Immanuelio Kanto gatvėje, pervadintoje Vladimiro Majakovskio vardu, pragertas sopranas (Soprano propito – apie kokią dainininkę senas operos lankytojas taip pasakė? Nesvarbu...) šūkalioja: „Blusoms, blakėms, tarakonams, prūsokams kam reikia nuodų – prašau!" Aukštyn ir žemyn mažosios tercijos intervalu šokinėdavo berniukų balsai: „Taa-ryy-bų Lie-tuva" šios-dienos!" –­­ bet jų nebesigirdi. Šį intervalą priglobė baritonas – „ada-tėė-lės-prii-musams!" Aliejuje virtų, dar šiltų bandelių su mėsa arba marmeladu pilni krepšiai būdavo nereklamuojant ištuštinami vos pertraukai prasidėjus. Kai kažkuriais metais Monikos Strazdienės biologijos pamoka baigdavosi kaip tik tuo metu, ji likdavo klasėje drauge su mumis išgerti kavos ir ko nors užkrimsti. Retsykiais iš portfelio ištraukdavo rusvo popieriaus pakelius, o ten – jos iškepti „švilpikai" (bulvių ir miltų?). Juos bemat išsidalydavom, aš savąjį palikdavau desertui po mamos parūpinto sumuštinio su kotletu. „Vaikai, jūs neerzinkite Kučinskienės (sargienės), jos gyvenimas sunkus – kalėjime pasimirė vyras..." – maždaug taip mus protino nuostabioji mokytoja. O kai spaudoje ir per radiją kilo isterija atmetant žinias apie Amerikos mokslininkų ką tik aptiktus genus, ji mums sakė: „Vaikai, netikėkit tais laikraščiais..."

Vidurinėse klasėse matematikos reikalai atrodydavo katastrofiškai. Autoriteto neįgijęs jaunas mokytojas išprovokuodavo bjaurius (nemalonu prisiminti) šposus, tad užuot kažko išmokę, visi mes ritomės atgal. Ir tik Jadvyga Banaitienė (Bananas), dvejiem metams perimdama paskutines klases, stebuklingu būdu mokslų karalienei sugrąžindavo deramą rangą. Girdėjau, jog stojantys į Kauno politechnikos institutą Banano penketukininkai matematikos egzamino nelaikydavo. Stebėtinai greit mus pažinusi, ji tai vienam, tai kitam pakišdavo jos ranka rašytų skirtingų uždavinukų, šitaip lopydama atsilikėlių spragas.

Nustebome, kai Alfonsas Šimėnas, įžengęs klasėn ir mums susėdus (mokytoją pasitikdami atsistodavome), prabilo rusiškai – dėstys rusų kalbą ir literatūrą. Tėvas kažkada minėjo, jog jis Vilniuje baigė Vytauto Didžiojo gimnaziją, po to – Lijono universitete prancūzų kalbą, buvo susijęs su man anuomet paslaptingais „Keturiais vėjais". Taigi, Prancūzijoje Šimėnas studijavo ir rusistiką, „...tikriausiai iš ten ir tas jo savotiškas literatūrinis skonis, žinai – seni laikai, dabar geriau jų neminėti, o gal jau Šimėnas rodysis prisitaikęs, nors kažin..." – maždaug taip tarytum pats sau samprotavo tėvas, stovėdamas prie maloniai šiltos žalsvų koklių krosnies, kažkodėl nutylėjęs Šimėną buvus ir Lietuvos kariuomenės atsargos leitenantu. Jo reiklumą buvome patyrę per antikos autoriams skirtas pamokas – kaip bus dabar, nes rusiškai vos vienas kitas apgraibomis palemendavom. Na ką, kaip nors juk bus (nebūna, anot šauniojo kareivio Šveiko, kad niekaip nebūtų...). Ir štai –­ pusę puslapio Turgenevo „Bajorų gūžtos" išmokti mintinai. Fifka sakė, jog pradžioj bus nelengva, tačiau tai –­ neprastas būdas įžengiant į nepažįstamą kalbą. Gerai... Įsiskaitydami į jo išskirtinai vertinamą Saltykovo-Ščedrino prozą, mokėmės ir Majakovskio „Eilėraštį apie tarybinį pasą". Beje, paaiškėjo jog rusų kalba buvo mūsų klasioko Aleksandro Sičiovo (Šurkos, bemaž milžino, gero krepšininko) Achilo kulnas. Buvome patyrę mokytojo savitą humoro ir teatro pojūtį. Jam grąžinant rašomuosius darbus vertinimas sąsiuviniuose dar nebūdavo įrašytas. Mus kviesdavo pokalbio, išgirsdavome netikėtų klausimų (rašinio autoriui arba visai klasei), ir tik po to puslapio kamputyje atsirasdavo darbą vertinanti miniatiūrinė raudono pieštuko žymė.

Bet štai Majakovskis, Fifka ir Šurka... Regis, buvo rūškana diena, atmosferos slėgis veikė mūsų ūpą, ir Fifka „trenkė" spektakliuką. „Сичёвас, попрошу ко мне..." Mokytojas ima deklamuoti: „K любым чертям с матерями катись любая бумажка. Но эту..." – ir galantišku delno mostu Šurkos paprašo eilėraštį užbaigti (turėtų būti: „Я достаю из широких штанин дубликатом безценного груза." ir t. t.). Tyla, kažkas baksnoja per kišenę, rodo ją esant didelę, Šurka išsako: „Я тащу с большого кармана..." Ši improvizacija vos prasidėjusį spektaklį ir užsklendė: „Садись..." Mokytojui ir visiems linksma. Pažymio, regis, nebuvo. O sykį nebepamenu kuris iš mūsų norėdamas kažko paklausti, keldamas ranką kreipėsi „Товарищ учитель!" Akimirksniu visi sukluso, nes Fifka ne tik šiaip nukreipė žvilgsnį klausiančiojo pusėn, bet ir retokai naudojamu gestu užvarė akinius virš kaktos, o tai reikšdavo, jog situacija ne visai eilinė. Po pauzės (tokiomis akimirkomis laiko trukmę nusakyti nelengva) išgirdome pusbalsiu ištartą: „A c каких пор я тебе товарищ?" Akiniai pamažu nusileido įpraston vieton, ir mažutis Fifka mūsų sąmonėje ūgtelėjo iki anų laikų mokytojui pavojingos ribos. O kai Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus „Kalvio Ignoto teisybė" pelnė Stalino premiją ir mes bent vaizdavom tą knygą skaitančius ir todėl neturinčius laiko, Fifka pakomentavo, jog šitokį romaną „kiekvienas iš jūsų galėtų parašyti".

Choro repeticija. Akompanuoja anas hofmaniškasis personažas iš tamsaus ir tuščio Savanorių prospekto, o fortepijonas protarpiais skamba mechaniškų jo žingsnių atgarsiais. Kai mes vėliau susidraugavome paklausiau, kas tame maišelyje taip muzikaliai tabaluodavo. Sužinojau, jog puodelis kavai gerti.

Bareljefas VDU Medicinos fakulteto fasade – čia.

Draugai