Giedrė Kaukaitė. Iš užrašų (XIII)

1953

Mano pradžios mokykla Plungėje – medinė, nedažyta, panaši į didelę kaimo trobą. Ji visai netoli bažnyčios, ir iš mūsų virtuvės langų gerai matyti.

Ėjau iš klasės į klasę lengvai, tarsi iš kambario į kambarį, o Papa stebėjosi, kaip taip greitai mokytoja Marija Butkūnienė išmokė vaikus skaityti. Pirmiau daug kartų buvo sakęs: „No, Giedrute, je netori kon dėrbtė, ekiau pri „Ylas“.“ Gąsdinantis ir keistas buvo to vadovėlio pavadinimas – „Yla“. Papa mėgino iš jo mane mokyti. Nieko neišėjo. „Saulutė“ – geriau: „Ona mala“, „Mama rašo“, „Lietus lyja“... Mūsų mokytoja – graži, ilgas tamsias kasas aplink galvą apsivyniojusi, kaip ir mano Mamytė. Ji griežta, už dailyraštį ar diktantą retai kam penketas pasiseka: raidės turi būti vienodo aukštumo, dailiai į dešinę pakreiptos ir tarpai tarp raidžių lygūs lygutėliai. Ilgai rašėme pieštuku, rašalą ir plunksnakotį dar negreit mums leis, o apie parkerį nė nesvajok, sako, rašyseną gadina. Kartais į klasę ateina mokytojos duktė Liucija. Ji pora metų už mus vyresnė, atrodo svarbi – juk mokytojos duktė, jos šviesios kasos tokios ilgos ir vešlios. Aritmetika man einasi nekaip. Namie uždavinius spręsti padeda Mama, o dažnai ir Elenelė, net Buivydas nuo salkų pakviečiami. Ypač suktai visiems atrodė uždaviniai „su žodžiais“.

Mokyklos palėpėje už fanerinės sienos gyveno mokyklos sargas Zenonas Šlepetis, vedęs Justiną Žutautaitę, Plungės Mamos giminaitę iš Videikių. Jų vienalangiam kambarėly jaučiaus kaip namie. Likusioji palėpės erdvė neįrengta, jos vidury ant šono pavirtusi riogsojo sena dviejų durų spinta, pasienyje glaudėsi apvalus stalas be vienos kojos, čia pat ir sukrypęs Šlepetyčių Zenės ir Aliutės medinis arkliukas ir jų senas vaikiškas vežimėlis. Priešais pastogėn rėmėsi fanerinis „nykštukų namelis“, spalvotais popieriais apklijuotas, nuo kokios nors šventės užsilikęs. Visą šią prietemos karalystę vadinome žaidykla, čia nepastebimai pralėkdavo daugybė valandų. Zenė ir Aliutė už mane mažesnės, į mokyklą dar neina. Dabar jos mano geriausios draugės, nes Kazės draugystėms nebeturiu – jiedu su Morta gavo valdišką kambarį mieste ir išsikėlė. Vasaros dienos bėgo prie Babrungo ir anoj pusėj buvusiuose laukuose. Kol Šlepečiai turėjo karvę, ją laukuose ganydavome. Paskui jau ganėme ožką. Babrungo srovė skaidri, net perregima, dugnas išklotas pilkais ir rausvais akmenėliais. Upės vidury, prie pat dugno, maži raini grundulai, prieš srovę atsisukę, virpino stangrius pelekus gaudydami saulę. Staigiau grybštelėjusi galėjai vieną kitą ir ranka sugriebti. Šlapias mažas padaras stebėtina jėga saujoj suspurdėdavo ir, atgniaužus vaikiškus pirštus, pliumptelėdavo atgal į vandenį. Vėsioje skardžio paunksmėje pakrantės užutekis gilus ir tamsus, paslaptingas, gausus lėtai vinguriuojančių vandens žolių. Mėgintum prisiskinti jų, regis, būtų graži puokštė, bet ištrauktos iš vandens tos tamsiai žalios kasos kaip mat nuleipsta – gražios jos tik po vandeniu. Užutėkyje mėginame nardyti pirštais nosį sužnybusios, lenktyniaujame, kas ilgiau po vandeniu ištvers. Žolės po vandeniu prie kūno glaustosi kaip gyvos, apsiveja ir tarsi nepaleidžia – nejauku – iš užutėkio nusitaškome atgal į saulėtas seklumas. Šiltame pakrantės smėlyje sugulusios džiovinsimės plaukus ir giliai kvėpsime saldų netoliese žydinčio baltų laukinių rožių krūmo dvelksmą. Kai perkelsime karvę link žvyrduobės, pievoje skinsime rūgštynes. Iš tolo vėjas atneš tirštą topolio aromatą, jo lapus pačiupinėjus, pirštai limpa, ilgai negalėsi nuplauti, o išbrinkę žiedų pumpurai maloniai kartūs.

Rudenį Papa nuveda mane pas „labai dievotą“ Agotą kitoj upelio pusėj, ji mokys mane katekizmo, ruoš Pirmai Komunijai. Keletą savaičių lankau jos pamokas, mokausi poterių, sužinau, kokios yra didžiosios nuodėmės ir kokios didžiosios dorybės. Agota aiškina man katekizmą sėdėdama lovoj, jos kojos apmautos storomis vilnonėmis kojinėmis, ji sako ne „savaitė“, o negirdėtai, mandrai – „sovaitė“ – šitaip, matyt, moksliškiau. Už pamokas Papa atneša ir padeda ant stalo didelį gabalą rūkytų lašinių ir juodos duonos kepalą. Agota, regis, džiaugiasi.

Sekmadieniais, kaip įprasta, einame su Mamuliu Mišių. Man gražu, kai didžiajame altoriuje, aplink Marijos statulą, užsidega daug mažų lempučių ir jų žybsėjimas bėga ratu aplinkui. Tai vis elektriko Daukšo neregėta išmonė, jis taip sugalvojo. Tasai Daukšas ir paprastą elektrą išmano, atėjęs mums ir kaimynams pataiso, jei sugenda. Per Mišias nuo altoriaus klebonas Aleksiejūnas vis atsigręžia ir skėstelėjęs rankomis sodriu balsu užgieda lotyniškai: „Dominus vobiiscuum!“ Pocius nuo viškų jam kažką atitaria vargonais – noriu atsigręžti, bet Mama neleidžia, sako, kad prie lauko durų velnias tupi ir kažin kaip apsėsti gali. Paskui klebonas užlips į sakyklą, skaitys Evangeliją iš juodos knygos ir sakys pamokslą lietuviškai, žmonės klausysis ne kažin ką suprasdami, nes bažnyčioje labai aidi. Einame su Mama Komunijos prie krotų, paplotėlio nekramtau, Mama vis perspėja, kad negalima. Grįžtame į savo klaupką pamaldžiai rankas prie širdies sukryžiavusios. Ir seserys Pupšalės, akis pagarbiai nuleidusios, rankas prie širdies prispaudusios grįžta ir suklaupia netoliese. Man Mama leidžia nesiklaupti, nes yra buvę, kad atsiklaupusi nualpau.

Vasarą, kol man atostogos, su Papa retsykiais keliaujame į Prūsalius. Kelionė bus pėsčiomis vieškeliu pro Jonelio koplyčią arba takais pro kryžių ir Vaitkevičienės dvarelį, o dažniausiai – pababrungiais. Kai į Prūsalius mane jau ir vieną išleis, dažniausiai ir eisiu pababrungiais. Eidavau ilgai, gal visą dieną, pakelės laukymėse ir pievose užsibūdama, paskui margus drugius bėgiodama.

Prūsalių trobos „pryšininkėje“, kur anksčiau būdavome su aukle Petruse, dabar šeimininkauja Tranauskienė, buvusi Papos ūkio samdinė. Ji čia gyvena su kitu samdiniu Jonu Petrauskiu, abu dirba žemę, auginasi gyvulių. Papa sutaręs su Jonu ir Tranauskiene, kad jie šeimininkaus laikinai, „kol valdžia pasikeis“, kaip jis per „Balsą“ esąs girdėjęs. Tranauskienė kepa mudviem su Papa kiaušinienės, į keptuvę kresnų – rūkytos šoninės – įpjausčiusi. Kartais mudu nakvojame. Papa paguldomas klėtyje, o aš – alkieriuje – kambaryje už „gerosios trobos“. Rudenį į mūsų kiemą Plungėje įvažiuos Jono vežimas su gėrybėmis iš Prūsalių. Jonas vilkės ilgą, kone ligi žemės burnosą dideliu gobtuvu. Iš atvežtų ruginių miltų Mama keps juodą duoną su kmynais, iš kvietinių – ragaišį su razinom. Padariusi kepalus Mama juos peržegnoja ir ant ližės įstumia į krosnį rūsy. Kartu į krosnį nukeliauja ir poros saujų didumo kepaliukas, „varna“ vadinamas, jis skirtas man. Ne kažin kiek trukus toli pasklinda gardus naminės duonos kvapas, ir aš gaunu savąją „varną“. Didžiuosius kepalus Mama apteps lašinių bryzu, kad nesproginėtų bevėsdami. Jono atvežtus obuolius Mama lups, pjaustys, vers ant siūlo ir tuos ilgus obuolių karolius džiovins iškarsčiusi virš plytos ir ant krosnies. Vėliau, kai mūsų Prūsalių sodyba bus parduota, kai vietoj Tranauskienės ir Petrauskio apsigyvens kolūkiečių Diekontų šeima, į Prūsalius jau nebeisime. Dar vėliau sodyba bus nugriauta – juk trukdo kolūkio traktoriams ir dideliems kombainams, o Diekontai išsikels į kolūkio gyvenvietę. Kol kas Papa nuėjęs dar tebesidžiaugia pasogos gautu ūkiu ir aukštais Babrungo skardžiais. „Čia juk tėkra Šveicarija“, – sako Papa, nors nėra joje buvęs, paaiškina, kad taip sakęs kažkuris kunigas.

Savo gražiąją Mamytę bematau retai – ji mokosi ir dirba Maskvoj. Baigusi trečiąją klasę vasarai pas ją išvažiuoju.

Maskva pribloškia triukšmu, nematytai aukštais namais, aikštėmis, fontanais, dundančiais tramvajais, begarsiais troleibusais ir daugybe pypsinčių ir visaip dūduojančių automobilių. Priėjusi prie lango Mamytės nuomojamame kambaryje išsigąstu, net galva apsisuka – taip neįprastai atrodo plaukiantis viršugalvių srautas, žiūrint iš penktojo aukšto. Tik į skruzdėlyną taip tesu žiūrėjus. Pirmyn einantieji skuba dešiniąja šaligat­vio puse, o ateinantieji priešais – kairiąja. Posūkiuose jie tvarkingai prasilenkia, lyg būtų surepetavę. Metro požemiuose galioja ta pati tvarka, kitaip susidaužtum kaktomuša arba nesuspėtum į vagoną įšokti. Ant kylančių ar besileidžiančių eskalatoriaus pakopų reikia stovėti dešiniajame pakraštyje, kad labiau skubantys galėtų tave aplenkti iš kairės. Viskas lyg nostalgiškoje Bulato Okudžavos dainoje, kurią išgirsiu po keliolikos metų:

 

Мне в моем метро никогда не тесно.

Потому что с детства оно как песня.

Где вместо припева, вместо припева,

„Стойте справо, проходите слево“.

 

Man manajame metro niekada neankšta,

Todėl kad nuo vaikystės jis kaip daina,

Kurioje vietoj priedainio,

„Stokite iš dešinės, praeikite iš kairės“.


Į kokį pasaulio metro bepateksiu – Milane, Niujorke, Berlyne, Paryžiuj, – toji daina tučtuojau suskambės atminty. Atsidūrę tam pačiam požemy, ant to paties eskalatoriaus, tam pačiam metro vagone, paklusdami tam pačiam greičiui, sustojimams, garsams ir ritmui, kvėpuodami tą patį dirbtinį orą, keleiviai tartum supanašėja, nepaisant krašto ar tautybės. Keletą, keliolika ar keliasdešimt minučių jie važiuos ta pačia kryptimi, negalėdami keliauti greičiau ar lėčiau, nei važiuoja požeminis traukinys. Toji jų pačių pasirinkta priklausomybė juos suartina. Atrodo, ir galvoja jie tą patį. Ir tik išlipę į orą, pabirę savomis kryptimis tie požemio kelionės giminaičiai tarsi prisimins turį savų minčių, balsų ir žodžių.

Man nesuprantama, kaip Mamytė atsimena šitiek Maskvos metro stočių pavadinimų ir kaip nesupainioja persėdimų ir perėjimų. Stulbina didelės gražios skulptūros metro požemiuose. O Majakovskio stotyje bronzinės vištos ir gaidžiai bei jų linksmos lesintojos – tiesiog kaip gyvi. Mamytė leidžia paglostyti didelę bronzinę vištą – ji netikėtai šalta. Didelėse parduotuvėse Mamytė kaskart primena: jei pasimesim, kad neišsigąsčiau, o eičiau prie išėjimo durų ir ten laukčiau.

Einame su Mamyte į Didįjį teatrą, žiūrime „Gulbių ežerą“ su „pačia Ulanova“, per pertraukas stovime bufete eilėje, valgome ledų ir geriame arbatos iš stiklinių gražiuose metaliniuose įdėkluose. Publika šaukšteliais maišo gabalinį cukrų ir tas tūkstantinis cinksėjimas man visada primins šventę. Važiuojame ir į zoologijos sodą, pirmąsyk matau gyvą dramblį – jis didesnis net už mūsų plungiškį namą, ilgiausiai stoviniuojame prie beždžionėlių narvo, o vakare Mamytei vaizdžiai parodysiu, kaip plačiai begemotas išsižioja – visa tai stengiuos laiške Plungės Mamai vaizdžiai aprašyti.

 

Su Mamyte Barybine, prie Maskvos, 1953 m. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Su Mamyte Barybine, prie Maskvos, 1953 m. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Mamytė, nusivedusi į Timiriazevo akademiją, kur mokosi, mane pristato: „Čia Giedrė, mano duktė.“ Atrodo, jai patinka taip sakyti. Mamytės bendradarbiai ir profesoriai maloniai šypsosi, sako: oi, kokia didelė esanti.

Po kurio laiko priemiestiniu traukiniu mudvi išvažiuojame į Barybiną. Tai bandymų stotis, ten Mamytė dirba. Medinio namo kambary ji gyvena su bendradarbe Zoja Aleksandrovna Kuznecova. Ant grindų pakloti du čiužiniai, sienoje styro keletas vinių drabužiams pasikabinti – toks interjeras. Kartais pas Mamytę ir Zoją Aleksandrovną užsuka trečia jų bendradarbė Liudmila Vasiljevna Mosolova. Išėjusios į priebutį, susėdusios ant laiptelių, jos trise gražiai dainuoja „Ой, цветет калина“. Mano Mamytei labiau patinka „В низенькой светелке“. Ji kažkaip ypač įsijautusi traukia tą ilgesingą dainą apie gražią jauną verpėją ilgomis kasomis, prie lango sėdinčią. Ir man atrodo, kad ji dainuoja apie save. Kartais prie to būrelio prisijungia ir tiotia Katia, gyvenanti tame pačiame name. Tai ji, tuomet dar nepažįstama, priėmė mano Mamytę nakvynės, kai ši, atvažiavusi į Barybiną, neturėjo kur apsistoti.

Dabar Mamytei kasdien reikia eiti į darbą, todėl aš nuvedama į savaitinį darželį.

Jaučiuosi ten prastai, juk netrukus jau būsiu devynerių. Kažkokiu būdu ant triratuko šiaip taip susirangau ir mėginu važiuoti. Bet sėdėti ant žolės aplinkui auklėtoją Liudmilą Jefimovną ir klausytis pasakos nenoriu, nes ir rusiškai dar mažai ką suprantu. Ir nematyta grikių košė su pienu man nepatinka. Ir labai ilgu Mamytės. Kasdien nekantriai laukiu, gal ji po darbo pas mane ateis. Viską ištverčiau, kad tik galėčiau su ja visą laiką būti. Kažkurį rytą, dar iki pusryčių, nusprendžiau iš darželio bėgti. Išlipau iš savo lovos su gardelėmis – nežinau, kaip ir tilpau joje – pažeme po kitomis lovomis iššliaužiau į koridorių, iš ten – į kiemą, paknopstom per tvorą ir susilenkusi kone keturlinka per pievą, pro beržyną nušokavau iki Sieverkos upelės. Perbridusi šaltą srovę jau bėgau toliau per daržus visu smarkumu kiek įkabindama ir, atplėšusi duris, puoliau garsiai verkdama į glėbį: „Mamyyyte!“ Mamytė dar tebegulėjo ant savo čiužinio, o jos draugė Zoja jau rengėsi. Abi baisiausiai persigando. Bet į darželį daugiau nebėjau.

Vasaros pabaigoje parvažiavome į Plungę – manęs laukė ketvirtoji pradžios mokyklos klasė. O Mamytė turėjo grįžti Maskvon paskutiniesiems aspirantūros metams. Nutiko nenumatytas dalykas: kai atėjo laikas išeiti jai į geležinkelio stotį, niekaip nenorėjau patikėti, kad ji ir vėl mane paliks. Jokie raminimai nepadėjo, nė nesiklausiau, o tik šaukiau į jos rankas kabindamasi: „Mamyte, nepalik, Mamyte, noriu su Tavim!..“ Bet ji privalėjo išeiti ir ėjo į pakalnę neatsigręždama. Štai jau žingsniuoja lieptu. Man atrodė, kad jei nenustosiu šaukusi, tai ji tikrai sugrįš. Šaukiau, kone klykiau springdama, regis, visas pasaulis turėjo girdėti. Papa ir Mama stovėjo tarpdury sutrikę ir bejėgiai, nė nemėgindami raminti.

Ketvirtoje klasėje mus pasitiko nauja mokytoja Birutė Einikytė – jauna, šviesiaplaukė, ilgomis kasomis. Su nuolatine suolo drauge Regina Grikštaite sėdėjome pirmame suole – pačios taip norėjome, nes naujoji mokytoja mums labai patiko. Įdėmiai apžiūrinėjome jos šviesias sukneles, baltas palaidines siuvinėtomis apy­kaklėmis ir dailiai numegztus raštuotus megztukus. Bandėme ir savo nagus smailinti „taip, kaip mokytojos“. Tautinių šokių ratelyje fotografavomės savo mokytoją apsikabinusios.

Dažnai bėgdavau į bažnyčią Papos pasitikti. Rūpėjo zakristijoje buvusi fisharmonija. Stovėdama myniau pedalą ir kažin ką rankiojau klaviatūroje – maniausi esanti ne prastesnė už vargonininką Antaną Pocių. Papa kol tvarko zakristiją po Mišių – aš giedu sau „Prieš tavo altorių štai nuolankiai klūpom“ ir ūžiu fisharmonija, neva kaip Pocius vargonais. Kartą užtiko tasai Pocius mane taip bekleigojant ir sako Papai: „Lai pavaikšto ji pas mane į namus, pamokysiu pianinu skambinti.“ Nueinu, o ten – juodas pianinas! Pocius atverčia dangtį, nuima nuo klaviatūros minkštą žalią filcą ir skambina... Koks tai buvo stebuklas! Kažin ką mokino, rodė, o aš kartojau. Kitą kartą radau Pociaus man ant popieriaus nupieštą klaviatūrą. Sako: ką pas mane išmoksi, eidama namo kartok, niūniuok ir namie ant popierinės klaviatūros grok, o melodiją dainuok iš atminties. Rugsėjui artėjant, Pocius Papai pasakė, kad mane reikia rimtai mokyti, nes aš esanti gabi, o jei nieks nemokys, tai nieko ir nebus, ir liepė tai perduoti Mamytei – juk tuoj turėjau pas ją išvažiuoti į Vilnių „ant visai“.


/ / /

Mano pradinės mokyklos namas Plungėje vis dar tebestovi, nors mokykla seniausiai iškeldinta. Kai parvažiuoju, kaskart einu pažiūrėti – ar dar tebėra. Apsidžiaugiu radusi – šitaip lyg pasitikrinu savo pačios buvimą. Iš apsilaupiusių dažų matyti, kad sienos ne sykį dažytos ir perdažytos – tai geltonai, tai žaliai, tai net karamelės spalva. Ilgai mokykla niūksojo užrakinta pakabinama spyna. Paskui kažkas spyną nuplėšė ir durys liko atlapos. Pamažėle išdužo langai, viduj sugriuvo krosnys. Priemenėje ėmė augti žolė. Kartą po daugelio metų išdrįsau įeiti vidun. Apytamsėje priemenėje sakiau sau: va, dešinėj turėtų būti durys į mokytojų kambarį... už durų kairėj – baltų koklių krosnis... Viską taip ir randu, kaip prieš pusšimtį metų: įėjusi sustoju priešais baltą krosnį ir tarsi regiu besišildančią Butkūnienę – mokytoja į mane žiūri ir tyli, lyg negirdėtų, kaip prašausi būti pioniere. Sakau, kad man patinka trys išdykusios seserys Lekavičiūtės ir jų draugė Kadytė, jos – pionierės su raudonais kaklaraiščiais. Iš aš noriu. Bet mokytoja liepia man grįžti į klasę ir neišduoda, kad Papa jau buvo atėjęs ir perspėjo manęs į pionierius nepriimti.

Lauke užmetu akį į pirmos klasės sieną – prie jos kiekvieną pavasarį fotografavomės: sargas Šlepetis atnešdavo du ilgus suolus, ant pirmojo per vidurį įsitaisydavo mokytoja, greta jos – mergaitės, slapčia konkuruodamos, katra sės greta mokytojos; ant antrojo suolo stumdydamiesi sulipdavo berniukai, o likusios mergaitės suklaupdavo pačiam priekyje.

Per trečios klasės langą įžiūriu apgriuvusią tamsiai raudonų koklių krosnį. Dešinėje prie sienos anuomet stovėjo šviesiai rudas pianinas, atrakinamas tik vargonininkui Pociui atėjus, kai jiedu su mokyklos direktoriumi Eidintu mokė mus himno. Eidintas melodiją grojo smuiku, o mes, vargonininkui pianinu pritariant, atsistoję traukėme „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Tarybinis himnas dar nebuvo parašytas! Po daugelio metų himną giedosiu Vingio parke per Sąjūdžio mitingą ir stebėsiuos, kad prisimenu. Netoli galutinio lango, per kurį dabar žiūriu, buvo ir mano suolas. Iš jo siunčiau raštelį mokyklos padaužai Sultonui, sėdėjusiam priekyje. Raštelis su užrašu „siųsk toliau“ sėkmingai keliavo, kol žvitraus mokytojos Butkūnienės žvilgsnio buvo pastebėtas ir tapo „perimtas“. Mokytoja raštelį išlankstė ir perskaitė: „Sėdėjau aš daržely, sėdėjau tarp gėlių ir gėlės man pasakė, kad aš tave myliu.“ Klasiokai tylėjo klausydamiesi dar negirdėtos temos, niekas nesusijuokė, Sultonas irgi niekaip nereagavo, tik vaikiškas jo veidelis labai nežymiai ištįso, o man buvo kažko apmaudu, jaučiau, kad mokytoja suklydo nutarusi perskaityti raštelį balsiai. Netrukus tasai paviešinimas užsimiršo, tik vietoj „Kaukės inteligentės“ įgijau naują „Sultonienės“ pravardę.

Sykį toj pačioj trečioj klasėj mokytoja tylomis užrašė ant lentos tris raides su šauktuku: y p a! ir paklausė, ar žinome, ką tai reiškia. Tučtuojau pakėliau ranką ir atsistojusi garsiai perskaičiau raides lietuviškai, pridėdama skambią šauktuko intonaciją: „Y p a!“ Tai buvo nesąmonė, ir sutrikusi mokytoja paaiškino, kad šios raidės yra ne lietuviškos, o rusiškos ir lietuviškai jos reiškia žodį „valio“. Taip pradėjome mokytis rusų kalbos. „Po ruski.“ Mūsų klasės langas kaip tik žiūrėjo į priešais esančios rusų pradinės mokyklos langus. Per pertraukas savąjį langą plačiai atsidarę, keliais aukštais ant palangės susigrūdę, garsiai ir sutartinai skanduodavome kaimynams: „Ruski – padruski, ruski – padruski!“ Rusiukai, kaip ir mes, savajame lange susispietę, baisiausiai garsiai rėkė kažką atgal, ką – nežinau, nes per savąjį rėkimą jų negirdėjome. Buvo aišku, kad vieni kitiems jaučiame priešiškumą, nors niekas to nebuvo mokęs.

Pro ketvirtosios klasės langus vidun seniai nebėra kaip pažiūrėti – jie aukštai, o laipteliai į prieangį jau nupuvo. Paskutinį sykį stovėjau tame prieangyje 1953-iųjų kovo 5-ąją, savo vardo dieną. Buvo slopu ir apsiblausę: „...Mirė Josifas Visarijonovičius Stalinas...“ Lynojo. Prie mokyklos iškabinta vėliava, perrišta juodu kaspinu, sušlapusi. Oras buvo pritvinkęs niūraus iškilmingumo.


/ / /

Dabar mano pradžios mokyklos langai ir durys užkalti lentomis – lyg kas tebesirūpintų šia griuvena ir vis nenutartų, ką su ja daryti. Prieš užkalant, stačiais laiptais buvau suspėjusi pakilti iki žaidyklos palėpėje. Prieblandoje pasirodė, kad ana senoji dviejų durų spinta, ant šono pavirtusi, dar tebekėpso...

Draugai