Giedrė Kaukaitė. Iš užrašų (IX)

Mano Bočius labai griežtas.

Sykį su Mama per langą pamatėme, kaip jis pareina lieptu greičiau nei įprastai, skubėjo smarkiau krypuodamas ir plačiau rankas į šonus mėtydamas. Įėjęs trobon kone dusdamas pasakė: „No, akšėn.“ Atsisėdęs ant žaliosios skrynios, pasiguldė mane ant kelių ir plaštaka skaudžiai įkirto sėdynėn, kaskart vis įžnybdamas ir balsu pritardamas: „Šėtaa tavėi už kuoklės, šėtaa tavėi už kuoklės.“

Mano nusikaltimas buvo štai koks: išėjusios iš mokyklos su Jane Gulbinaite pamatėme netoli Gutmonienės namo lauke didelę tamsiai žalių koklių krūvą. Šeimininkė ruošėsi naują krosnį mūryti, tad senąsias kokles buvo išmetus lauk.

Nusprendėme, kad apvali plytelė būtų labai tinkama žaisti mokyklą. Koklės dužo lengvai, bet vis ne apvaliai, o kampuotai. 

Taip besirinkdamos ir sudaužėme kone visas. Papa ėjo iš bažnyčios kaip tik pro Gutmonienę, tai ir sužinojo viską. 

Mušdamas štai jau ir pavargo kiek. O aš vis neverkiu. Nujaučiu, kad Bočius ne dėl koklių įpykęs, o kad šiaip visuomet susiraukęs.

Mama stabdo: „No jau užteks, Papa, užteks, – sako ir nusmaukusi man kelneles priduria: – Šėtaa jau sobėnelė rauduona.“

Papa atkiša ranką: „Bočiouk!“ Žiūriu skersom į ranką ir nebučiuoju. Ir jau niekad jam rankos nebučiuosiu. Papa atsikrenkščia ir uždaro duris į gerąją trobą.

 

Bočius vis bažnyčioj. O ir namie bažnyčios darbus dirba: lieja žvakes iš žmonių sunešto vaško, kepa kalėdinius paplotėlius – plotkas, vasarą pina kilometrinius klevo lapų vainikus. Su Mama per mišias galvas aukštyn užvertusios dyvijamės, kaip jis tuos vainikus pačioj paskliautėj iškabina. Po kelių savaičių Papa vainikus parvilks namo, ardys, siūlus suvynios „kitam kartui“, o lapus sušers ožkai, „kad nenueitų šuniui ant uodegos“.

Kartą nuo pat ryto prie lango laukėme, kada Bočius lips į bažnyčios bokštą pataisyti pakrypusio kryžiaus. Lipo pritvirtintomis ilgomis kopėčiomis, lipo pamažu, lėtai, bet nesustodamas. Ir kaip nebijojo! Net kvapą gniaužė bežiūrint – juk bažnyčia kone iki padebesių, bokštas smailas, tad kopėčios kone statmenos. Papa iš tolo atrodė musės didumo. Nujaučiu, kad jis net didžiavosi į tokią aukštybę išdrįsęs kopti. Lai šnekės paskui visa Plungė, kaip zakristijonas Monstvilas kryžių atitaisė. 

O Mama – darbų karalienė namie. Visas ūkis ant jos pečių. Tik ariant ir dalgiu pjaunant nesu jos mačius. Mamos kišenėse visad rasi vinių ir visokių varžtų. Po lova medinėj dėžėj sutelpa dideli ir maži plaktukai, dildės, replės ir dar krūva visokiausių gelžgalių. Kai kurie iš dirvos parsinešti bulves kasant, surūdiję, bet „gal prireiks“. Batams taisyti turėjo ir kurpalį geležinį. 

Bočius darbuotis nemoka. Kai jiedu su Mama susiginčija, visuomet palaikau Mamą. Štai rūsy jis nori kalti vinį iš šios pusės, o Mama tikina, kad reikia iš anos. Bočius pyksta, nenusileidžia ir kala savaip. Tyliai prunkščiu žiūrėdama, kaip bulvės, vinį išplėšusios ir triukšmingai rarėdamos, išgriūna į rūsio vidurį ir pasišokinėdamos rieda į visus kampus. Papa sutrikęs. O Mama atlaidžiai: „No... va nesakiau...“ 

Susiginčija jiedu ir prie bičių nuėję. Nežiūrint, kad abudu tankaus tinklelio cilindrus ant galvų užsimovę, tačiau pareina bičių sugelti ir sako, kad bitėms nepatinka, jei kas barasi.

 

Rytais Papa susikaupęs prausiasi šaltu vandeniu iki pusės ir šnopuodamas kruopščiai valosi dantis. Ant nugaros ties šonkauliais jis turi minkštą pupos didumo ataugą. Tai lezgis. Jei būnu atsikėlus, pritykinu tyliai ir sučiupusi lezgį smagiai pasuku kone aplinkui. Papai turbūt skauda – taip šiek tiek atsikeršiju už tai, kad nuolat reikia jo bijoti. Jis nepyksta: „Eek šalėėn“, – sako nepiktai. Gal jam ne ką ir teskauda, gal tik kutena. 

Kartą per savaitę Bočius mirko kojas. Jis labai rūpinasi sveikata. Nėra nė karto rūkęs. Grafinėlyje visuomet turi šnapšės – degtinės ant vyšnių kauliukų užpylęs, bet savąją tamsaus stiklo taurelę pakilnoja tik svečiui paraginti. „No, jemam“, – o pats tik lūpas priglaudžia, mandrai taurelę pasukdamas ir net kažin kaip sušvilpdamas.  

Ne sykį važiavo į Vilnių pas dukterį Jadvygą, mano Mamytę, pasirodyti „geriems daktarams“. Jam sugrįžus sužinome: „juk pats Norkūnas“ ir „juk pats Kybarskis“ Papos sveikatą gyrė ir pažadėjo jam 100 metų. O kai „pats Laucevičius“, klausą tikrindamas, šnibždom į ausį paklausė: „Monstvilai, kuriais metais gimei?“, Bočius dideliausiu balsu kaip iš tribūnos išpyškinęs: „Tūkstonts aštoun šimtaa aštounesdešimt šeštaas!“ Laucevičius nusijuokęs ir pagyręs, kad jokios sklerozės Papa neturi.

 Plungės bažnyčia. Nežinomo autoriaus nuotrauka
Plungės bažnyčia. Nežinomo autoriaus nuotrauka

O Mama vis dūsauja, jai svaigsta galva, naktimis ji ilgai kosi. „Keik beprisivelko, keik beprisiauno, vo vesteik šalt yr“, – guodžiasi ne irzliai, ne įkyriai, o tarsi tarp kitko. Pas „geruosius daktarus“ nesiveržia: „Kon bemačys, šėn žėimą kažėn a beišbūso.“ Kampinėj spintelėj – šopliadoj – laiko susidžiovinusi pup­laiškių, sriavauninkų, ramunėlių ir metylių, užplikiusi geria arbatas. Kartais ant cukraus užsilašina anodijos – tada galva nebesisuka. Užlašina ir man palaižyti. Atsidūsta: „Vo, Jezau, Jezau...“ Arba užgieda pati sau: „Vo Dieve, Tievėė, Dievėė maluoningas, tegol nežūnaa žmuogoos neteisingaas.“

Savo išvaizda ji nepatenkinta: „Eso sudžiūvusi ė sorokosi, lygu nagėnė.“ Neatsidžiaugia savimi veid­rodyje tik tuomet, kai būna bičių sugelta: „Veiziek, vo kuoki eso dabaa rėibi, graži, lygo jauna.“ 

Mamai patinka, kai ant žaliosios skrynios pasėdėti užsuka kaimynė Ancė, ligoninės slaugė. „No, kas benumėrė?“ – teiraujasi Mama naujienų. Ancė vardija ligoninės įvykius. Nusiklausiusi iš gydytojų ji ir Mamai „gerų vaistų“ iš skyriaus parneša. Mama tiki ir klusniai geria vaistus triskart per dieną, mat, jie esą „nuo visko“, tik labai stebisi, kodėl išgėrusi turi skubiai pulti lovon: „Pamėslyk tiktaa, tuokės mažas tablitelės, vo tėik smarke gyda, kad ėr galva apsėsok.“ Kur tau neapsisuks galva, jei atvažiavusi Mamytė, vaistų pavadinimą perskaičiusi, išsigąsta – nitroglicerinas! „Mama, daugiau su Ance nebesigydyk“, – liepia Mamytė.  

Vienu metu Mama pavyduliavo Bočiaus. Buvo taip, kad sekmadienį po sumos kelelyje iš bažnyčios jis pasirodydavo ne vienas, o su tolima kaimyne iš anos upelio pusės. Pareidavo jie drauge iki liepto, pastovėdavo kiek šnekučiuodamiesi, paskui toji kaimynė balta skarele, maldaknygę pamaldžiai prie krūtinės prispaudusi, smulkiu žingsneliu nutipendavo link savo ilgosios ulyčios, o Papa – lieptu namo. Sykį Bočiui į vakarines pamaldas pro duris išėjus, Mama pašaukė mane prie lango: „Veiziek, veiziek... untaa ta davatka jau lauk.“ Tiek to flirto ir tebuvo – keletą sykių matėm prie liepto stoviniuojančius, vis dėlto šioks toks pavydas buvo.

 

Per mūsų virtuvės langą dar daug ką gali pamatyti. Anava iš ilgosios ulyčios į miestą traukia kvailoji Onelė-dornuoji Vuoneelė. Eina stabčiodama, kažko dairydamasi, nors ką čia naujo bepamatysi, juk viskas aplinkui vis tas pats. Bet jai gal taip neatrodo. Onelė sustoja ir į dangų ilgai žiūri. Tuomet ir mudvi su Mama debesis patyrinėjame. Per virtuvės langą Onelės žvilgsnį sekdamos, apžiūrime jos praeinamų trobų langus, kiemus ir patvorius, kol Onelės siluetas už kampo pradingsta. 

Kitąsyk prie lango stovėjusi Mama pranešė: „Šėtaa mūsa cėguonė pareet.“ Gerokai pagyvenusi, pražilusi mūsų čigonė su terba per petį kartkartėmis vis ateina, ilgokai ant žaliosios skrynios sėdi, kažkokių miesto naujienų Mamai papasakoja. Mažai ką suprantu, nes čigonė žemaitiškai šneka su negirdėtu akcentu. Jai beišeinant, Mama suvynioja į laikraštį ir įdeda jos terbon lašinių ir duonos. Ubage ji niekad nebuvo vadinama, tik – mūsa cėguonė. 

O kartą paryčiais, kažin ko nubudusi atsiklaupiau savo lovoj ir žvilgtelėjau pro langą. Vos aušo, pakalnė ir lieptas per upelį skendėjo blausioj migloj. Žiūriu, keleliu nuo miesto pusės besileidžiąs kunigas – mūsų bažnyčios vikaras – su sutana. Žengė jis ant liepto ir ties pačiu upelio viduriu ėmė ir nužengė žemyn į vandenį, paniro stačias iki pažastų, tuoj vikriai užsiropštė atgal ant liepto ir varvančia sutana tuo pačiu žingsniu krantą pasiekė. Prajuokino mane tik tai, kad vikaras namo pas Jezdauskius, kur nuomojosi kambarį, nebėjo pro mūsų langus, o nudrožė nesidairydamas pakalnės takais aplinkui, šlapius sutanos skvernus purtydamas. Ryte pasakiau Mamai, ką mačiusi, o ji: „Ek, šalėėn, negal būtė, bene sapnavaa.“ Tikrai – gal tik sapnavau.   

 

Mano Mamytė vis atvažiuoja kartais – tebesimoko Vilniuje ir dar žada išvažiuoti į Maskvą aspirantūron. Ji traukia smalsius plungiškių žvilgsnius, verčia praeivius atsisukti: „A mataa, tataa, zakrastijuona doktie būs parvažiavosi... Sakė, kad ana yr inteligėėntė...“ – šnibždasi smalsios plungiškės, per langų užuolaidas Mamytę žvilgsniu nulydėdamos, negirdėtą žodį pridėdamos. Mokykloje man tuojau prisegama pravardė – Kaukė inteligėėėntė.

 

Mano Bočius ilgainiui aprimo, atsileido, lyg ir apsiprato, kad nebėra kur skubėti. Dažniau papasakodavo kokių jaunystės nutikimų, dažniau, kad ir skūpai, nusišypsodavo. Turėjo ir mėgstamą dainušką, ją ne dainuodavo, o šelmio veidą nutaisęs šūkčiodavo: „Gaidys ėr vėšta, gaidys ėr vėšta, gaidys vėštas nenuorieje, vėšta kiaušė nepadieje, olia ry lia lia!“ Jam patiko, kad ir aš prisijungiu, tad skandavome duetu kits kitą peršaukdami, ypač pabrėždami „kiaušė nepadieje“ ir užkeldami „muziką“ kaskart vis aukščiau, kol Papa nutildydavo: „No, užteks, lai patronkas.“ 

Vis prisimindavo kažkokį praeities pažįstamą ar giminaitį Vengalį, išgerti mėgdavusį. Išgėręs tasai liepdavęs žmonai eiti lauk: „Išeik!“ Toji išeina. Po kiek laiko Vengalis šaukia: „Įeik!“ Žmona įeina. Neilgai trukus vėl: „Išeik!“ Ir tuojau atgal: „Įeik!“ Vyras komandas vis greitina, žmona veik nebesuspėja durų darinėti, tik per slenkstį bešokinėja. Mama klausydamasi piktinasi: „No, tėkros liucipierios, tataa, tas Vengalis. Vo ta Vengalienė bene kloika bus bovosi, vo kuo beklausė tuo beproute!“ Bočius apgina vyro teises: „Je, vo ka neklausys, galieje mušte gaute, biednele.“ 

O dar ne sykį pasakojo, kaip kunigaikštį Oginskį į Mažeikių geležinkelio stotį palydėjęs, grįždamas nebesėdo ant pasostės, bet įsitaisė karietos viduj. Užuolaidėles užsitraukęs vežėjui liepė važiuoti greitai. Sutiktieji žmonės, manydami, kad tai pats kunigaikštis važiuoja, sveikino jį žemai lenkdamiesi. Papa, ranką pro užuolaidėlę iškišęs, mojavo jiems neva atsakydamas ir gardžiai sau juokėsi. Privažiavus Plungėj prie rūmų, Papa liepęs vežėjui iškilmingai jį privežti prie paradinio įėjimo, o tarnams išpuolus pasitikti – bene koks svarbus netikėtas svečias pribuvo – juokėsi pokštą jiems iškrėtęs. 

Kitąsyk dar pasakojo, kaip po Pirmojo pasaulinio karo kunigaikštienė Oginskienė rūmuose kilus gaisrui džiaugėsi gyva iš jų išbėgusi, paliktųjų turtų nėmaž nesigailėdama tik plojo rankomis ir kartojo: „Dzienjki bože, dzienjki bože.“ Ir kone pėsčia iškeliavo į Lenkiją, nedidelį medinį vežimėlį su smulkiais rakandais stumdama. Vėliau, sako, mirė ji vargšų prieglaudoje visiškai nuskurdusi. Kunigaikštienė buvusi ne tokia maloni, kaip amžinatilsį kunigaikštis Mykolas Oginskis. Ryte parko takai turėję būti šviežiai pašluoti, kad jos pėdos pirmosios atsispaustų. O per langą pašalinį žmogų parke išvydusi išgąstingai šaukdavo: „Človiek, človiek!“

 

Nežinau, kokios buvo Papos pareigos rūmuose. Jis patarnavo mišioms rūmų koplyčioj, bet pasakojosi nešęs ir kavą su grietinėle kunigaikštienei į salioną: „Tas poudilielis – dėdelee mažos bus, kap tik nuopersks, konigakštienė kavą išgers, vo pastijuolką – šoneliou atedous išlakte.“ – „Vo kuoks tas šonatis bova? – smalsauju. – Mažėlielis tuoks, lygo špyga, balts ė kodluots.“ 

Apie tai, kas neįmanoma, Papa sako: „No... ka būtų grybų, kostų ė papūnis.“ Suprask, jei grybų būtų, tai net senelis jų valgytų, tik aišku – tų grybų nėr. Arba dar: „Dous, dous tau Vaitkienė... arbaatas...“ – aha, tikėkis, kad Vaitkienė tau arbatos duotų. Visais atvejais Bočiaus filosofijose labai svarbu buvo intonacija, ritmas ir pauzės. Interpretacija turėjo nuolat provokuoti. Kad ir daug sykių kartojama tiesa kaskart skambėjo lyg nauja.

 

Bočius skutasi barzdą! Didžiausia ceremonija. Pirmiausia plonomis žirklėmis kruopščiai iškarpomi pailgėję plaukai iš didelių šnervių. Iš ausų juos iškarpo Mama. Sėdėdamas prie lango variniame indelyje tam tikru šepečiu Bočius priplaka muilo putų, jomis storai apmuiluoja žandus ir smakrą ir tuoj pasidaro į Kalėdų senelį panašus. Įtempęs odinį diržą smagiai švysčiodamas uoliai galanda skustuvą – britvą, kaip sako. Trimis pirštais mandrai skustuvą suėmęs, bevardžiu iš apačios parėmęs, mažąjį pirštą į šoną atstatęs, Bočius išpučia tai vieną, tai kitą skruostą ir braukia skustuvu. Pasigirsta garsas, lyg kastuvu tyliai kas žvyrą semtų. Priartėjęs prie smakro, liežuviu iš vidaus jį išgaubia, kad britva neįpjautų. Man smalsu stebėti plastiškai besikaitaliojantį Bočiaus veidą. Triukšmauti nevalia. Ir kalbinti dabar negalima. Bet vis tiek jis kartais įsipjauna. Tuomet atsiplėšęs laikraščio skiautelę, paseilina ir žaizdelę užklijuoja.  

Bočiui geresnio ūpo esant, pavykdavo jį išprovokuoti ir pažaisti. Gydytojas Norkūnas buvo liepęs jam duonos plutos nevalgyti. Bočius sąžiningai patarimą vykdė – plutą nuo riekės plonai nupjaudavo. Bevalgant tų plutų susirinkdavo trys ar keturios. Kartą sėdėdama priešais jį kantriai laukiau, bene pakels akis nuo lėkštės, bene pažiūrės į mane. Nesulaukusi lėtai suvalgiau vieną jo plutą ir atsistojusi žemai jam nusilenkiau, neva padėkodama, paskui priklaupiau ir pabučiavau jam ranką. Papa tuojau akis pakėlė ir nustebęs kurį laiką žvilgsniu mane tyrinėjo, paskui garsiai ir skaniai nusijuokė. Žaidimą tęsėme, kol visas plutas suvalgiau, vis nusilenkdama ir jo ranką pabučiuodama. Šitaip, be žodžių, juokais, įvykdžiau aną skaudų paliepimą jam ranką bučiuoti, o jis dėl tos pašaipos dabar nepyko, tarsi atsiprašydamas be reikalo mane mušęs... 

Mama Bočių mylėjo. Priėjusi apkabindavo sėdintį, prisiglausdavo ir į pliką jo pakaušį pabučiavusi sakydavo: „Paapuli, kažėn diel kuo to monėi tuoks maluonos esi...“ Papa, nežinodamas, ką atsakyti, sutrikęs, akis į langą nusukęs, kone droviai šypsojo, net nusijuokti mėgindamas. Žemaičiai nesako: „Aš tave myliu“, jie įsijautę sako: „To mon maluonos esi.“ Ir man Mama pasakydavo: „Giedrelė, to mon dėdelee maluoni esi.“ Bet ne mažiau meilės jos balse girdėjau, kai ji pratisu balsu giedote išgiedodavo: „Vo to, kaarve, kaarve, trėidalaas gėrdytuoji...“ Tuomet dar labiau prie jos prisispausdavau. Kas man kada taip bepasakys?.. Taip begaliniai, begaliniai iš tikrųjų... Kad ir gražiausi žodžiai, o ne tokie bus. „Maama... Maama, to tik nenumėrk nikumet!“ – „Jee, vo kor to moni diesi?“ – „Į spintelė stėklėnė įstatyso er būsi omžėnaa, aš į tavi veizieso er dėdelee tavi mylieso...“ Kone tikėjau, kad taip ir bus. 

 

Iš Kanados po gero dešimtmečio atsiliepė ir Liudvis. Valdžia jau leido susirašyti laiškais. Papa mokėjo rašyti, porą žiemų buvo mokęsis pas daraktorių caro laikais. Man keista girdėti, kas toks tasai caras, galėjęs uždrausti lietuviškai kalbėti ir rašyti? Gaudavom nuo Liudvio ir siuntinių. Užsienietiškos grožybės – kremp­lino audiniai, pliušiniai kilimai su liūtais, raudonomis rožėmis margintos skarelės, ryškių raštų megztiniai – buvo parduodami, o gauti pinigai stropiai užrašomi į „pajemų“ knygą. Bočius didžiavosi: „Sūnus iš Kanadas atsiunt.“  

Bočius dar ilgai buvo zakristijonas, kol žmonės ėmė pastebėti, kad jau nebepataiko žvakių užgesinti. Klebonas iš darbo atleido, bet pensijos nepaskyrė. Bočius rašė Telšių vyskupui, prašydamas už ilgą 54 metų darbą skirti pensiją, bet atsakyme buvo pažymėta, kad jam, kaip ir visiems bažnyčios kulto tarnams, įstatymas pensijos nenumato. Tenkinosi dukters Jadvygos kas mėnesį siunčiamais 30 rublių, sakė: „Siųsk, Jadzelė, siųsk, juk pri monės – kaap į banką.“

 

Atvažiavusi į Plungę sėdėjau ant žaliosios skrynios. Jau buvau dainininkė, baigusi stažuotę Milane, dirbau teatre ir Konservatorijoje, turėjau dvi dukras. Papa valgė, kaip visada, ant lėkštės užsikvempęs. Pavalgęs atsitiesė, padėjo šaukštą, atsikrenkštė ir nei iš šio, nei iš to uždainavo:

 

Eina garsas nu robežiaus, žergą reeiks balnuootė,

Daug kryžeivių nu Malborga rėngas muus teriuootė.

Pasilėk, sesotė svejka, nuramink šėrdelė,  

Gal sogrįšo nepražovės į tievų šalelė. 

 

Mona sesės poikės vėsas er selkais dabėnas,

Vo mon ašaras tik rieda jėr kapai vaizdėnas.

Aš parnešo tau iš Prūsų kalaviją kietą, 

Tau, sesote, – selkum skarą, derža auksu lietą... 

 

Dainavo ilgai senatviškai pakimusiu balsu, kol išdainavo bemaž visus punktus. Nutilo nepabaigęs – jaudulys užspaudė gerklę. Skruostais nuriedėjo dvi sunkios ašaros, raukšlėse pasiklysdamos. Pirmos ir paskutinės, mano matytos. Paskui kažkaip iškilmingai pakėlė pirštą ir užlūžusiu balsu pasakė: „Atmink, Giedrelė, ka Buočios tavi ton dainė išmuokėna.“

Tylėjau sutrikusi, graudindamasi, gavusi vieną svarbiausių gyvenimo pamokų. Papa pakilo, nuėjo į gerąją trobą ir uždarė paskui save duris.

Kitą kartą jo ten neberadau. Gulėjo mažojoj trobelėj tarp žvakių tiesus ir štyvas, gėlėm apstatytas, artimųjų apraudamas, kaimynų apkalbamas.

Mama glostė atšalusią jo ranką: „Duovėnuok, Paapuli, so Dėivalio... neblydieso taaves... neužėlga ė pati pri tavės pareeso.“

Buvo speiguota sausio diena. Žemė vos pasidavė įkertama, dideli žemės grumstai kaip akmenys krito ant Papos karsto dusliai bildėdami. 

Bočius nenorėjo gulti į žemę – juk iki pažadėtojo 100 metų nedaug bebuvo likę.