Giedrė Kaukaitė. Iš užrašų (XIV)

Fotografas Algimantas Žižiūnas

Atrodo, 1998 metais Mindaugo gatvėje įsikūrusioje „Maximoje“ netikėtai sutinku Algimantą Žižiūną. „Kaip gerai, rengiausi skambinti“, – sako jis, žvelgdamas didelėmis mėlynomis akimis, ir išsitraukęs užrašų knygutę prašo užrašyti kokią nors sentenciją, svarbią mintį ar palinkėjimą. „Rengiu portretų albumą su autografais“, – droviai priduria. Parduotuvės šurmulys trukdo, jokia mintis galvon lyg tyčia neateina. „Na... nesugalvoju taip greit. Kai sugalvosiu, paskambinsiu, susitiksim ir užrašysiu“, – sakau, grąžindama knygutę.

Sentencija dingtelėjo savaime, dar namo neparėjus. „Žižiūnai, ar žinai, kas yra balsas?“ – štai ką užrašysiu. Tasai klausimas, jau kurį laiką apnikęs erzino lyg įkyri musė. Kas yra balsas? Virpesiai?.. Balso stygų funkcija?.. Ne... kažkas daugiau... Te pasuks galvą Žižiūnas ir visi, kurie būsimąjį albumą vartys. Užsirašiau į savąją knygutę tą klausimą, suraičiau didelį klaustuką – atrodė intriguojamai.

„Žižiūnai“, – kreipdavomės pavarde į šį nuolatinį koncertų, parodų ir festivalių, suvažiavimų, poezijos pavasarių ir kitokių susibūrimų dalyvį ir fotografą, metraštininką. Vardu retai tevadinome. Kirčiuota ilgoji ū jo pavardės viduryje skambėjo dainuotinai. Kartą grįždami iš koncerto visą kelią nuo Šiaulių iki pat Vilniaus mažorinės tercijos intervalu pratisai dainavome: „Žižiūūūū-naaai... Žižiūūūū-naaai...“

Tikrasis Žižiūnas sėdėjo mikrobusiuko priekyje amžinąjį savo portfeliuką su fotoaparatais apsikabinęs, nesumodamas, nė ką daryti, nė kaip reaguoti: žvalgėsi didelėmis lyg vaiko nustebusiomis akimis, tylėjo ir šypsojosi, tik jo rausvi skruostai kaito dar labiau.

Netrukus toj pačioj „Maximoj“ Žižiūną susitikau ant­rąsyk, nenuostabu, abu gyvename netoliese, tik gaila, šįkart Algimantas neturįs rašiklio. Manasis paprastas rašiklis netinkamas, reikia specialaus. „O ar atspausi man tos nuotraukos dublį?“ – pasiteiravau atsisveikinant. „Atspausiu“, – pažadėjo.

Sutapo, kad Muzikų rėmimo fondas pakvietė dalyvauti koncerte. Afišai reikėjo naujesnės nuotraukos. „Paprašykite Žižiūno, aš naujos neturiu, jo dirbtuvėje mačiau labai įdomią“, – pasakiau. Tačiau atvykusi į koncertą išvydau afišoje seną, daug kartų publikuotą port­retą. „Žižiūnas pristatė tik šitą“, – išgirdau paaiškinimą ir pyktelėjau. Pažadėjo – patiešijo, netesėjo – negriešijo.

Laikas bėgo, Žižiūnui neskambinau, jis man – taip pat, bet „Maximos“ detektyvas prasitęsė – po keleto metų susitikome ten trečią kartą. Gerokai nustebau, kad autografus dar teberenkąs, turįs šįkart ir tą specialųjį rašiklį. „Žižiūūūnai, ar žinai...“ – jau įpusėjau rašyti savo garsųjį klausimą, kai ranka kažko sustojo ir aš pakėliau akis: „O kodėl nepadarei anos nuotraukos, kaip žadėjęs?“ Algimantas – mažakalbis, tad ir šįkart droviai gūžtelėjo pečiais ir sutrikęs numykė: „Dar tvarkau...“ Sklido pasakojimas, kad prieš įteikdamas fotografijas, jis ilgai ir juvelyriškai jas tobulina. „Ot, kai gausiu tą nuotrauką, tuomet ir pabaigsiu autografą. Paskambink.“ Kiek čia truks, pamaniau sau, būsim ir vėl kur susitikę.

Žižiūnas nepaskambino, o improvizuotas mudviejų derybas ilgainiui primiršau. Susitikome tik po poros metų Menininkų rūmuose prieš koncertą. Algimantas vaikštinėjo su fotoaparatu rankose netoli Baltosios salės. „Fotkinsi?“ – paklausiau. Neatsakė. Ėmiau ir išpyškinau: „Žinok, Žižiūnai, jei sumanysi fotografuoti koncerto metu, sustabdysiu muziką.“ Tai ištariau netikėdama, kad galėčiau įvykdyti iš tiesų. Žižiūnui išsprūdo vos girdimas: „Kodėl?“ – „O todėl, kad esu gyvas žmogus, ne komoda ir ne spinta ir turiu autorines teises į savo veidą“, – tęsiau provokaciją. Žižiūno drovumas linksmino, jis nesiginčijo ir nepyko, nenutuokiau nė ką galvoja, tad žaidžiau situacijos šeimininkę.

 

Nuotrauka iš A. Žižiūno asmeninio archyvo
Nuotrauka iš A. Žižiūno asmeninio archyvo

 

Tuomet jau buvo koks dešimtmetis po Sąjūdžio, – jautėmės atviresni, elgėmės drąsiau, o neretai ir stačiokiškiau. Ėmėme įprasti prie aštresnių straipsnių, pranešimų, jau matėme spaudoje neįprastesnių nuotraukų, kokių anksčiau būtų „neleidę“; televizija rodė gyvesnes laidas ir vis išradingesnes reklamas. Fotografai džiaugėsi įgiję modernesnių kamerų, renginių metu mažiau varžėsi: Virgilijui Noreikai dainuojant rečitalį Filharmonijos salėje fotografas nesidrovėdamas vaikštinėjo palei avansceną ir spragsėjo aparatu, kol solistas neiškentęs jį sustabdė: „Klausykit, jūs man trukdote, prašau išeiti...“ Iš vienos garsios fotomenininkės sulaukiau neįprasto pasiūlymo pirkti savo nuotraukų – peržiūrėjusi jas, pasijutau nesmagiai – pasirodo, ilgus metus buvau fotografuojama koncertuose, susitikimuose, prasilenkiant gatvėje... Nepažįstamas fotografas, Gedimino prospekte mano sustabdytas, užginčijo: „Turiu teisę jus fotografuoti, net jei jums nepatinka – esame viešoje erdvėje...“ Nauji laikai.

Tąkart įėjusi į Baltosios salės sceną publikos pirmojoje eilėje išvydau tris fotografus, vienas jų – Žižiūnas. Dainuoju, ir akies krašteliu stebiu fotoaparatus. Matau, kaip Algimanto rankose fotoaparatas iš lėto kyla į viršų. Atsigręžiu ir akimis reikšmingai transliuoju ką tik jam duotą pažadą. Fotoaparatas kilti nesiliauja – štai tuojau spragtelės... Nuotykio azarto pagauta nutylu vidury žodžio, dešine sustabdau savąjį pianistą Eugenijų Ginį, ta pačia dešine rodau į Žižiūną ir garsiai sakau: „Žižiūūūnai, juk prašiau manęs nefotografuoti.“ Algimantas nukaista kaip aguona, fotoaparatą nuleidžia – publikoje spengianti tyla, žiūrovai netekę amo. Sukuosi į Ginį – jis taip pat priblokštas – paprašau pradėti kūrinį nuo pradžios...

Tais metais Filharmonijoje jau atsisveikinau su scena, suruošiau baigiamąjį koncertą, tad naujomis afišomis nebesirūpinau. Ana dirbtuvėje matytoji nuotrauka, matyt, Žižiūno archyve, ten pat ir nepabaigtas manasis klausimas jam apie balso slėpinį... Retkarčiais pasvarstydavau, kažin, ar išleido Žižiūnas savąjį albumą su autografais?.. Et, be reikalo įsismaginau tąsyk, be reikalo taip įsijaučiau į kaprizingos solistės vaidmenį.

Laikas bėgo besidarbuojant Muzikos akademijoje, o Žižiūno vis nepasitaikė sutikti ne tik „Maximoje“, bet ir niekur kitur – nei koncertuose, nei parodose. Spėliojau prabėgom – gal bus išsikėlęs į kitą Vilniaus pakraštį, gal ir iš Vilniaus išsikėlė, gal ir iš Lietuvos... Kartą dingtelėjo, ar netiktų pasibelsti jo dirbtuvėn Vytenio gatvėje ir atsiprašyti? Nenuėjau, o juk būčiau jo neradus, nes nežinojau, kas Žižiūnui nutiko iš tikrųjų.

Bus pralėkęs daugiau nei dešimtmetis, kai vieną sekmadienį Senamiestyje netoli Bernardinų bažnyčios išvydau jį. Spartinu žingsnį pasivydama ir dar iš tolo tercijos intervalu šaukiu: „Žižiūūūū-nai!“ Algimantas atsisuka, kartu atsigrįžta ir su juo ėjusi moteris. Abu sustoja, draugiškai šypsosi. Algimantas pastebimiau pražilęs, o dangaus mėlynumo jo akys dar didesnės ir kažko dar labiau nustebusios. Priartėjusi sakau linksmai: „Labas, Žižiūnai, tai gal pagaliau imu ir užrašau tą autografą?“ Algimantas šypsosi, bet neatsako. Na, jis niekada nebuvo kalbus, dažnai atrodydavo lyg negirdėtų, tik žvelgdavo tylom lyg kažko klausdamas, kaip ir dabar – iš kito, savojo pasaulio, todėl pasiūlymą dėl autografo pakartoju. Algimantas vis tiek tyli. Tuomet moteris, mane atpažinusi, paaiškina: „Ponia Giedre, Algimantas labai sirgo, liga atėmė balsą, jis negali kalbėti.“ Moteris esanti Žižiūno žmona.

Negalėčiau atpasakoti, kaip pasijutau – ar sureagavau – sutrikau – ar susitvardžiau – iš sąmonės lauko toji akimirka negrįžtamai išsitrynė. Dar ilgai stovėjau, žvilgsniu nulydėdama juodu, einančius link automobilio...

Netrukus, tais pat 2015 metais, dalyvavau iškilmėje Prancūzijos ambasadoje – kitam garsiam fotomenininkui Antanui Sutkui buvo teikiamas Meno ir literatūros riterio ordinas. Salėje, pirmoje eilėje, radau sėdinčius Algimantą Žižiūną su žmona. Jau žinojau jos gražų vardą – Regina Pranciška – internete aptikau jų gyvenimo istoriją ir informaciją, kad Žižiūnas patyrė insultą, o paskui ilgai sirgo. Štai kodėl daugiau nei dešimtmetį jo nesutikau. Pasisveikinusi Pranciška šviesiu balsu ištarė: „O mes po truputį jau pradedame kalbėti.“ Žinojau, kad Algimantas neseniai atšventė 75-ąjį gimtadienį. Pasveikinau jį, pabučiavau į skruostą – grįžtantis balsas gal ne mažesnė dovana už riterio ordiną.

Algimantas Žižiūnas viso gyvenimo kūrybą padovanojo Lietuvos valstybei – milžiniška šimtatūkstantinė fotografijų ir negatyvų šūsnis iš varganos dirbtuvės Vytenio gatvės rūsyje persikėlė į Valstybinį archyvą. Drauge iškeliavo ir kelis dešimtmečius kurtas fotografijų ciklas „Veidai ir mintys“ – su juo gal ir manasis portretas, laimei, be to nelemtojo klausimo...


/ / /

Kažkas nematomas nuolat stebi iš šono ir pareguliuoja poelgius. Įsivaizduokit – būtų dabar jo kolekcijoj mano autografas su tuo klausimu – ant visai?

Draugai