Giedrė Kaukaitė. Iš užrašų (VII)

1949

Kai glaudžiuos prie Mamos krūtinės, skruostu jaučiu flanelės audinio švelnumą, girdžiu dusliai plakant širdį. Užsimerkus klausausi šiurkštoko kvėpavimo. „Monei bronkits“, – sako Mama ir glosto man galvą, švelniai pakutendama už ausies.

Prisiglaudus išbūti galiu kažin kiek, jei ne jos krūtinėje surezonavęs balsas: „Giedrelė, vo ka mėrso, kon tavėi palekso?“ – „Ton užuolaida nu skrynes vėr­šaus.“– „Geraa“, – sutinka Mama. „Jee... ali kumet dar temėėrsi“, – tęsiu nusivylusi. „Jau šen žėėima kažėėn a beišbūso“, – nebe pirmą sykį lyg pasiguos, lyg pasižadės ji.

„Ton užuolaidą“ – baltą pirktinį audeklą, išmargintą skaisčiai mėlynom vosilkom, žaliosios skrynios paviršiuje pamatau kiekvienąkart, kai ateina kuri nors sesuo iš Videikių. Toji užuolaida seniai tapo neišsenkamų skrynios gėrybių ženklu, žadančiu slėpiningai džiugią dovanos akimirką.

Labiausiai Mama myli seserį Stasę. Atsidėkodama už dovanas iš kaimo – grietinės puslitrį, sūrį su kmynais, Kalėdoms šviežios avienos, pavasarį iš karklų nupintą krežį – Mama sodina seserį prie stalo. Juodvi ilgai šnekasi. „Papūnielis mėrės... ė mamūnelės nebier... Ėgnė mėrės ė Petros mėrės...“ Iš didelės jų šeimos kasmet kuris nors miršta. Mes einam su Mama į laidotuves ir ties bažnyčios prieangiu fotografuojamės prie velionio karsto. Apie mirusiuosius kalbamasi oriai, be verkavimo, be dūsavimų: „Vo koon padarysi...“ – „Veiziek, iš vėinioulėkas beesau tik veedvė dvėjau... noje, ė dar ta Jolisė“, – sako Stasė. Jos abi su Mama kažko nusijuokia. Jolisę seserys švelniai apkalba: „Ana vėsumet atsivėipusi, lygo kivyna kuoki...“ – „Noje, ė ba pruota drūkta, tėkra veliuoryba... juk ka atejusi atsėsies unt skrynės, ta tujau gėėrgžd.“ Ir vėl abidvi juokiasi, prisiminusios, kad pamiršo dar vieną seserį – Petronę, gyvenančią Kretingoj.

Paskui Mama keliasi, eina link žaliosios skrynios, dideliu raktu ją atrakina, dangtį paremia kočėlu ir nustumia į šoną „ton užuolaidą“. Skrynioje – viskas, ką Mama turi „savo“: daugybė pačios austų staltiesių ir lovatiesių, pačios siūtų naktinių marškinių, įvairiausiais raštais nertų staltiesių ir servetėlių, iš Vilniaus dovanų gautų skarelių. Atskirame mediniame skyriuje bent kelios dešimtys jos pačios apmegztų nosinių. Skrynios dugne ir įkapės – juoda suknelė, baltų mezginių skarelė ir lengvi juodi bateliai. Mano mažutė smulkutė Mama tarsi prapuola didelėj skrynioj: „No, juk reek bikoon doutė“, – sako. „Eek eek, vo kam če reek“, – nusiduoda Stasė akis į langą nusukusi, bet laukia.

Atsisveikindamos seserys apsikabina, ir man taip gera į jas žiūrėti.

Plungės Papa Juozas Monstvilas
Plungės Papa Juozas Monstvilas

Namų galva – Bočius, Papa vadinamas. Jis aukštas, tvirtas, kiek nuolaidžių pečių – sunkaus darbo nedirbęs. Gimęs devyniolikto šimtmečio pabaigoje, karjerą, kaip jis pats sako, pradėjęs kunigaikštienės Oginskienės rūmų koplyčios patarnautoju. Per savo ilgą amžių patyrė visus perversmus, gal todėl nepatik­lus, nekalbus, pasikliaujantis tik savim, šykštus meilesnio žodžio. Lyg jį kažkoks rūpestis nuolat slėgtų ir daug svarbesnis už mudvi su Mama.

Keliasi Papa baisiausiai anksti ir dar tamsoj išeina į raudoną, didelę ir šaltą bažnyčią. Ten velkasi baltą kamžą, rengia storą kleboną, uždega žvakes, skambina mišioms. Vidurdienį pareina pietų, valgo tylėdamas, akių nepakeldamas, ant lėkštės užsikvempęs. Paskui prigula gerojoj troboj ant sofos, skaitydamas laikraštį užsnūsta ir, tuo pačiu laikraščiu užsidengęs, numiega pokaičio. Pratisu garsu žiovaudamas atsibunda ir vėl išeina į bažnyčią. Begrįš tik po vakarinių mišių.

Papa jaučiasi svarbus – vis bažnyčioj, vis greta kunigų, visų matomas, pagarbiai Plungės zakristijonu vadinamas. Niekaip negali pamiršti, jog ir „pats kunigaikštis“ jį praleisdavęs tarpdury pirma savęs, kai jis, dar visai piemengalis, vilkėjo baltą kamžą.

Kartais per šventes pas mus į svečius ateina keli Plungės kunigai ir klebonas. Vaišes tuomet ruošia Kostė su Karolina. Mama sako: „Ne, ne, aš jau tataa neatsivuožėju.“

Keistai man atrodo šeimininkių ruošiama silkė: pailgo indo, palmisku vadinamo, pakraštyje silkė supjaustoma nedideliais gabalėliais, greta pridedama labai daug žalių svogūnų laiškų ir labai daug grietinės. Slapčia paragauju – silkė ne tokia kaip Mamos ant anglių skrudinta, bet skani.

Atėję svečiai susėda gerojoj troboj už apvalaus stalo. Klebonas Aleksiejūnas sodinamas vidury, po dideliu fikusu. Papa sėdi kartu su jais. Mama nesėda. Apsivilkusi išeigine suknele, ryši gelsvąja skarele, durų staktos atsirėmusi, rankas ant krūtinės sukryžiavusi, pagarbiai žiūri. Ir aš nesėdu. Tupiu su šuniuku Cypka po stalu ir apžiūrinėju kunigų batus. Labai smalsu, kodėl juodi kunigų drabužiai yra su tiek daug sagučių. Pradedu sagutes skaičiuoti nuo apačios. Beskaičiuodama užsikariu katram nors kunigui ant kelių. Niekas nepyksta, visi juokiasi. Svečiai prašo mane deklamuoti arba dainuoti. Viską, ką tik moku, deklamuoju ir dainuoju. Paskui vėl neriu į pastalę ir šaukiu: „Pliauškinkit, pliauškinkit!“ Cypka ima loti, svečiai ploja ir toliau vaišinasi. Klebonas geria alų su žaliais kiaušiniais – kula vis po du į kiekvieną bokalą. Man atrodo, kad tų kiaušinių jis išgeria labai daug. Klebonas yra mikčius – kalbėdamas dabar vis mikčioja. Bet kai bažnyčioj iš sakyklos sako pamokslą – visai nemikčioja, kalba garsiai ir gražiai, kaip giedodamas.

Žiemą Papa kalėdoja. Su Mama laukiam jo grįžtant kartais iki pat vidurnakčio, kol parvažiuoja iš kokių Alksnėnų ar Pakutuvėnų. Papa grįžta linksmas, pavaišintas ir saujomis traukia iš visų kišenių banknotų gniūžtes – po rublį, po tris, po penkis. Po dešimt – mažai. Traukia juos ir meta ant apvaliojo stalo. Tuoj susikrauna nemaža stirta. Papa abiem delnais stirtą priploja, kad šioji ant aslos nenučiuožtų. Mama tuo tarpu nuleidžia popierines gofruotas užuolaidas ant langų. Papa atsirakina viršutinį savo juodosios komodos stalčių, išsiima senovišką kontoros sąsiuvinį kietais margais viršeliais su užrašu „Pajemos“. Toj knygoj svarbūs įrašai – kiek gauta algos iš bažnyčios, kiek iš Mortos, Karolinos ar Rimkienės už nuomą, kiek iš dukters Jadvygos, kiek išduota Mamai turgaus pirkiniams, kada „vuožka vesta pri vuože“... Dabar mes sėdame skaičiuoti pinigų. Man leidžiama banknotus lyginti ir dėlioti į krūveles. Mama nesėda, ji stovi prie stalo rankas ant krūtinės sukryžiavusi, nelyginant koks žaidimo makleris. Papa, paseilėjęs pirštus, skaičiuoja rublius, garsiai praneša, kiek suskaičiavo, ir užrašo skaičių į knygą. Man atrodo, kad jam skaičiuoti labai patinka, dėl to sušunku: „Vo kėik daug pininguum!“ Papa beveik springsta juoku: „Cyko, Morta išgėrs...“ Morta tikrai gali išgirsti, nes dabar gyvena čia pat už sienos, persikėlusi su Kaze iš savo buvusio kambarėlio prie tvarto. Bet matau, kad Papa mane tildo juokais, todėl surinku dar garsiau: „Vo jeezusmaarijė, kėėik daug pininguuum!“ Papa pameta skaičių, jis beveik garsiai kvatoja ir mes pradedam iš naujo.

Kai su Mama ruošimės į turgų, Papa pinigų duoti nenorės. Jam gaila. Paskui neapsikentęs atsirakins juodosios komodos stalčių ir atskaičiavęs porą bank­notų svies ant stalo: „Še, sojiesk... Nemuoki taupee verte...“ – pro sukąstus dantis iškoš stalčių užtrenkdamas. Mama nepyksta, ji pripratus. Žino, kad kai pareisim iš turgaus ir duosim paragauti, ar skani grietinė, jis ragaus ir sakys – skani, skani... Ir silkės, ant anglių skrudintos, su bulvėm kirs, rūgusiu pienu užsrėbdamas.

Ne dažnai, tik retsykiais, kai Papa linksmesnis, gerojoj troboj prie krosnies mudu šokame „Žiogelį“ arba „Noriu miego, saldaus miego“. Plojame delnais ir surėmę juos, einame ratu į vieną, paskui į kitą pusę. Kartais Papa dainuoja. Tai būna ypač retai. Mylima jo daina – „Bieg opelė vingordama“. Mane juokina priedainis: „No ko to, ta dra lia.“

Papa vakarais gaudo „Amerikos balsą“. Radijas ūžia ir šnypščia, bet priglaudęs ausį prie pat aparato, Papa kažką nugirsta. Kai Mamytė atvažiuos, jiedu kone pašnibždom kalbėsis apie Liudvį, Mamytės brolį. Nežinia, kur jis yra. Kažkas sakėsi matęs pačioj karo pabaigoj Liudvį įšokus į jau važiuojantį sunkvežimį. O daugiau jokios žinios.

2018

Vienu metu Vilniuje kursavo maži busiukai, mikriukais vadinami. Buvo mobilūs, važiavo greit, pristabdydavo, kur paprašomi – kone taksi, bet kainavo daug pigiau. Kartą iš centro važiavau mikriuku į Antakalnį lankyti sirguliuojančios mamos. Vos įsėdus ir akis pakėlus, iš paveikslo virš vairuotojo galvos į mane pažvelgė... Marija. „Ta pati!“ – nuvėrė mintis paširdžius. Tokia pat reprodukcija, tik daug didesnė, rėmuose po stiklu ilgus metus kabėjo Plungės virtuvėje virš stalo. Su Marija, raudonais marškiniais vilkinčia, žaliu apsiaustu apsigaubusia, sveikindavaisi vos duris iš lauko pravėręs, prie stalo sėsdamas ar nuo stalo keldamasis. Ne kartą per dieną akys su jos akimis susitikdavo, ji buvo nuolatinė mūsų gyvenimo liudininkė. Ramus žvilgsnis sakė viską priimąs, grakštus dešinės rankos pirštas rodė į liepsnojančią širdį, be žodžių tvirtindamas, kad myli. Plungės Mamos – Marijonos – kėdė stovėjo po pat paveikslu, tad abu veidai liko neatsiejami visam laikui. Po Marijonos mirties vis taip pat nuolankiai šypsodama, šventoji pana Marija sutiko persikelti pas nuomininkę Julijoną. Liko pas ją padovanota atminimui.

Žvilgtelėjau į mikriuko vairuotoją – buvo jaunas vaikinas. Suspaudusi kišenėj keletą litų, plakančia širdimi laukiau, kol atvažiuosime iki Antakalnio žiedo – prašysiu paveikslą persifotografuoti. Ne sykį buvau mačiusi greta vairo pritvirtintų mažų paveikslėlių, kryželių, rožančių – jie, matyt, turėjo priminti vairuojantiesiems neskubėti. Tačiau šis Marijos paveikslas, automobilyje aiškiai per didelis, norom nenorom visų keleivių dėmesį atkreipiantis, buvo kitoks. Negalėjau akių atplėšti – manoji Marija, meilingai šypsodamasi, nebyliai sveikinosi su manim po ilgų nesimatymo metų. Pasiekus žiedą, vairuotoją užkalbinau.

Šv. Marija. Nuotraukos iš autorės archyvo
Šv. Marija. Nuotraukos iš autorės archyvo

Keista, nėmaž nenustebęs vairuotojas tą pačią sekundę paveikslą nukabino ir man padavė. Gestu siūlomų pinigų atsisakęs paaiškino: jis tikras, jog paveikslo man labai reikia – tai esą matyti iš mano akių. Neabejoja, kad grąžinsiu. Pastebėjęs, kad apžiūrinėju buvusių vinučių žymes reprodukcijos kampuose, paaiškino, kad ji iškirpta iš lenkiško žurnalo, priklijuota ant kartono ir laikyta ant sienos prie lovos. Paveikslas esąs stebuklingas – juo amžiną atilsį jo motina peržegnojo išvykstantį į Afganistaną sūnų, vyresnįjį vairuotojo brolį. Paveikslą pabučiavusi, įdavė jį išvykstančiajam. Brolis, dvejus metus Mariją prasinešiojęs prie širdies už marškinių užsikišęs, grįžo namo gyvas ir sveikas. O dabar Marija sauganti ir mano pašnekovą, brolis liepęs paveikslą pasikabinti mikriuke. Nugirdusi kalbos akcentą, klausiu, kokios vairuotojas tautybės. „Aš lenkas, mano vardas Andžejus“, – atsako. „O aš su šia Marija užaugau“, – pasakoju, kad daugybę kartų šventoriuose dairiausi bent mažiausio būtent šitos Marijos paveikslėlio, bet niekad nepasitaikė užtikti. „Marija – mano antras vardas, o ir mano močiutė Plungėje buvo Marijona...“ Kažkodėl jau nesistebiu, kad Andžejaus motinos vardas taip pat Marija, – keista sutapimų virtinė, – ir mudu atsisveikiname tartum giminaičiai. Susitiksime, kai jau turėsiu savąją paveikslo kopiją.

Persifotografuoti Mariją ir grąžinti Andžejui originalą pavyko ne taip greit. Reprodukcija buvo nespalvota, o man norėjosi atkurti plungiškio paveikslo spalvas – raudonus marškinius ir žaliąjį apsiaustą. Po ilgesnio laiko tai padarė Filharmonijos dizaineris Šlektavičius, vardu Marijonas... Kompiuteriu paspalvintas Marijos veidas ir jos liepsnojanti širdis atgijo tokia pati, kaip Plungėj.


Iš 3664 žurnalo (2018-10-02 19:47:56)
Draugai