Gintaras Valiuškevičius. Išskridę vandenys

Šį tekstą galima laikyti proginiu. Jis skirtas dviem susipinančioms datoms: kovo 22-ajai – Pasaulinei vandens dienai, ir 2019-iesiems – Vietovardžių metams. Tačiau norėtųsi, kad jis taptų pretekstu mąstyti apie progiškumo blizgesį ir kad, užuot nuolat niurzgėję, patys ką nors darytume.

Padavimus apie ežerus, nusileidusius iš dangaus, mums kartkartėmis primena antropologai ir kraštotyrininkai. Neva nemažai vandenų po duburius tik tuomet pažliugę, kai kas teisingą debesies vardą įspėjęs. Kitaip būtų lėkę sau toliau ir nulėkę nesustodami... Šįkart – ne visai apie mitus, apie atmintį.

Legendos apie vandenvardžius didžia dalimi tam ir skirtos, kad lengviau juos pačius įsidėmėtume, turėtume su kuo galvose susieti, rytdienos kartoms perduotume. Tik menkas klausimas: ar turėsime ką perduoti? Norėdami, kad mitai pagelbėtų, turėtume žinoti bent jau tą „atspėtąjį“ vardą. O ar dar žinome? Ar nutuokiame, kiek apskritai tų vandeningas vietas žyminčių vardų belikę? Ar susimąstome, kad gali taip pat, kaip atlėkę, tolyn nuskristi, jei niekas tikruoju vardu nebešauks? Ne ežerai, žinoma, ir ne upės – klimato kaitos scenarijai rodo, jog bent jau artimiausią šimtmetį kritulių Lietuvoje smarkiai nemažės, tad ir vandens telkiniai masiškai nykti neturėtų. O štai jų pavadinimai, tai padaryti, deja, tikrai gali.

Papurtykit atmintį ir pamėginkit prisiminti bent kelių arčiausiai namų esančių vandens objektų pavadinimus. Kaip sekasi? Neabejoju, – tiems, kurie ne itin toli nuo gimtųjų kraštų apsistoję, galvoje pavyks atkurti kiek daugiau hidronimų negu labiau nuo jų nutolusiems, į miestus pasidavusiems. Bet ir tai veikiausiai tebus stambesnių telkinių vardai (kaip gali žinoti menko, kadais melioracijos grioviu paversto upeliuko pavadinimą, jei jo kitąsyk akyse nesi matęs, o jei ir prieitum kada netyčia – vargu ar vandenį per krūmynus įžvelgtum). Ką bešnekėti apie didmiesčių gyventojus: net apie savame kvartale – kartais vos už kelių šimtų metrų – esančių upelių ar tvenkinių egzistavimą dažniausiai numano tik šunų savininkai, norom nenorom priversti bent kelis kartus per dieną apeiti apylinkes, gal dar vienas kitas atkaklesnis žvejys. Bet ir jie, apie vandenvardžius paklausti, nedaug atsakymų pateiktų. Daugumos žinios apsiriboja 2–5 upių bei ežerų pavadinimais: vilniečiai paminėtų Nerį, Vilnią ir Žaliuosius ežerus, kauniečiai – Nemuną, Nerį, Jiesią, Girstupį, iš bėdos – Marvelę...

Kur dingo upių, ežerų, pelkių ir tvenkinių vardai (nekalbant apie tai, jog kadaise juos turėjo kone kiekviena stambesnė kūdra, sietuva, įlanka ar šaltinis)? Į šią užmaršties zoną mus atvedė keli dalykai. Pirma, didelė dalis Lietuvos hidrografinio tinklo buvo „sujaukta“ sovietmečiu vykusios masinės melioracijos metu. Antra, mėginimai registruoti, norminti ir pateikti lietuviškus hidronimus nuolat stringa biurokratiniuose labirintuose, išsiraizgiusiuose tarp skirtingus klausimus nagrinėjančių institucijų. Trečia, daugeliui praradus glaudesnius ryšius su vaikystėje pažintomis teritorijomis, vandenvardžiai lyg menkai naudojami rakandai nugulė į tamsiuosius, retai aplankomus atminties sluoksnius, tad, norintiems juos atkurti neretai prireikia kieno nors pagalbos. Kad suvoktume problemos mastą, mėginsiu glaustai pagvildenti kiekvieną iš šių klausimų.

Apie tai, kaip neatpažįstamai melioracija pakeitė šalies kraštovaizdį, šnekama dažnai. Vieni šiuos pokyčius peikia teigdami, kad daugumą ištiesintų ir pagilintų upelių derėtų renatūralizuoti (nors turbūt retas svajotų apie gyvenimą uodų peryklomis virtusių raistų apsuptyje). Kiti giria akcentuodami, jog tik dėl melioracijos Lietuva tapo palankiu ūkininkavimui kraštu. Tačiau beveik nešnekama apie kitą su šiais pasikeitimais susijusį aspektą: paversdami sausinamos žemės plotais 45 % šalies teritorijos, sykiu buvome priversti išdarkyti didžiąją dalį natūralaus hidrografinio tinklo. Jei prieš masinių sausinimo darbų pradžią Lietuvoje buvo apie 29 000 natūralių upių vagų, dabar jų belikę apie 22 000. Maža to, ir tarp likusių beveik visos smulkesnės upės tam tikruose ruožuose platintos, gilintos, tiesintos, nukreipus vandens srautą į reikiamą pusę ar net apgręžus priešinga natūraliai tėkmei kryptimi. Iš viso per melioraciją sureguliuota apie 46 000 km buvusių upių vagų (o melioracijos griovių turime beveik 63 000 km), todėl dabar gamtinės kilmės vandentakių ilgis sudaro tik apie 17 % bendro šalies vagų tinklo ilgio.

Drastiški pokyčiai „išbarstė“ ir dalį smulkesnių upių, pelkių, ežerų vardų. Pamėgink dabar suprasti, ar stačiašlaitis, apžėlęs, beveik nuolat sausas kanalas vidur lauko vadintinas tuo pačiu vardu, kaip ir kadais miško pakraščiu besirangęs vandeningas upeliokas, kurio nė ženklų nebematyti. Arba ar derėtų žemesnę kultūrinės pievos dalį, kuri pavasariais trumpam įmirksta, įvardyti taip pat, kaip anuomet akivarais žvilgėjusią ir iš toli varlių kurkimu pasitikdavusią pelkutę tarp krūmų... Klausimai, matyt, be atsakymų.

Prie atsakymų stygiaus prisideda ir Lietuvos teisės aktuose įtvirtinta praktika: upėmis, ežerais ir tvenkiniais laikomi tik į oficialius sąrašus patekę vandens telkiniai. Svarbiausias iš šių dokumentų – LR upių, ežerų ir tvenkinių kadastras (UETK). Kad objektas būtų jame registruotas, turi atitikti specifinius kriterijus, dauguma kurių susiję su dydžiu (upės turi būti ne trumpesnės kaip 3 km arba turėti ne mažesnį kaip 5 km² baseiną, ežerai ir tvenkiniai būti ne mažesni nei 0,5 ha), svarba (į kadastrą, nepriklausomai nuo dydžio, įtraukiami valstybinės reikšmės vandens telkiniai ir tie objektai, kuriuose vykdoma valstybinė aplinkos stebėsena) ar vaidmeniu hidrografinėje sistemoje (UETK objektams taip pat priskirti telkiniai, jungiantys išvardytus reikalavimus atitinkančias upes, ežerus ir tvenkinius). Iš pirmo žvilgsnio į kadastrą patenkančių telkinių – ne taip ir mažai. Bet atidžiau panagrinėję hidrografinio tinklo struktūrą, įsitikintume, jog absoliučią daugumą tekančių ir stovinčių vandenų pas mus sudaro ypač maži upeliukai, ežerėliai, tvenkinukai ir kūdros (apie šias kadastre ap­skritai pamiršta). Tad vaikystėje išbraidytas kelių šimtų metrų ilgio šaltinėlis ar bala, kurioje pirmąsyk gaudyti karosai, beveik neturi galimybių formaliai būti laikomi vandens telkiniais. O kartu – ir turėti vardus!

 

Teritorija, esanti šiauriau Pabradės: iš 10 ežerų net 8 – bevardžiai (jų plotas – nuo 0,6 ha iki 5,2 ha; palyginimui: standartinės futbolo aikštės plotas – 0,7245 ha, tad kai kurie 8 kartus didesni už stadioną). UETK žemėlapio fragmentas
Teritorija, esanti šiauriau Pabradės: iš 10 ežerų net 8 – bevardžiai (jų plotas – nuo 0,6 ha iki 5,2 ha; palyginimui: standartinės futbolo aikštės plotas – 0,7245 ha, tad kai kurie 8 kartus didesni už stadioną). UETK žemėlapio fragmentas

 

Bėda po vieną nevaikšto. Atsivertę oficialiu registru laikomą UETK pamatysime jame ne vieną pavadinimo neturinčią upę ar ežerą. Bent kelis šimtus ežerų ir kelis tūkstančius upių čia siūloma identifikuoti tik pagal kodus! Tad jei gyvenate prie ne itin didelio Svalios ar Dubysos intako, kurio pavadinimą žino visi apylinkių gyventojai ir kuriam dėl kažkokių priežasčių nusišypsojo laimė tapti oficialiu UETK objektu, nenustebkite, jei kadastre jis bus įvardytas kaip S-6 ar D-3. Būtent taip – pagal pirmąją vyresnės upės pavadinimo raidę ir numerį, rodantį, kelintas nuo aukštupio yra ir iš kurios pusės įteka (kairiesiems suteikiami nelyginiai, dešiniesiems – lyginiai numeriai) – čia vadinami upeliukai, kurių vardų kadaise niekas bent jau formaliai nenustatė. Su ežerais pasielgta kiek švelniau: visi, negavę valdiškų pavadinimų, tapo bevardžiais, dargi iš didžiosios „B“ raidės, lyg siūlant šį „vardą“ vietoje tikro.

Įtariu, klausite: kas gi privalo tuos pavadinimus nustatyti? Deja, nežinau. Kalbininkai, ilgai sudarinėję upių ir ežerų vardynus bei hidronimų žodynus, pastaruoju metu, panašu, apsnūdę. Jei palygintume pirmųjų, dar XX a. 7 dešimtmečio pradžioje leistų, šio tipo leidinių apimtį su naujesnių tyrimų medžiaga, didelio progreso (kai kalbama bent jau apie pateikiamų vandenvardžių skaičių) nepamatytume: skelbiami duomenys apie kiek daugiau nei 10 000 hidronimų. Žinant, jog vien oficialiame kadastre esama apie 25 000 įvairių vandens telkinių, nesunku suskaičiuoti, kiek jų liko bevardžių ar – tai dar baisiau – suženklintų pagal namų numeraciją primenančią schemą. Kas turėtų tvarkyti Lietuvos vandenvardžių sistemą, matyt, nelabai aišku ir patiems jos tvarkytojams. Antai, VLKK apgailestauja, kad, remiantis galiojančia tvarka, upių ir ežerų vardų su jais derinti neprivalu1, o registrų ir žemėlapių sudarytojai ar kelininkai (kur ne kur prieš tiltus pastatantys ženk­lus, primenančius kokią upę tuoj kirsime), rašydami pavadinimus, dažnai vadovaujasi skirtingais šaltiniais ir instrukcijomis.

 

Andriaus Narbuto nuotraukos

Andriaus Narbuto nuotraukos
Andriaus Narbuto nuotraukos

 

Vandenvardžių užmarštis, be abejo, susijusi ir su kintančia krašto demografine situacija. Atokiau nuo miestų esančiuose regionuose sparčiai mažėja žmonių, o tokių, kurie toje pačioje parapijoje gyvena iš kartos į kartą, puikiai pažįsta apylinkes ir žino kone kiekvienos jose telkšančios šlapynės pavadinimą jau ir dabar nelengva rasti. Matyt, tai irgi yra viena priežasčių, dėl kurios Lietuvos žemėlapyje apstu futbolo aikštės dydžio (o kitąsyk ir beveik dešimt kartų didesnių) bevardžių ežerų ir 10 km ilgį siekiančių niekaip neįvardytų upių. Beje, tie, kas domisi senąja kartografine medžiaga, yra pastebėję, jog XX a. pirmosios pusės žemėlapiuose hid­ronimų kartais aptinkama daugiau nei šiuolaikiniuose. Gal dėl to, kad mažiau taisyklių paisyta, o įrašus derinant nebuvo būtinybės per kelias institucijas lakstyti. Tiesiog išgirsta ir užrašyta. Galbūt įrašas ir nevisai teisingas, bet liko. Vėliau, lygindamas įvairius duomenis, jau gali kapstytis, teisingojo varianto ieškoti.

Man kažin kodėl šalia vandens telkinio daug geriau atrodo nenorminis ir taisyklių neatitinkantis užrašas „Balala po kalnu“ nei jokio pavadinimo nebuvimas. Pamenu, kai panašius ežerų vardus kadaise ėmiau vartoti mokslinėse publikacijose, pradžioje sulaukiau nemenko kalbos redaktorių pasipriešinimo. Bet vėliau priprato ir nebekreipė dėmesio. Taip balalės, raistėliai ir sodžiaukos pamažu sugulė konkrečiose vietose, nužymėdamos, kad bent jau tam tikru metu vietiniai šiuos telkinius taip vadino. Suprantu, jog vandens objektų – ypač smulkesnių – pavadinimai, kaip ir kalba, linkę vystytis, o kartais (nepaisant to, kad vandenvardžiai laikomi vienais archajiškiausių toponimų) ir keistis. Tačiau kaip visų šlovinama archaika išsilaikys, jei niekas nesiteiks bent jau jos kontūrų išryškinti? Gal nuo to ir derėtų pradėti: patiems dar nepamirštus hidronimus dažniau minėti ir mažiau valdiškomis taisyklėmis grįstų sąrašų paisyti. Tuomet ir atminty daugiau sąsajų su vis dar gyvais, tik niekur neužrašytais, ežerų ir upių pavadinimais atkursim, ir ateičiai bus ką perduoti.

Nors paminėjau nemažai liūdnokų faktų, nesinorėtų baigti slogias mintis žadinančiais paverkšlenimais. Juolab kad dėl naujų technologijų šios srities žinias šiandien galime platinti daug greičiau ir lengviau. O ir pasiekiama auditorija nei pagal apimtį, nei pagal įvairovę su praėjusiais laikais nepalyginama. Geras pavyzdys – svetainės „Geoportal.lt“ teikiama vietovardžių paieškos, koregavimo ir atnaujinimo paslauga2, leidžianti ne tik ištaisyti, jūsų nuomone, klaidingai įrašytą vietovės (taip pat ir vandens telkinio) pavadinimą, bet ir pačiam užrašyti vardą prie ligi tol pavadinimo neturėjusio objekto. Nemažai galimybių išsaugoti panašias žinias suteikia ir socialiniai tinklai. Taip, kol kas ši elektroninėje erdvėje sklandanti informacija (kaip ir senieji žemėlapiai) dažnai neapsieina be klaidų ir netikslumų. Bet suteikia galimybių ištraukti iš apdulkėjusios atminties tuos vardus, kurie, jų neminint, jau greitai gali „išskristi“. Pasinaudokime proga juos atspėti. Bent trumpam sulaikykime.

1 www.vlkk.lt/aktualiausios-temos/lietuvos-vietovardziai/apie-skyriu-lietuvos-vietovardziai#vtv_vandenu
2 www.geoportal.lt/vietovardziai

Draugai