Georgi Gospodinov. Suvenyrinis kitoniškumas

„Carmen" ir „Tylią naktį" pirmą kartą išgirdome stovėdami priešais klasės draugės buto duris. Šiuos klasikinius kūrinius atliko elektroninis durų skambutis, kurį iš užsienio buvo parvežęs jos tėvas. Užsienis mums atrodė kaip atskira šalis, kažkas panašaus į Prancūziją ar Italiją, tik žymiai patraukliau. Tik ten jie turėjo tokių stebuklingų durų skambučių, cigaretinės kramtomosios gumos ir uolekčio ilgio šokoladų. Tėvai aiškino, kad užsienyje nebuvo mūsų kaimo ir rūgpienio. Bet kaimas ir rūgpienis mums buvo visai neskanūs.
Eiffelio bokštą pirmą kartą išvydome kaip mažą suvenyrą su pritaisytu termometru. Kažkas tuomet papasakojo tuo metu visiškai nejuokingą anekdotą apie bulgarą, kuris pamatęs tikrą Eiffelio bokštą Paryžiuje lakstė aplink, ieškodamas, kur tas termometras. Venecijos gondolas suvokėme kaip skaityti skirtas lempeles su melodijomis, o Akropolis buvo tik svečiams skirta peleninė. Visi miegamuosiuose turėjome „Mona Lizą", svetainės buvo papuoštos „Paskutinės vakarienės" gobelenais, o virtuvės – natiurmortais su vaisiais. Bendram išsilavinimui tai buvo aukso amžius.
Štai kodėl vėliau mus taip šokiravo Baudrillard'as ir jo simuliakrų teorija. Neliko prasmės vykti pasigrožėti tikruoju Eiffelio bokštu. Dar viena kopija, tik be termometro.
Drįstu pradėti šiomis asmeninėmis istorijomis iš vienos savo knygų vien todėl, kad tai gerai iliustruoja, apie ką noriu kalbėti.
Šiandien daug kas diskutuoja apie „Kito" problemą. Rasite krūvą etnografinių arba geografinių „Kito" teorijų. Galime kalbėti apie vyrų kitoniškumą moterų atžvilgiu, kuo bepročiai kitokie palyginti su normaliais, galime spekuliuoti net apie „vidinį kitą". Svarbioje knygoje („The Conquest of America. The question of the Other") šia tema, Cvetanas Todorovas nustato keturias požiūrio į „Kitą" fazes: atradimą, užkariavimą, meilę ir pažinimą. Tačiau jos priskirtinos kolonizuojančiai kultūrai. Tekste, pavadintame „Nesančiųjų sąrašai", bulgarų mokslininkas Aleksandras Kjosevas pateikia kitokį požiūrį. Esą Bulgarijoje ir kitose mažose šalyse egzistuoja „savikolonizuojanti kultūra". Ji žvelgia į Kitą, užsienietišką (ypač į vakarietišką) kaip į kažką universaliai vertingo, tačiau nepasiekiamo. Taip „užsienietiško" ir „vakarietiško" siekimas tampa traumine, bet tuo pačiu esmine patirtimi. Rytų europiečiui Vakarai yra tapę tuo, ką religijų istorikas Rudolphas Otto vadina „Das ganz Andere" – visiškai kitu, t. y. šventu.
Tačiau kaip turėtų būti, aišku nuo pat šio teksto pradžios, aš nesigilinsiu į modelius ir teorijas. Neturiu tam pakankamai ryžto. Renkuosi konkretesnį ir kasdieniškesnį būdą apmąstyti Vakarus ir Kitoniškumą. Man žymiai svarbiau atkreipti dėmesį į išskirtinius, asmeniškus dalykus, į tai, kas laikina, kas nyksta, į tai, kas lengvai gali būti pamiršta. Pasistengsiu perteikti „Kito" problemą ypatingos kartos žmogaus akimis. Žmogaus, kurio vaikystė ir jaunystė bėgo veikiama režimo. Kai prasidėjo šito žmogaus Bildungsroman, režimas ėmė ir sugriuvo. Bildungsroman įvyko per griuvimą.
Suvenyrai kaip tema yra dalis dar neparašytos komunizmo kasdienybės istorijos. Mums, Rytų europiečiams, Vakarai buvo suvenyrinis kitoniškumas. Šis kitoniškumas skyrėsi nuo „Das ganz Andere". Tai buvo pasaulietinis šventumas. Suvenyras buvo daiktinis įrodymas, kad Vakarai iš viso egzistuoja čia, Žemėje. Nepažinodami, neragavę Vakarų, buvome įsitikinę Vakarų tikrumu dėl smulkių dalykų, kažkaip patekusių į šią geležinės uždangos pusę. Po iš pirmo žvilgsnio nereikšmingomis smulkmenomis slypėjo visas nepasiekiamas pasaulis. Maži eifeliukai su termometrais ar be jų, porcelianiniai akropoliai ir venecijietiškos gondolos buvo mūsų profaniški Vakarų simboliai. Suvenyras mums reiškė kažką daugiau už patį save, daugiau už savo žemišką prigimtį, taip, kaip paprasti plastikiniai kryželiai ar naivios prakartėlės per Kalėdas toli gražu neatrodo naiviai krikščioniui. Tad kas tokio ypatingo slypėjo suvenyruose?


Kai vokiečių turistas apsilanko Prancūzijoje ar Italijoje, jis taip pat nusiperka kokį suvenyrą – smulkmeną, paprastą atminimo dovanėlę. Jam ar jai šitas daikčiukas primena aplankytas vienas ir įgytas patirtis. Tačiau socialistinių laikų Rytų europiečiui suvenyras beveik visada būdavo priminimas apie vietą, kurioje jis ar ji niekada nebuvo ir nebus. Suvenyras būdavo negatyvus neįmanomos patirties įrodymas, dažniausiai parvežamas kokio nors laimingesnio draugo ar giminaičio, galėjusio išvykti į užsienį. Eiffelio bokštelio su termometru buvimas vokiečio ir bulgaro namuose iki 1989 metų turėjo gana skirtingą prasmę. Rytų europiečiams suvenyras įgaudavo sentimentalią ideologinę vertę. Jis kirto geležinę uždangą, pateko čia iš kito pasaulio.
Tačiau buvo ir kai kas daugiau: suvenyru tapdavo bet koks iš kito pasaulio čia patenkantis daiktas. Banaliausios buitinio vartojimo prekės, kartais paprasčiausi įpakavimai įgaudavo išskirtinumo ir vertingumo aurą, būdavo aistringai kaupiami ir kolekcionuojami. Turėjau draugą, kuris kolekcionavo „Coca-colos" buteliukus ir skardines. Pažinojau kolekcionierių, renkančių cigarečių pakelius, tuščius viskio butelius, „Metaxos" dėžutes (irgi tuščias). Pastarosios, jas pragręžus ir įstačius į vidų lemputę, tarnaudavo kaip puikiausios stalinės lempelės. Iš šių pavyzdžių galime padaryti mažiausiai dvi šiandienos požiūriu absurdo kupinas išvadas. Pirma, socialistinis deficitas privertė mitologizuoti dalykus, kurie Vakarų europiečiams ir amerikiečiams buvo masinio vartojimo prekės, tad paradoksaliai buvo kolekcionuojama tai, kas masiška, populiaru, vienoda, o ne tai, kas unikalu. Antras simptominis šio reiškinio bruožas yra tas, jog pats produktas mums dažniausiai likdavo nerealus, neapčiuopiamas (dažniausiai suvartojamas kieno nors kito). Tad kultu žmonės paversdavo pakuotes, tuščią formą. Toks suvenyro suvokimas buvo tipiškas mūsų požiūrio į Kitą pavyzdys: manėme, jog gauname dvasią / gėrimą (spirit), tačiau iš tiesų teturėjome butelį.
Pasak Ernesto Gellnerio, „pirmoji sekuliari religija pasaulyje turbūt žlugo dėl to, kad atėmė iš žmonių ne tai, kas transcendentiška, bet tai, kas pasaulietiška. [...] Marksizmas atėmė iš žmonių pasaulietinį kampelį, kuriame būtų galėję pasislėpti atšalus tikėjimui". Kai sakome, jog komunizmas žlugo dėl to, kad Vakarams pralaimėjo technines varžybas, kad subyrėjo instituciškai ir t. t., reikėtų turėti omenyje ir ardomąjį suvenyrų – paprastų, kasdienių masinio vartojimo dalykų, kartais net kičo – vaidmenį. Viskas, kas čia pateko iš kitos geležinės uždangos pusės, graužė ir ėdė pasitikėjimą sistema paprastų žmonių galvose. Kas, jeigu paaiškėtų, jog kol dvi sistemos grūmėsi lenktynėse dėl pirmojo žingsnio Mėnulyje ar pergalės ginklavimosi varžybose, šveicariška „Milka" karvė prarijo mūsų „Karvutę", o vokiškų dešrelių gauja nukneckino mūsų šlapią dešrą? Gal komunizmas griuvo todėl, kad Rytų europiečiai norėjo gerti „Coca-colą" vietoj saviškių gazuotų bizalų, o Berlyno siena nuvirto todėl, kad labai stūmė „McDonald's", „Kraft Jacobs Suchard" ir „Pepsi"? Gal visi politiniai pokyčiai tebuvo gerai organizuota reklaminė kampanija? Štai kodėl paskutiniame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje suvenyrinė svajonė apie Vakarus ėmė nykti. Daugelis ankstesnių suvenyrų-simbolių įgavo savo natūralų komercinių prekių pavidalą. Mano draugas nustojo kolekcionuoti „Coca-colos" buteliukus, nes ji ėmė trykšti ant kiekvieno kampo.
Suvenyrų žvalgytasi ne tik Vakarų-Rytų kryptimi. Pirmaisiais metais po 1989-ųjų Vakarams Rytai buvo ne ką mažiau įdomūs. Šis susidomėjimas dažniausiai taip pat buvo to paties suvenyrinio tipo – paviršutiniškas, kupinas globėjiškos užuojautos, trumpalaikis ir orientuotas į kolekcionavimą. Kolekcionieriškas požiūris į Kitą neleidžia suvokti visumos ir žengti pirmyn. Ką galime rasti to laiko kolekcijose? Plytą iš Berlyno sienos, Bulgarijos socialistinio darbo didvyrio medalį, rusų kareivio šalmą ar matriošką su visais paskutiniais Rusijos lyderiais – kiekvieno Rytų Europos sendaikčių turgaus gudrių praeities pardavėjų gėrybes.
Esama daugybės istorijos apibrėžimų, prie kurių galėtume pridėti dar vieną: istorija yra nuolatinis simbolių vertimo suvenyrais procesas. Tokia turėtų būti jos natūrali eiga – iš to, kas šventa, į tai, kas komerciška. Tai, kas buvo revoliucijos ar visos epochos simboliu, vėliau praranda savo sakralią reikšmę ir virsta pigiu niekalu, vietinių spalvų masalu (dažniausiai kičiniu) užsieniečio akims. Būtent taip nutiko su komunizmo simboliais – kareivių šalmais, medaliais, milicininkų kepurėmis ir uniformomis. „Istorijos šiukšlynas" tapo istorijos sendaikčių turgumi, o mes virtome paskutinio komunizmo išpardavimo liudytojais. Tuo metu niekas dėl to nesipiktino. Priešingai – džiaugėsi. Verslas sekėsi puikiai ir ne tik dėl turistų iš užsienio. Nemažai Rytų europiečių, jausdami augantį susidomėjimą ir prieš akis matydami deficito vaiduoklį, paskubėjo iki valios prisipirkti ar prisislėpti savo pačių turėtų socializmo atributų. Sukaupė materialių negrąžinamos praeities prisiminimų rezervą.
Šiandien net suvenyrinis Vakarų susidomėjimas Rytais sumenko. Tačiau Rytų Europos, ypač Bulgarijos, gatvėse, matome socialistinių laikų artefaktų bumą.
Dešimtajame dešimtmetyje įvykęs lengvas simbolių virtimas suvenyrais šiandien nejučia gali virsti ne tokiu nekaltu suvenyrų tapimu simboliais pagal seną marksistinę formulę „simbolis-suvenyras-pirminis simbolis". Tai dar viena priežastis nenuvertinti tokių temų kaip suvenyrai. Visuomet egzistuoja pavojus, jog vakarykščiai suvenyrai (antpečiai, penkiakampės žvaigždės, ženkliukai) gali virsti rytdienos simboliais. Tai būtų gana prastas istorijos pasikartojimas. Tuomet mano draugas vėl imtų kolekcionuoti „Coca-colos" buteliukus, o mes vėl turėtume aiškinti savo vaikams, kad tikrasis Eiffelio bokštas neturi termometro.

Vertė Karolis Kaupinis

Versta iš: Best of Sarajevo Notebooks, No. 18, 2007

Draugai