Giedrė Kaukaitė. Paskutinis Mykolo Šeduikio darbas

„Ar žinot, kad Alantoj yra jūsų portretas?“ – kadaise pamokon atėjusi paklausė mano studentė. Alanta – jos tėvelių gimtinė, ten atostogaudama užsuko ir į muziejų. Pavaizduoti esam drauge su mano vyru Arūnu Žebriūnu: Kaukaitė su bantukais plaukuos, o Žebriūnas su akiniais. Kas nutapė? Alantiškis dailininkas Mykolas Šeduikis. Kad Žebriūnas su akiniais – nieko stebėtina, jis visuomet su akiniais, o kodėl aš su bantukais? Juk nebe paauglė. Kalbinau Arūną nuvažiuoti – Alanta netoli. Dailininko nepažįstame, nesam nė susitikę, tad žinia išties netikėta. Laikas bėgo, mes vis atidėliojom. Gal drovėjomės pasirodyti netveriantys smalsumu, savęs pasižiūrėti atskubėję.

Ilgainiui pasitaikė koncertuoti Anykščiuose ir Ukmergėje, Alanta bus pakeliui, imsiu ir užsuksiu. Buvo saulėta pavasario diena, gražus klonių ir kalvų žalumas, pakelės ežerų sidabras liejosi į vaiskų, toli užmatomą peizažą. Iš tolo lyg kviesdama iškilo Alantos bažnyčia, aukštais bokštais į plungiškę panaši, tik plungiškė – raudonų plytų, o alantiškė – balta, todėl atrodė lengva, besvorė, aukštyn pakilti ir skristi pasiruošus.

Alanta – nedidelė, dar nuo pagoniškų laikų žinoma vietovė, per paskutinį šimtmetį mažai pakitęs miestelis. Aplink turgaus aikštę spiečiasi mediniai nameliai, čia pat vaistinė, čia pat parduotuvė, gretimai – mūrinis caro laikų smuklės pastatas su užvažiuojamuoju kiemu. Išlikusi ir sena medinė sinagoga, o netoliese ir įspūdingi Tado Pac-Pomarneckio dvaro rūmai, dar XVI a. Radvilų statyti. Pro Alantą yra žygiavę švedai, vėliau Napoleono kareiviai, ją palietė sukilimai ir abu pasauliniai karai, vėliau Nepriklausomybės kovos ir pokario virsmai. Bet laikas čia tarytum sustojęs. Miestelis ir jo apylinkės – tarsi gyva dekoracija, būtent čia, Alantoje, filmuotas garsusis televizinis „Tadas Blinda“. Tebegyvi atminty pirmieji filmo kadrai: Vytauto Tomkaus Blinda žirgu zovada joja į aukštą Verpeto kalną... Tasai kalnas, dabar jau ir Blindos vardu vadinamas, taip pat netoli, už kelių kilometrų – pravažiavome jį.

Algimanto Kunčiaus kino ekspromto „Giedrė ant stogo“ (1982) kadrai

Algimanto Kunčiaus kino ekspromto „Giedrė ant stogo“ (1982) kadrai
Algimanto Kunčiaus kino ekspromto „Giedrė ant stogo“ (1982) kadrai

Vos pirmojo praeivio paklausus, medinį Šeduikio namelį Ukmergės gatvėje randu be jokio vargo. Kieme darželis pilnas žydinčių gėlių. Mane pasitinka giedro veido, šviesių akių vidutinio amžiaus moteris. Esanti prižiūrėtoja. Ji, regis, džiaugiasi lankytoja. Kur dailininkas? O dailininko nebesą štai kone dešimt metų... Einame vidun. Veriant žemas dureles, slenkstis pasirodo per aukštas, įeidama turiu kone susilenkti, ir lubos viduj taip pat pastebimai žemos. Muziejus – nedideliame kambarėlyje mažais langeliais, čia fortepijonas, pasienyje rainu audeklu užklota medinė lova, ant sienų viens prie kito sukabinti paveikslai vos telpa. Iš rėmų žvelgia kunigaikščiai – Švitrigaila, Vytautas, Kęstutis, Žygimantas Kęstutaitis ir kiti, mažiau girdėti, – visi panašūs, romantiškai idealizuoti, visi žėrinčiomis akimis. Filosofo Vydūno akys žėri labiausiai, jos tiesiog veria. Žvelgdamas jauti, kaip tos akys kone hipnotizuoja. Sudvasintas, karščiuojančiu žvilgsniu ir paties Šeduikio autoportretas. Netoliese ir didelė Žalgirio mūšio drobė – pradėta ir likusi nebaigta. Buvo sumanęs dar dvi temas: „Vytautas žengia į mūšį“ ir „Vytautas grįžta iš mūšio. Triumfas“. Toks turėjęs būti triptikas, deja, liko neįgyvendintas. Daug dailininko nutapytų gamtos peizažų – visi jie švyti džiugesiu. Tarp paveikslų ant sienos kabo ir keletas senų smuikų nutrūkusiomis stygomis. Greta fortepijono, pačiame kambario viduryje, ant molberto, be rėmų, dar tik porėmiuose mirguliuoja linksmas dviejų žmonių portretas: mergina su baltais bantukais plaukuose ir vyriškis su senamadiškai apskritais akiniais. Jiedu sėdi prie ilgo stalo. Mergina pakiliai šypsosi, rankų judesys lyg sakytų, kad ji kažką džiugiai pasakoja. Vyriškis kone meilia veido išraiška klausosi. Priešais juodu ant stalo – keletas didelių knygų svarbių tarsi, mišiolai. Jų pavadinimai – „Lietuva brangi“ ir „Vasaros naktys“. Perskaičius pavadinimus, dainos mintyse ima skambėti, įkvėpdamos prakilnią būseną. Merginos ir vyriškio žvilgsniai portrete ne tokie žėrintys, kaip kitų Šeduikio herojų – šiedu personažai realūs, pasaulietiniai, bet pabrėžtinai pakylėti. Tokią skaidrią būseną gali patirti tik šviesiame sapne. Žvilgsnis ne iškart fiksuoja trečiąjį paveikslo personažą – mistinę nekonkrečių veido bruožų žmogaus figūrą ilgais debesų spalvos plaukais, ji aiškiai ne šio pasaulio būtybė, gal dvasia. Figūros kontūrai bemaž neišsiskiria iš tokios pat spalvos ūkų, tačiau siluetas atrodo kažkur matytas. Būtybė sėdi prie to paties stalo vyriškiui iš dešinės ir siužete nedalyvauja, bet labai stipriai veikia paveikslo nuotaiką. Tylom žvelgiu į portretą, tylom mėginu įspėti dailininko sumanymą.

Jei tiesa, kad menininkas kurdamas pasakoja apie save patį, tai koks gi žmogus buvo Mykolas Šeduikis? Klausausi prižiūrėtojos pasakojimo, kad mokytojas Alantoje darbavosi 45 metus: mokė vaikus rašyti, skaityti, piešti, dainuoti, mokė meistrauti, ūkininkauti, mokė suprasti gyvenimą ir mylėti tėvynę. Pats buvo didelis Lietuvos patriotas. Dar visai jaunas susipažino su Vydūnu, klausėsi jo paskaitų. Nors jau buvo skaitęs jo raštus, bet pati mąstytojo asmenybė palikusi jam neišdildomą įspūdį. Buvęs kone pakerėtas, kone užburtas jos. Vėliau kiekviena proga aiškino Vydūno filosofiją: jokia išorinė jėga nepalauš tautos, jei dvasia bus stipri, o kilnios dvasios žmonės, skleisdami gėrį ir šviesą savuoju pavyzdžiu, pajėgūs lemti tautos pažangą, net jos istoriją paveikti – tokie ypatingi ir buvo mūsų didieji kunigaikščiai. Žavėdamasis Vydūnu, Šeduikis ir pats juo sekė – buvo vegetaras, abstinentas, inteligentiškai rengėsi. Dažnai ir skrybėlę užsidėdavęs. Mėgdavęs basas keliauti paežerėmis, pamiškėmis ir Virintos upės pakrantėmis, maudydavosi iki pat šalnų. Iš žemės, iš dangaus, iš piliakalnių tikėjo pasisemiąs dvasios stiprybės, ąžuolą apkabinęs gaudavo fizinių jėgų ir galios. Mokėjo skambinti fortepijonu, griežė smuiku. Savąsias pamokas vesdavo nesilaikydamas tarybinės mokyklos programų, iliustruodavo jas grieždamas smuiku ir piešdamas lentoje. Buvęs labai draugiškas, ko nors klausiamas, nuoširdžiai patardavo ir tie patarimai itin įtaigūs buvę. Šeduikio kalbėjimo būdą sunku esą nupasakoti, reiktų jį išgirsti, nes jis galbūt turėjęs net aiškiaregystės dovaną. Alantiškiai savąjį mokytoją ir dailininką laikė išrinktuoju, spindinčios sielos, mylėjo jį, vieni vadino džiaugsmo Dievu, kiti švelniai – Mykoliuku.

Klausydamasi apie šviesią Vydūno ir alantiškio dailininko Šeduikio paralelę, nejučia prisiminiau ir M. K. Čiurlionį, Maironį bei Kazį Šimonį – tai vis tos pačios orbitos šviesuliai, didieji romantikai, simbolių gerbėjai, tautos dvasios budintojai.

Teiraujuosi, kas gi šiedu žmonės dvigubame portrete ant molberto. Prižiūrėtoja sako nežinanti. Paveikslo dailininkas ėmėsi po to, kai 1968 m. ypač pakiliai nusiteikęs grįžo iš Vydūno šimtmečio minėjimo Vilniuje ir Rasos šventės Kernavėje. Buvęs be galo laimingas, nes sulaukė Lietuvoje atgimstančios senosios baltiškos tradicijos, džiūgavo, kad po ilgų metų pagaliau vėl prisimintas jo mylimo mokytojo Vydūno vardas. Grįžęs kalbėjo ieškosiąs herojų ne tik praeityje, bet jau dairysis jų ir dabartyje... Šį portretą jis nutapęs iš kelių nuotraukų to meto žurnaluose. Ant molberto paveikslas visą dešimtmetį stovi dėl to, kad tai paskutinis užbaigtas Šeduikio darbas. Jau nebeklausiu, kas tasai trečiasis paveikslo herojus ilgais debesų spalvos plaukais – aišku, kad tai mistinis Vydūno įvaizdis.

Prižiūrėtoja nustemba ir droviai prityla, išgirdusi, kad toji mergina portrete tai aš, dainininkė, o akiniuotasis vyriškis – vyras, kino režisierius. Paskui paaiškina, kad Šeduikis savo herojus visuomet tapė su didele meile, tai, matyt, dėl to aš papuošta bantukais, o Žebriūno akiniai tokie, kokius nešiojo tarpukario Lietuvos šviesuoliai inteligentai. Klausiu, koks prižiūrėtojos vardas, ji negarsiai ištaria – Levutė. Meilus balsas ir šviesus žvilgsnis netikėtai padovanoja kažką daugiau nei šiuos tris skiemenis Le-vu-tė, savo vardą ji ištaria lyg saviškė, lyg giminaitė. Taip vadinti galėjo tik ją mylėję artimieji, juk pilnas jos vardas iškilmingas – Eleonora. Tarsi išvydusi klaustuką mano akyse, ji priduria: „Aš tik prižiūrėtoja... stengiuosi, kad viskas čia būtų kaip anksčiau... bet sako, kad buvau... Šeduikio mūza.“

Portretą, nors ir dvejodama, išsivežiau. Apie atsilyginimą nė kalbėti neleidusi Levutė jį liepė tiesiog paimti. Sakė, svarbiausia, kad paveikslas patinka ir kad Šeduikis tik džiaugtųsi, jog paveikslas pagaliau patenka į rankas tiems, kam buvo skirtas, be to, jis niekuomet ir netapęs už pinigus.

Namie portretas ilgai nerado vietos – iš savo aplinkos iškeltas, jis tapo pažeidžiamas. Nors mūsų butas, regis, didelis, ir paveikslų nedaug – svetainėje vien Jutos Čeičytės abstrakcijos, mano kambaryje tik Zitos Sodeikienės piešiniai, Arūno kambaryje – vienintelis Leonardo Gutausko tapybos darbas, tačiau gal kaip tik tasai griežtas stilius Šeduikio naivaus mirguliavimo ir neprisileido... Tik mediniai Liongino Šepkos šventieji stebuklingu būdu prisigretino. Negelbėjo pasakojimas, koks žmogus buvo Šeduikis ir kas kiti jo paveikslų herojai, Arūnas į portretą žvelgė atlaidžiai – nuoširdu, įdomu, netikėta, bet nežinia kur kabinti, ir tiek...

Pagaliau mūsų portretas pakibo atskirai nuo visų kitų, virš laiptų į mansardą. Jį prabėgom pastebėdavai leisdamasis laiptais žemyn. Vienąsyk portretą trumpam nukėliau, pasitelkdama jį kaip spontanišką dekoraciją, kai užsuko fotografas Algimantas Kunčius.

Šeduikis mūsų namuose virš laiptų kabėjo šešiolika metų, kol 1996-aisiais jį išsivežėme keldamiesi į mažesnį butą A. Vivulskio gatvėje. Ten jis, visas sienas apkeliavęs, vietos nerado – sienų mažai, kambariai nedideli, atstumo trūksta, o greta kitų – nepritampa. Neberado vietos ir įstiklintas dokumentas – koncerto Niujorko Carnegie Recital Hall afiša su mano fotoportretu. Ilgai pasienyje abu stovėję, jiedu pagaliau persikėlė į rūsį... O toliau – banalus istorijos posūkis, prilygstantis prastam scenarijui.

Vieną dieną į duris paskambino kaimynė ir pranešė, kad namo rūsiai išplėšti, pavogti vyno buteliai, uogienių stiklainiai. Nusileidusi išvydau į sandėlio duris atremtą savąjį Niujorką – vagims jis buvo nereikalingas. Užtat Šeduikio paveikslo – nė kvapo... Daugiau mūsų sandėlyje nieko ir nebuvo – tik šūsnis senų afišų ir pora senų lagaminų.

Tebespėlioju iki šiol: kur ir į kokias rankas pateko tasai netikėtas ženklas iš Šeduikio ir Vydūno pasaulio?.. Apmaudus jo praradimas buvo lyg kerštas, lyg nuobauda už rafinuotą mūsų namų dizainą. Juk kas nors tokį ir pasipūtėlišku pavadintų. Laimonas Noreika sakė, savosios kolekcijos niekaip nederinąs – lai susikalba paveikslai patys, jis galvos nesukąs, į kurį kada nori, į tą ir pasižiūri. O iš mūsiškio portreto liko tik blankus, nors ir atpažįstamas atvaizdas tame Kunčiaus kino ekspromte, kai paveikslą nukabinusi, pasistačiau kadre ir suvaidinau improvizuotą meditavimo sceną.

Po ilgesnio laiko gimtinėje apsilankiusi mano studentė parvežė žinią, kad ir Alantoje gyvenimas savaip nuėjęs į priekį – Šeduikio namelis sudegė, o gal ir padegtas buvęs... Išgelbėtieji paveikslai, fortepijonas ir senieji smuikai persikėlė į gimnazijos muziejų... O Levutė? Dailininko mūza Eleonora Grigaitė mirus.

Išlydint Arūną Žebriūną, Šv. Jonų bažnyčioje Mišioms pasibaigus, iš įrašo skambėjo „Lietuva brangi“ ir „Užmigo žemė“ – nuo seno giesmėms ir maldoms prilygstančios dainos. Klausydamasi prisiminiau aną Alantos dailininko paveikslą ir jame švytėjusių dainų pavadinimus ant vydūniškų vertybių stalo.

Gal tai dedikacijos bendraminčiams, gal saviškių atpažinimo ženklai, gal palaiminimas ir harmonijos linkėjimas. Viliuosi – ir atlaidus niekad nesutikto Mykolo Šeduikio patikinimas, kad savuosius gyvenimus mes grojame iš tos pačios partitūros.

 

Draugai