Giedrė Kaukaitė. Metalo menininkas Paulius Lantuchas

2018


Šių metų kovą internete aptikau skelbimą: Kaune, Paveikslų galerijoje, Donelaičio gatvėje, atidaryta juvelyro Pauliaus Lantucho grafikos paroda, veiks iki Velykų... Aiktelėjau. Važiuoju?! P. Lantuchas išvyko iš Lietuvos bemaž prieš 40 metų. O šią parodą dabar suruošė jo bičiulis dailininkas Edmundas Saladžius. Sukurtuosius neprilygstamojo P. Lantucho papuošalus – Šaulį ir Jupiterį – dėviu retokai, jie nekasdieniški, elegantiški, įpareigojantys. Per daug savarankiški, kad laikytum juos vien papuošalais. Greičiau tai mažos skulptūros, personažai mitologiniais veidais. Jų istorijoms keli tūkstančiai metų. Ir su manimi jie kalbasi štai bemaž pusę amžiaus, nepasiduodami jokiems mados svyravimams. Ir šiandien, kai bižuterija įsigalėjo tarsi koks naujas dekadansas, P. Lantucho rankų kūriniai – neįveikiami. E. Nekrošiaus „Bado meistro“ premjeroje pamačiau žiūrovę, mūvinčią P. Lantucho žiedą. Pastebėjau, kad ir jos akys sustojo ties manuoju medalionu. Apsikeitėme suokalbininkių žvilgsniais – tarsi iš tos pačios respublikos būtume – ir pasisveikinome. Ne puikavomės, o atpažinome.


/ / /


Anuomet, prieš gerus keturis dešimtmečius teturėjau vieną, konservatorijos baigimo proga mamos dovanotą sidabro žiedelį su stačiakampe rubino akute. Vestuvinis žiedas taip pat dažniausiai ilsėjosi stalčiuje – scenos etika asmeninės informacijos neleidžia: scenoje esi personažas, turi dėvėti tik tai, kas dailininko vaidmeniui sukurta. Juk nesistebime, kad gydytojas vilki baltą chalatą, kariškis – uniformą. „Giedre, pamiršot laikrodį nusiimti“, – ne kartą prieš spektaklį yra priminusi grimuotoja Jonė. Buitiniais papuošalais tuomet nesidomėjau, tuštybė atrodė. Nebuvo atėjęs laikas – kažkas vėliau pasakys.

Laikas atėjo, kai Vilniuje netikėtai ėmė rastis neregėtų, egzotiškų papuošalų. Tarsi senoviški, bet ne seni, o tik meniškai pasendinti, jie traukė akį provokuodami smalsumą. Atsakymas vis tas pats: Lantucho, Pauliaus Lantucho... Rankų darbas? Vilniuj? Tikrai Vilniuj? Negali būti. Ar galima užsisakyti ką nors? Galima, tik reiks ilgokai palaukti, meistras turįs daug darbo...

Garsėjantį juvelyrą aplankiau jo namuose Šnipiškėse. Neseniai Dailės institutą baigęs dizaineris buvo drovus, vidutinio ūgio, kone vaikinas, nėmaž nepanašus į ekstravagantiškų papuošalų kūrėją. Buvau atsinešus dėdės Mineikos dovanotą auksinį žiedą su juoda keturkampio agato akimi, inkrustuota briliantu. Maniau, gal suapvalins agatą, turėsiu panašų į Elenos Čiudakovos žiedą, kurio ji niekad nenusimaudavo – tiko jai visur. Nė nepradėjus aiškinti, ko prašysiu, Paulius čiupo mažas replytes ir nieko nesakęs skubiai pasuko brilianto rėmelį: „Negaliu žiūrėti į rombą, atrodo, lyg turgaus pardavėjo žiedas.“ Pasuktas rėmelis tapo kvadratinis, Pauliaus įsitikinimu – šitaip geriau. Nors prašiau žiedo, Paulius padarė klasikinį ovalų pakabuką – atrodė senas ir „tikras“, tarsi XIX šimtmečio. Nugarėlėje išgraviravo inicialus GK. Pakabuką labai mėgau, vėliau jis atiteko dukrai Monikai, kai baigė universitetą.

Kitąsyk nusinešiau pas Lantuchą tris Maskvos komise pirktus turkius, du sulūžusius mamos auksinius žiedus ir bočiaus dovanotą caro laikų sidabrinę monetą. Visokie perdirbimai, perliejimai anuomet nei stebino, nei piktino, juk ir standartinių štampuotų grožybių nelengvai galėjai įsigyti. Net ir jaunavedžiai auksinius žiedus gaudavo tik pagal Santuokų rūmų talonus. Persiūdavom drabužius, permegzdavom ir perdažydavom megztinius ir vėl nešiojom, lyg būtų nauji.

Paulių radau be ūpo, sutrikusį ir liūdną. Papasakojo ką tik pro duris išleidęs vieną menotyrininkę. Nepatikęs Pauliaus sukurtas žiedas ir ji atsisakiusi jį atsiimti. Tai buvo pliene inkrustuotas auksinis liūtas. Menotyrininkė ilgai Pauliui aiškinusi, kuo žiedas nevykęs. Pokalbis užsibaigė, kai žiedą juvelyras pasiliko sau, o menotyrininkės atneštą aukso svorį grąžino. Man tasai žiedas atrodė įspūdingas, magiškas – iš tų, kurie vos pamatyti traukė akį. Mudviejų su Pauliumi kalba nejučia pakrypo apie papuošalų prasmes ir reikšmes. Net apie jų lytis! Papuošalas galįs būti vyriškas, galįs būti moteriškas. Štai, kad ir šis žiedas su liūtu. Iš pažiūros masyvus, gana sunkus, juk iš plieno, su plėšraus žvėries inkrustacija, tačiau žiedo forma aiškiai moteriška. Ir visai nesvarbu esą, ar dirbinio medžiagos brangios, ar ne. Papuošalas turi būti reikšmingo turinio kaip svarbus ženklas, kaip talismanas, kaip amuletas. Jis turįs tapti savo šeimininko dalimi, arba dar viena asmenybe, patikėtiniu, apsauga, net ir pagalba. Standartiškai įmontuotas brangus briliantas tebus bižuterija. Iš Amerikos atvykusios ponios niekaip to nesuprantančios, joms tik „deimanto, deimanto“. Paulius traukė iš stalčiaus ir rodė pradėtus raižinius ant kalnų krištolo, kaldintas antikinių monetų imitacijas, iš dramblio kaulo skaptuojamas moteriškas galvutes su renesansinėmis kepuraitėmis. Jo veidų modelis esanti jo žmona Zina. Parodė ir jos nuotrauką. Tikrai panaši. Stebino kontrastas – natūralus gamtos mineralas, jam daug tūkstančių metų, o raižinys jame – modernus. Toks tiktų ir dailei – šiuolaikinei grafikai ar tapybai. Įsiminė siurrealistiškas žiedas: balta kaukolė iš dramblio kaulo su žydromis turkio akytėmis, skaisčiai raudona rubino burna ir briliantu kaktoje. Reginti, kalbanti ir mąstanti kaukolė? Mistinė kaukė? Paklausiau, kam skirtas šis žiedas. Atsakė – niekam, padaręs tokį, nes idėja buvusi įdomi. Papasakojau, kad viena kino režisierė iš Gruzijos, lankydamasi Vilniuje, puikavosi vėriniu su milžinišku perregimu krištolu ir jo ertmėj įgręžta jos a. a. vyro žilų plaukų sruoga. Paulius nusijuokė: „Oi, kokia perspausta intencija. Vargšas velionis – ilsėtis negali. Ne visada reikia klausyti užsakovų!..“ Netrukus Pauliaus stalas nusiklojo akmenimis – juodais ir rainais agatais, melsvais turmalinais, žaliais malachitais, oranžiniais serdolikais, kraujo spalvos karneoliais, mėlynais lazuritais, žaižaruojančiais piritais... Nebuvau mačius tokios gausybės. Paulius sakė susirašinėjąs su kolekcininkais, su jais keičiasi mineralais. Žarstėme, ėmėme juos į rankas, apžiūrinėjome, atrodė lyg gyvi – vieni šilti, kiti vėsūs, vieni jaukūs, kiti tartum atšiaurūs. Varčiau juos, klausydamasi Pauliaus, koks akmuo su kokiu metalu dera, kokios jų paskirties tradicijos senovės Egipte, Graikijoje, senovės Romoje. Išsikalbėjome ir apie Zodiako ženklus ir planetas – tuomet ši tema dar nebuvo populiari – jų vardai, biografijos, literatūrinės istorijos ir sąsajos su mitologija. Prasivėrė siauras tarpuvartis į begalinę šimtmečių virtinę: „Mitų pasaulis tebegyvena mumyse. Tereikia įsižiūrėti. Tarp mūsų tebevaikšto seni pažįstami – dzeusai, afroditės, persefonės, hadai... Ir mūsų šių dienų nuotykiai, paklydimai yra tie patys, tos pačios ir dramos...“

Toji Pauliaus improvizuota tradicijų ir istorijos pamoka įsiminė visam laikui. Pasiguodė, kad valdiškame darbe jo menas niekam neįdomus, ten dirbąs, ką privalo, ką valdžia liepia už algą, ir tai nėra kūryba. Turįs daryti ne kaip norėtųsi, o kaip priklauso. Atsiranda ir pavyduliaujančių, net kenkiančių. Tik va čia, ant šio stalo yra tai, kas jam įdomu. Nepajutome, kaip diena ėmė gesti, atsitiesėme nuo akmenų apsunkusiomis galvomis, įraudusiais skruostais, tarsi kitame ir kitokiame pasaulyje pabuvę, šypsodamiesi, lyg tik dabar susipažinę.

Pauliaus Lantucho darbai. Gyčio Norvilo nuotraukos
Pauliaus Lantucho darbai. Gyčio Norvilo nuotraukos

Išeidama paklausiau, ką jis darys su mano turkiais. Atsakė dar nežinąs. Gal gėlytes? Hm, gėlyčių nenorėjau. Nieko nebesakiau, turėjau palikti laisvę jam. Pažadėjo paskambinti, kai sugalvos idėją.

Paskambino Paulius po pusmečio: „Padariau medalioną, ateikit.“ Radau tai, ko visai nesitikėjau. Ant stalo gulėjo sunkus ovalo formos medalionas iš šviesiai pilko plieno, įrėmintas auksu, inkrustuotas auksiniu kentauru su lanku ir strėle. Aukso raidėmis puslankiu inkrustuotas ir užrašas Sagittarius. Tai Šaulys, mano Zodiako ženklas. Antroje pusėje, centre, inicialai GK, o aplinkui – kiti Zodiako ženklai. Įrašyti ir medaliono sukūrimo – 1977 – metai. Kažkodėl pasidžiaugiau, kad kentauras nešauna, ir nė nesitaiko šauti, o tarsi sutrikęs žiūri į mažą vaikelį, sėdintį jam ant nugaros. Tokio nebuvau mačiusi. Kodėl P. Lantuchas padarė būtent taip, o ne kitaip pasiteirausiu tik po 40 metų...

O tuomet, 1977-aisiais, ėmiau puoštis naujuoju medalionu, didžiavausi, kad ir aš jau turiu lantuchą. Apie jam nuneštuosius turkio akmenukus neklausinėjau, kantriai laukiau, kada pats meistras atsilieps.


Ne tik paskambino, bet ir atėjo. Buvo vėlyvas 1979-ųjų ruduo. Paulius atėjo į namus, sakė vaikštąs po Vilnių ir atiduodąs skolas. Kam papuošalus, kuriuos suspėjęs padaryti, o kam – atneštąsias medžiagas. Atrodė nelinksmas. Netrukus išvyksta iš Lietuvos. Visam laikui. Kur? Į Ameriką. Vyksta su Zina ir dukryte Kotryna. Keliaus per Romą, nori pamatyti popiežių, prašys jo palaiminimo. Todėl neseniai ir pasikrikštijo. Vilkėjo pilką apytrumpį medžiaginį paltą, negalėtum pasakyti, kad išvaizdų. Iš vidinės kišenės išsitraukė nedidelį drobinį paties pasisiūtą maišelį, jame ir buvo tos visos skolos. Sakė, negalįs namie palikti, su savimi nešiojasi, nes yra sekamas. Ir krata namie buvusi, nes juvelyrika su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais – nelegali veikla, prilyginta pinigų padirbinėjimui. Buvo paruošęs parodai grafikos darbų, bet pavyduoliai sugebėję parodą sutrukdyti. Išvažiuojąs...

Iš to drobinio maišelio Paulius išėmė pakabuką su dramblio kaulo Kario galvute, įremta į turkio akmenuką. Ilgai žiūrėjau į Karį Pauliaus saujoje, nedrįsdama paimti jo į rankas. Galvutę dengė aukšta sidabro kepurė, papuošta turkiais. Paulius pridėjęs ir vieną savo: „Norėjau, kad būtų ne trys, o keturi akmenys. Keturi – magiškas skaičius, didesnė pusiausvyra.“ Kario veidas buvo šiek tiek liūdnas, kairiajame skruoste įrėžtas ilgas randas. Paulius žvilgsniu atsakė, kad klausti nereikia. Žinoma, nereikia. Karys privalo turėti randų. Apvertusi pakabuką, nustėrau. Kita pusė dar puošnesnė. Tiek išmonės, tiek detalių: kepurės viršuj – varpelis, apačioj – mažytis paties P. Lantucho portretas iš aukso, o Kario pakaušis įmantriai išpuoštas sidabro pynėmis. Tikrai šedevras. Atrodytų, meistrui ir pačiam sunku skirtis su kūriniu, ir jis visomis išgalėmis delsė užbaigti. „Pavadinsiu Jupiteriu, – pasakiau, – tai mano planetos vardas.“ Pauliui, regis, patinka toks Kario vardas, ir jis šviesiai nusišypso: „Gražus darbas. Ir Paryžiuj ne gėda tokį parodyti...“ Akivaizdu, Pauliui su šiuo darbu gaila skirtis... Dar paklausiau, kokią grandinėlę reiktų Jupiteriui pritaikyti? „Geriau paprastą juodą virvutę.“ O prie kokio drabužio turėčiau nešioti? „Tai jau tik ne prie golfo...“ – nusijuokė, buvo pastebėjęs, kad dėl kasdienių drabužių nesuku galvos. O ant kokios spalvos rūbo tiks sidabras su žydrais turkiais, juk ant juodos būtų lyg parduotuvės vitrina? Atsakė netikėtai – ant violetinės spalvos drabužio. Violetinė? Į ją labai mėgstu žiūrėti, bet nemėgstu jos dėvėti. Neišeis man Pauliaus paklausyti... Atsisveikinome santūriai, nelinkėdami banalių sėkmių viens kitam, neplanuodami susirašinėjimo ar susitikimų, vengdami žodelio „iki“. Amerika tais laikais tebebuvo toli. „Perdavė“ Paulius mane savo mokiniui, kitam juvelyrui, užrašydamas jo telefoną. Juk buvo aišku, kad gamykloje štampuotų grožybių tikrai niekada nenorėsiu. Gavau ir dovanų – nedidelį keturkampį vario reljefą su moters veidu ir užrašu „Carpe diem“.

Dabar žiūrėdama į Jupiterį šypteliu prisiminusi, kad P. Lantuchas ketino man gėlytes kurti. Gerai, kad persigalvojo. Žinoma, jo ir „gėlytės“ būtų buvę mįslingos.

Tiesa, dar suspėjo jis man tuomet pasakyti, kad į Jupiterio kepurės viršų rengėsi įlydyti miniatiūrinį kryželį, bet neįlydė pabijojęs, kad kryželis man pakenks, juk tikrų ir netikrų ateistų aplinkui daug daugiau nei tikinčiųjų ar filosofų. Tačiau Jupiteris ir be kryželio priminė ne ką kitką, kaip tik... didelį kryžių. Visai netrukus turėjau kuo rimčiausiai jį apginti.

Pauliaus Lantucho darbai. Gyčio Norvilo nuotraukos
Pauliaus Lantucho darbai. Gyčio Norvilo nuotraukos


Tuo metu jau dirbau Konservatorijoje, dėsčiau kamerinį dainavimą. Kažin kurį pirmadienį, atėjusi į pamokas prie rūbinės susitikau savo klasės pianistą Eugenijų Ginį, o greta jo ir vyresnę Dainavimo kated­ros pedagogę. Pasisveikinusi ji šiek tiek ironiškai paklausė: „Drauge Kaukaite, jūs vakar dainavote per televiziją, sakykit, ar tas kryžius ant kaklo jums padeda?“ Akimirksnį sutrikau: juk dainavau pasipuošusi ne kryžiumi, o tuo puikiuoju P. Lantucho Jupiteriu! Teisingai sakoma – vagie, kepurė dega: mažą auksinį kryželį tikrai turėjau, jį buvo dovanojęs maestro Gennaro Barra, atsisveikinant po pirmųjų stažuotės metų Italijoje. Jį laikiau intymiu ženklu, nešiodavau tik po drabužiais – šitaip kryželį nešiojo ir mano močiutė Plungėje. Štai dabar prie rūbinės, kai skrieja jau nebe pirma ir nebe antra sekundė, o vyresnioji kolegė priešišku žvilgsniu teberemia mane prie sienos, aš, užuot ramiai ištarusi, kad ji suklydo, ėmiau gintis: „O argi jūs neskaitote žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“? Kaip tik paskutiniajame numeryje yra straipsnis apie tai, kad kryžiaus ženklą krikščionybė perėmė iš pagonių. Kryžius nuo amžių laikytas magišku, nes trinant du kryžmai sudėtus medžio pagaliukus įvyksta stebuklas – išgaunama ugnis.“ E. Ginis stovėjo greta ir sumišęs tylėjo, kol vyresnioji pedagogė, žvilgsnį man į kaktą įrėmusi, aiškino tarybinės dainininkės priedermes. Ji niekad nežiūrėdavo į akis – spigindavo į kaktą. Netrukus pokalbį užmiršau. Tačiau mano kolegė dar po gero pusmečio nepamirš viešai pasiteirauti, ar tinka koncertuoti su kryželiu ant kaklo. „Gėda, draugai! Štai kaip lengvai savo pačių rankomis įduodam ginklą priešui į rankas!“ – pakomentuos lektorius. Studentai springs juoku, bet garsiai juoktis nedrįs – ateizmo propaguotojų balsas tebebuvo svarbus.

O P. Lantucho medalionas su Šauliu kentėjo labiau. Kartą sugrįžusi namo ir Šaulį nuo kaklo nusiėmusi padėjau savo kambaryje ant sekretero. Kitą dieną išeidama norėjau vėl užsikabinti, bet ant sekretero jo nebuvo. Apsidairiusi nepamačiau jo nei prie veidrodžio, nei ant rojalio. Kur dar galiu ieškoti? Tąsyk nebegaišau – grįžusi ramiai paieškosiu. Vakare atidžiai ieškojusi neradau. Kitą dieną jau apėjau visus kambarius, apžiūrėjau palanges, iškrausčiau kišenes, išverčiau rankines. Nėra. Ieškojau ir kitą, ir dar kitą dieną. Jau ir visa savaitė praėjo. Grįžusi namo, vos pravėrusi duris, klausiu, gal jau Šaulys atsirado? Ne, neatsirado. Prislėgė kone mistinis nerimas. Atrodė, negrįžtamai prarandu savo pačios dalį. Nugirdau, kaip Arūnas jau kelintą kartą ragina mergaites susemti židinio pelenus. „Nesemkit dar“, – prašiau. Tik židinyje dar nebuvau ieškojus. Kvaila tikėtis, kad Šaulį ten rasčiau. Bet norėjau sau įteigti kad ir pačią idiotiškiausią iliuziją, trokšdama kokiu nors būdu paiešką tęsti, neprisipažindama – viskas, pražuvo... Praėjo vienuolika dienų, kai Šaulys dingo kaip į vandenį. Vėl girdžiu Arūno balsą: „Mergaitės, išneškit pelenus.“ Aš vėl: „Palaukit, dar neneškit.“ Žiūrėjau į didelę, židinio pelenų kupiną kartoninę dėžę ir teiravausi beveik nesuprasdama, ko klausiu: „Mergaitės, katra sėmėte? Monika? Monika, ar neradai ten Šaulio?“ Nerado.

Dėžė su pelenais kaip nebylus priekaištas kelinta diena riogsojo netoli durų. „Jei imsiu semti... pakils dulkės, nešiuosi į balkoną...“ Išsinešiau pelenus, pasistačiau šalimais dar vieną tuščią dėžę ir samčiu pradėjau semti... Sėmiau neskubėdama, sulėtintais grybšniais, juk tai paskutinis mano mėginimas. „Patogiau būtų šiupeliu... bet galiu nepastebėti... samtis mažesnis, patikimiau...“ Sėmiau taip lėtai, kad nėmaž nedulkėjo. Vaizdavausi, kaip pasėmus pelenų grybšnį, iš samčio nukars grandinė, o samtyje bus ir Šaulys. Bet štai ir paskutinis grybšnis – Šaulio nebuvo. Ką dar begalėjau daryti? „Persemsiu šaukštu...“

Atsinešusi šaukštą, sėmiau pelenus atgal į pirmąją dėžę. Sėmiau kaip užkeikta ar užburta, vis tebesivaizduodama, kaip dabar jau iš pelenų šaukšto tikrai nuvinguriuos žemyn auksinė grandinė, o šaukšte gulės mano Šaulys. Kai taip ir atsitiko, nei nustebau, nei apsidžiaugiau, nei graudinausi... Atlaidžiai žiūrėjau į Šaulį, lyg būtų jis sugrįžęs iš kažkur toli, gal iš nebūties. Laikiau šaukštą rankoj, grandinė lėtai siūravo, auksinis Šaulys plieno patale styrojo stačias, iš rėmo išsinėręs ir tyliai šaipėsi... Pamėginau jį įsprausti atgal į rėmą. Lengvai spragtelėjęs, jis tučtuojau pasidavė, beliko nuvalyti. Šviesiai pilkas plienas buvo virtęs visiškai juodu. Užsigrūdino. Degė Šaulys geras tris valandas, dėl to plienas pajuodavo. Auksinis Kentauras su kūdikiu ant nugaros juodame pliene buvo dar gražesnis. Negalėjau ir nesistengiau prisiminti, kaip savo pačios rankomis kambarį tvarkydama kartu su kuria nors popierių gniūžte Šaulį į židinį įmečiau. Greičiau patikėjau, kad savąjį Šaulį mintimis iš nebūties atkūriau, pelenuos patalpinau, ir beliko jam atgyti, paklusti, materializuotis ir nebe vaizdiniu, o iš tikrųjų pelenuose rastis.

Prabėgs daugiau nei dešimt metų, prasidės 1990-ieji, ir mano Monika jau iš Amerikos, iš magist­rantūros Hartforde parašys, kad neseniai dalyvavo lietuvių susibūrime ir ten ją užkalbino ilgai tylėjęs ir iš tolo į ją žiūrėjęs vyriškis. Žiūrėjo ne tiek į ją pačią, kiek į jos papuošalą ant kaklo – į ovalų juodo agato pakabuką. Paskui priėjo ir nedrąsiai paklausė, kur jį gavusi. Monika atsakiusi, kad pakabukas – jos mamos dovana. Tuomet vyriškis pasakęs, kad jei antroje pusėje yra raidės GK, tai jis yra to pakabuko autorius, metalo menininkas Paulius Lantuchas. Dabar gyvenąs Niu Heivene, netoli Hartfordo ir graviruojąs ginklus turtingiems ponams. Papuošalų nebekuriąs.

Su Pauliumi susirašėme prieš beveik du dešimt­mečius, kai tik ėmiau naudotis kompiuteriu. Parašiau ir... po kelių minučių atskriejo atsakymas! Tarsi nebūtų prabėgusių metų, tarsi nebūtų mus skiriančių tūkstančių kilometrų! Paulius tebegyvena Niu Heivene, jau turi anūką Aleksandrą, Kotrynos sūnelį, šis mėgsta piratų žaidimus, šaudo iš lanko, kaip ir jo senelis kadaise. Paulius buvo suruošęs grafikos ir savo juvelyrinių dirbinių parodų Niujorke, o dabar vėl graviruoja ginklus, dirba prestižinėje firmoje, o jo Zina – Jeilio universiteto bibliotekoje rankraščių restauratore. Prieš tris dešimtmečius Paulius, gavęs užsakymą išgraviruoti medžioklinį šautuvą prezidentui Bushui, baigdamas darbą, tarp puošybos ornamentų smulkiu šriftu įterpęs ir prašymą: „Bush, help Lithua­nia!“ Uoli prezidento apsaugos tarnyba kreipimąsi aptiko ir ne juokais sutriko. Laimei prašymas Bushui labai patiko ir jis užsakė išgraviruoti dar vieną šautuvą. Šiemet Pauliui pasiguodus dėl užsitęsusio kosulio patariau jam vaistų pavadinimą. Pasirodo, jis tą pavadinimą seniai žinąs, mat kosulys – visų graverių ir juvelyrų profesinė liga: metalo lydymas ir naudojamų rūgščių garai kenkia bronchams. Dabar Paulius viską daro pats: nuo eskizo iki pat atlikimo pabaigos, stengdamasis, kad subtili kūrinio idėja atitiktų aukščiausią profesinę meistrystę, jokių padėjėjų nepripažindamas. Jo menas itin brangus. Bet turtų nepavyksta susikrauti, nes šitoks darbo būdas užima daug laiko. Baigęs graviruoti ginklų kolekciją arabų karų tema, dabar pradedąs eskizuoti naują užsakymą – graviruos ginklus arabų meilės poezijos tema. Įnoringi tie turtuolių užsakymai. Ne visada Pauliui lengva pradėti, kartais įkvėpimo tenka kantriai lūkuriuoti, kol gimsta tikrasis sumanymas. Prisiminėme ir aną istoriją su Liūto inkrustacija pliene ir įsižeidusiąja menotyrininke. Paulius žiedą tebeturįs, laiko jį, kaip jaunystės dienų Lietuvoje prisiminimą, atsiuntė ir nuotrauką.


/ / /


Kaune, Paveikslų galerijoje, P. Lantucho grafikos darbai buvo sukabinti nedidelėje jaukioje salėje. Šviesi pavasario saulė žvelgia pro langus ir, regis, dalyvauja šventiškoje apžiūroje, ryškindama veržlią gyvastį. Tie lakštai – dinamiškas autoriaus dvasinio pasaulio liudijimas; daugelio kūrinių herojai – mitologiniai personažai, pavaizduoti su nepaprasta aistra, podraug su meile ir pozityvia energija. Nejučia pagalvoji, kad dailininkas vidumi ir temperamentu tikrų tikriausias ugnies dievas Hefaistas, gebėjęs net žaibus nukaldinti. Įtaiga išsiskiria metalo graviūra „Königsberg – Kaliningrad“ – joje Karaliaučiaus katedros griuvėsiuose susispietusios bauginančios būtybės simbolizuoja prievartinės santvarkos fantasmagoriją. Patsai Paulius sako: „Aš išvažiavau ne iš Lietuvos, aš išvažiavau iš TSRS.“ Beje, visus šiuos 40 metų veikia puiki permanentinė P. Lantucho „vieno darbo paroda“ – Vilniaus universiteto Filologijos fakultete tebekabo jo sukurtas įspūdingas bronzos laikrodis. Tik paauksuotas rodykles kažkas išlupo, tad laikrodis nefunkcionalus. Tasai laikrodis – savotiška šio menininko likimo paralelė – Lietuvoje jam buvo nelemta ilgai kurti.

Pauliaus bičiulį E. Saladžių matau pirmąsyk, bet kalbėtis mums paprasta ir lengva – abu pažįstame Paulių, todėl pažįstame ir viens kitą. Prisėdame čia pat vienoje iš lietuvių tapytojų salių: „Pagerbsime Paulių drauge su klasikais“, – juokauja Edmundas. Jis atsinešęs šūsnį jaunystės nuotraukų, jose ir Paulius. Rodau Edmundui savuosius papuošalus, ištikimuosius antrininkus – Jupiterį ir Šaulį. Tokį pat vario reljefą dovanų gavęs ir Edmundas. „Carpe diem“ – romėnų poeto Horacijaus žodžiais Paulius mums palinkėjo džiaugtis kiekviena diena, juk rytoj šiandiena jau bus vakarykštė. „Viskas praeina“ – išgraviravo žiede ir karaliaus Saliamono juvelyras.

O štai manajam Kentaurui įdavęs Šaulio lanką ir strėlę P. Lantuchas ant nugaros užkėlė vaikelį... Kupidoną, kitaip – Amūrą, meilės dievą!

Savąja Kentauro inkrustacija meistras palinkėjo meilės? Brangesnio linkėjimo negali būti... Gal todėl medalionas ir nesudegė.


Iš 3668 žurnalo (2018-11-18 19:55:06)
Draugai