Giedrė Kaukaitė. Iš užrašų (XV)

Pokeris. 1989

2019 metų sausį nuo Literatūrmenio viršelio žvilgtelėjo rašytojas Ričardas Gavelis – juodais veidrodiniais akiniais, šviesiu lietpalčiu, stačia apykakle, dešinėj tarp pirštų cigaretė, už tamsių stiklų neįžiūrimos akys skvarbiai spigina man tiesiai į vyzdžius. „Vilniaus pokeriui“ – 30. Nuotraukoje rašytojas toks, kaip anuomet ir kaip visuomet. Toks jis atėjo ir į mūsų namus Vaižganto gatvėj vieną pavakarę prieš 30 metų. Buvau susiruošusi plauti grindis, kai Arūnas išeidamas pro duris, pasakė: „Žadėjo Gavelis ateiti, žadėjo knygą atnešti. Jei nesuspėčiau grįžti, tai priimk iš jo knygą.“

 

Ričardas Gavelis (apie 1971–1973). Nuotrauka iš Nijolės Gavelienės archyvo
Ričardas Gavelis (apie 1971–1973). Nuotrauka iš Nijolės Gavelienės archyvo

 

Baigusi plauti prieškambarį, persikėliau su kibiru ir skuduru prie išėjimo laiptų. Langas virš laiptų žiūrėjo į Lenino aikštę, tad skudurą gręždama, dirstelėjau laukan. Šaligatvio pakraščiu mūsų namų link neskubėdamas, oriai, nuleistoj dešinėj rankoj laikydamas knygą žingsniavo vyriškis. Išvaizdus, vienplaukis, juodais akiniais, šviesiu lietpalčiu, stačia apykakle. Ričardas Gavelis. Nebuvau su juo pažįstama, bet atpažinau iš nuotraukų. Supratusi, kad nebesuspėsiu baigti darbo, nusileidau laiptais žemyn prie durų ir išgirdusi lauko duris atsidarant, atšoviau mūsų buto duris. Stovėjau tarpdury basa, šluostydamasi rankas į prijuostę. Gavelis, pasisveikinęs, akinių nenusiėmęs, paaiškino, ką atnešęs, mėgindamas žengti vidun. Jo žvilgsnio pro akinius nepasiekusi, pasijutau nesmagiai. „Neleisiu!“ – staigiai dingtelėjo. Sekundę lūkuriuodami žvelgėme viens į kitą. Nejauki pauzė truko neilgai. Iš tarpdurio nesitraukdama pasakiau žinanti, jog jis turėjęs ateiti, tad knygą perduosiu, nes Žebriūno nėra namie. Rašytojas, regis, nebuvo numatęs šios žinios, regis, planavo knygą įteikti pats. Vos pastebimai sutrikęs, jis knygą ištiesė, veidrodiniais akinių stiklais blykstelėjęs apsigręžė ir prabėgom nužvelgęs aukštyn vedusius laiptus išėjo.

Užlipau viršun ir tariausi padėsianti knygą ant židinio atbrailos – ten, kur palikdavome šeimos namų paštą: „Išėjau tada, grįšiu tada, skambino tas ir tas“ ir pan. Neištvėrusi, o gal ir nuojautos vedama atverčiau viršelį... „Režisieriui Arūnui Žebriūnui be teisės ekranizuoti. Ričardas Gavelis, 1989 m., Vilnius.“

Keletą minučių stovėjau žiūrėdama į dvi dešinėn pasvirusia rašysena pavingiuotas eilutes. Kokios spalvos jos buvo dabar jau nepamenu – gal juodos, gal mėlynos. Paskui nulipau laiptais žemyn ir sumirkusiu skuduru sąžiningai išploviau plotą prie durų, kur Gavelio stovėta. Besidarbuodama sugalvojau, ką toliau darysiu. Ramiai persirengiau, ant pirmo pasitaikiusio atviruko užrašiau: „Gerb. Rašytojau, grąžinu Jūsų knygą, Žebriūnui jos neparodžiusi, pasakysiu, kad nebuvote atėjęs. Manau, kad esate Juodasis kunigaikštis, tad Jūsų stovėtą vietą mūsų prieangyje išploviau. Giedrė Kaukaitė, Vilnius, 1989.“ Įvyniojusi knygą į laikraštį – gražaus popieriaus neradau – surišusi juostele ir ant pakraščio užrašiusi „gerb. Ričardui Gaveliui“, po penkiolikos minučių jau buvau Rašytojų sąjungoje. Pasakiau, kad palieku rašytojui labai reikalingą knygą ir paprašiau sekretoriato darbuotojos jam pranešti. Po kelių savaičių pasiteiravau, ar rašytojas knygą pasiėmė. Taip, sako, buvo ir pasiėmė.

Taigi istorija išsemta. Kokia beprasmė istorija...

Lyg per miglą man dingojasi, jog režisierius Donatas Ulvydas, dabar gal besirengiantis „Vilniaus pokerį“ ekranizuoti, režisūrą studijuodamas, lankėsi mūsų namuose Vaižganto gatvėj, konsultavosi pas Žebriūną... Nagrinėjo jiedu, regis, Žalakevičiaus noveles. „Pokerį“ – kažin, ar bus nagrinėję. Manau, Žebriūnas liko to romano neskaitęs.


P. S. Ričardo Gavelio kapavietė Menininkų kalnelyje – pati įspūdingiausia. Puikus sumanymas – gyva, daili rojaus obelaitė nepailsdama tęsia nesibaigiantį gyvybės ratą: pavasarį pražįsta baltais žiedais, o rudenį vilioja rausvais, rūgščiai kartoko skonio obuoliukais.

Esu ne kartą nusiskynus.

 

Draugai