Kartą su Čiurlioniu žaidėme slėpynių. Prikišau nosį prie nuotraukos, o jo nėra.

– Čia ne Tu, Čiurlioni, – provokuoju.
– „Taip buvau nuvargęs, kad dargi nepasišukavau“, – teisiniesi.
Tą rytą beveik nemigai, vežei pianiną, pervargai, grįždamas namo netikėtai prisiminei nuotrauką, įžengei pas fotografą ir štai. Portretas, kurį visi atpažįstame.
Bet ar tik ne pakrantėje Tave sušiaušė jūrų vėjas? Juk daug bangų paliko plaukuose.
Įtempiu skaudžiai akis, žiūriu toliau.
– „[T]oje nuotraukoje yra kažkas žuvę –­ nėra tos giedros išraiškos, kad ir kiek pilksvo veido – nėra to nuolatinio švytėjimo akių“, – sufleruoja mylėjusi Tave.
Nėra.
Tavęs nėra nei ant paminklinio bareljefo, nei muziejiniame portrete, išdidintame per visą sieną.
Net „Rūtos“ saldainių dėžutėje Tavęs nėra.
Todėl einu ieškot toliau.
Atidarau namų duris. Dėmesį patraukia viršuje pianino prikalta pušies šakutė, prie lovos kita.
– Ar Tu čia? – teiraujuosi.
– „[N]uostabu pas mus namuose –­ kažkokia nuostabi harmonija, kurios niekas nepajėgtų sudrumsti – visi gyvena greta kits kito kaip gražiai parinktos spalvos, kaip garsai puikiame akorde – ir mūsų senutis namas, ir vaisių slegiami medeliai, ir reginys į pievą, į mūsų kadagių kalvelę, į mišką, už kurio kasdien leidžiasi saulė“, –­ pasigirsta slopus balsas anapus durų.
Išėjus lauk nugriaudi miške. Tik Tavęs vis nėra.
– Gal užtrukai Vilniuje? – nerimstu, vis žvilgčioju į laikrodį ant rankos.
– „Vilnius vasaros naktį, Vilnius auštant stebėtas nuo Gedimino kalno! Tai buvo lyg jam sukurta. (...) Ir Vilnius tą naktį buvo lyg gražiausia pasaka“, – aikčioji, deja, ne Tu, o pašonėj mylimoji Tavo.
– Šaukštai popiet, – suprantu.
Žengiu Kaunan. Laisvės alėjos gale iš žemės dygsta pompa, kur kaimiečiai, atvažiavę į turgų, pasigirdo arklius. O štai ir jūs. Linksminatės – vienas pumpuoja, kitas prausias. Šiek tiek apsišvarinę einate pasiėmę už rankų senamiesčiu, per tiltą į Aleksoto kalnus, kol ištirpsta jūsų siluetai toliuose...
Išvykot Palangon. Tą vasarą pajūryje klegėjo beveik visa Varšuva. Ne veltui visur Lenkijoje buvo iškabinėti didžiuliai plakatai, grafo Tiškevičiaus rūpesčiu, kuriam buvo svarbu pritraukti kuo daugiau vasarotojų: juk Palanga buvo jo –­ daugybė vilų, Kurhauzas. Bet jūs apsistojote kitoniškai –­ Bugailų mezonine, kur tąkart prasilenkėm. Maniau, kad per vakarienę Tave sutiksiu, pakalbėsim. Tačiau vaikštinėjai su Zose prie jūros ir burnojai:
– „Barbarai! Saulė leidžiasi – kasdien nesulyginami paveikslai debesyse, kasdien kitokia jūra, o jie lekia ryti...“

Dar nenutuokei, kad greitai
„Traukinys
skubės kaip
slibinas
ugninis per
laukus,
miškus ir
kalvas, tuneliais pralįs
ir neš tave“
į Peterburgą...

Tu landžiosi į Ermitažą, Aleksandro III muziejų, tik aidus girdėsiu:
– „Ko tik čia nėra! Yra tokių senų asirietiškų plytų su tokiais baisiais sparnuotais dievais, kuriuos (nežinau iš kur), bet rodosi man, kad pažįstu puikiai ir kad tai yra mano dievai. Yra egiptiečių skulptūrų, kurias baisiai mėgstu ir kurias Zosė mėgsta, ir graikų skulptūrų, ir įvairių kitų daiktų, ir labai daug. O paveiks­lai! –­ pamatysi!“
Noriu pamatyt Tave Izmailo prospekto blausiuos languos, todėl trepsiu, šaukiu, akmenukus vieną po kito metu:
– Čiurlioni! – gal atsilieps kas?
– „[T]ame Pitery taip tamsu, jog net baimė ima! Dangus kaip senas skuduras, kaip nešvari pašluostė. Būna tokių tamsių dienų, kad neįmanoma tapyti, nors ir du dideli langai išeina į plačią gatvę iš saulėtos pusės. Bet gal ilgai taip nebus? Kai Zoselė mano atvažiuos, tai ir dangus prasiblaivys.“ „Kur tu, Zose? Ar tai kartais ne sapnas? Ar galėtų būti stebuklingesnis sapnas už šviesią dieną Trakuose, arba Vingyje, arba Belmonte, arba už rytmetį prie Neries? Zose! Ar atsimeni visa tai, Zose mano vienintele. Kiek buvo saulės mumyse ir virš mūsų, matau tik šiandien – tą liūdną pilką dieną. Man visa tai atrodo taip nutolę, taip sena, kad išties nesu tikras, ar visa tai buvo tikrovė.“ „O Tu jūrą prisimeni? Ir juodąjį saulėlydį? Tai jau gerai. O girdi, kaip ūžia bangos? Ir groja – ir dainuoja? Atsimeni? O didžiąsias bangas atsimeni? Vaikeli mano, vaikeli. O ar atsimeni, kaip tiesei man šviesos kamuolį, kai dar nepažinojau Tavęs. Zose! Kalbėk su manim dažnai, kaip kalbėjai tada, kai dar nepažinojau Tavęs, ir laikyk visada didžią šviesą savo delnuose“, – girdžiu šnabždėjimą užu stiklo, kur plazda žvakės šviesoj angelai.
– Ar tiesa, kad čia Tu? – suklūstu, kadangi viename langų išvystu, kaip atgulęs prie stalo pušies, lankstai lėktuvu trečio turinio laiškus ir palengva jaučiu, kaip... kylu.
– „Po mumis nyksta pilki juostuoti laukų kilimai, kažkokie kaimeliai ant kalvų, tai vėl tamsios miškų dėmės, suraišiotos sidabriniais upelių siūlais. (...) Ir taip skrendam vis toliau. O štai ir jūra. Bangos didelės didelės. „Labą dieną!“ –­ šaukiame iš viršaus. „Labą dieną!“ –­ ūžia bangos, o mes kylame aukštyn aukštyn. Matome visą jūrą, ir krantus aplink jūrą, ir takelius, kuriais žmonės vaikšto ir žiūri į jūrą ir labai ilgisi. Ir kitas jūras matome, ir okeaną, o aplink okeaną irgi kelias krantu vingiuoja, žmonės vaikšto, stebisi ir bijo. O Tu (...) kuždi: „Kaip tai stebuklinga, kaip tai stebuklinga!“ O ten toliau geltonas laukas – didelis, galo nematyti, vidury sfinksas ramiai žiūri į priekį, o aplinkui, kiek tik akis užmato, griaučiai, užnešti smėliu ir briliantais. Tai dykuma. Klupdamas per griaučius, eina vaikas. Iš rytų tiesiai į vakarus žingsniuoja, bet vaikui kelią pastoja gyvatė. Nebijok, (...) žiūrėk jau žaidžia jie kartu ir stato piramidę iš briliantų, o mes skrendame tolyn ir tolyn, ir kaskart vis nauji paveikslai vejasi, o (...) stebuklinga (...) viskas pasaulyje. Ir taip be galo.“

Iki kolei mano kojos užkliūva už grumsto žemės.
Kai atsipeikėju, apsidairau ir vėl klausiu:
– Kur Tu, Čiurlioni?
– „Savęs aš nerandu
čia – buvime šitam.
Atsimenu tikrai,
kas buvo.
Mąstau ir apie tai,
kas bus.
O kas dabar yra –
kažkur pradingsta:
negaliu surast
gyvenime
nei dabarties,
anei savęs“, – girdžiu Tave virš debesies.

Pastaba.
Didžioji dalis citatų kruopščiai atrinktos iš M. K. Čiurlionio laiškų, kuriuos iš lenkų kalbos vertė V. Landsbergis, ir S. Kymantaitės atsiminimų, pateiktų knygoje „Laiškai Sofijai“ (1973). Taip pat įterpti keli J. V. Nistelio poe­tiniai M. K. Čiurlionio laiškų iš lenkų kalbos vertimai, publikuoti knygelėje „Žodžiai prieš saulėlydį“ (1999).