Tęsinys. Pradžia 44 numeryje

VII. Maskaradas

Kiek buvo džiaugsmo, kai ant gatvių kampų išvydome afišas su spausdintomis didelėmis, juodomis raidėmis, skelbiančias, kad bus
M A S K A R A D A S
Maskaradas! Lengva įsivaizduoti Romos, Venecijos publikos siautėjimą ten, kur ištisas dienas ir naktis gatvėse triukšmauja beprotiški, tikri maskaradai, kai matai pas mus, kokį įspūdį daro kiekvienam, kas tik jaunas, vien jau maskarado pažadas. Šalto, uždaryto dviejose salėse, apsupto apsaugos, slopinančios per didelį įsismaginimą, maskarado pažadas. Nes kaip laisvas, linksmas žmogus pamiršta viską, nusimetęs save nuo savęs ir tapęs kokia nors abstrakcija, neturėdamas prievolės būti atsakingas už visas kvailystes, kurias gali pasakyti ir iškrėsti; kaip lekia į tą pasilinksminimą! O, niekada nepamiršiu vakarų, praleistų Miulerių namuose tuščiai pokštaujant, linksmai šnekučiuojantis su nepažįstamaisiais, besivaikant juokingas kaukes ir iš jų negailestingai šaipantis.
Tačiau žvilgterkime į Vilniaus maskaradą. Jame retas kostiumas – charakteringesnis, niekas nepribloškia naujumu, originalumu. Skurdaus teatro garderobas paprastai parūpindavo vienų ir tų pačių, tik šiek tiek paįvairintų apdarų. Daugiausia matydavai vokiečių, tų vokiečių iš pasakų, su perukais ir siuvinėtais frakais, ne mažiau pasakiškų, skrybėlėtų ispanų, pasidabinusių plunksnomis, krokuviečių, čigonių būrėjų, turkų, kaminkrėčių ir pan., rečiau pasirodydavo žydas, žydė, laukinis žmogus, lokininkas su lokiu. Nepaprastas reiškinys buvo charakteringa arba proginė kaukė, ir manau, kad Cholerą, kartą pasirodžiusią maskarade, prisimena iki šiol. Didžiąją masę paprastai sudarydavo juodi frakai ir ilgos nosys, juodos puskaukės, trumpi sijonėliai, rožiniai apsiaustėliai, nenustatoma kažkokių iki šiol neatrastų šalių apranga, pilvoti vokiečiai ir t .t., ir t. t.
Linksmas jaunikaitis su nedidele sąmojaus doze, o dar linkęs pasidarkyti ir mistifikuoti, lengvai tapdavo pagrindiniu maskarado personažu ir užimdavo savimi visus. Tik, nelaimė, tame Vilniuje taip gerai vieni kitus pažinojo, kad buvo lengva atspėti, kas žmonėms etiketes segioja. Kaukė dažniausiai buvo pusiau permatoma, dažnai dar ir bedeliai užrašinėjo studentams ant rankų jų skaičius. Tokiu atveju kaip dalgio pakirstas žiedas vyto kaukės nuotaika, ir ji, įsimaišiusi į minią, nepastebimai išnykdavo. Tokių intrigų, kokių kur kitur maskaraduose būdavo, čia nebuvo arba jei pasitaikydavo, tai retai. Tam Vilnius buvo per mažas, o jo gyventojai per daug vieni kitiems pažįstami.
Visą vakarą nuotaikai pakelti grodavo muzika, poros sukosi salėse užkabinėjamos, besijuokiančios, atsakinėjančios spigiais balsais, kartais atkakliai tylinčios. Šoniniuose kambariuose būdavo užkandžiaujama ir išgėrinėjama dar vis alkanų arkadinių piemenėlių ir kimštinių vokiškų pilvų akivaizdoje.
Paskutinį antradienį vidurnaktį išmušęs laikrodis ūmai visus išvaikydavo. Kai kas galėtų pamanyti, kad jie klusnūs bėgo barstytis galvas pelenais ir užmigti lovose. O, ne! Tuomet visas jaunimas puldavo prie karietų ir lėkdavo į Pohulianką, į kitados „Harmonija“ vadintą salę, kur iškilmingu siautuliu vainikuodavo karnavalą.
Čia jau dailiąją lytį reprezentavo neužmaskuotos miesčionės, modistės, aktorės, pirklių dukterys ir pan., o nedailiąją lytį sudarydavo kuo įvairiausia studentiškų frakų, karininkų antpečių, aksominių profesorių apykaklių ir kt., ir kt. maišalynė.  Kas tik norėjo laisviau atsikvėpti, pasijuokti visa gerkle, garsiai pasikalbėti, laisvai pasispardyti, važiavo į Pohulianką. Reikėjo matyti, kokia panieka tada atsispindėdavo batsiuvių, siuvėjų, pirklių sūnelių ir raštininkėlių veiduose, kokia baimė apimdavo dailiąją lytį, kai tas barbarų antplūdis užgriūdavo jų šalį po vidurnakčio. Nutrūkdavo šokiai. Ponios blykšdavo ir kaito, baimindamosi užgaulių poelgių (nors jų nesibaimino tarp saviškių), ponai tik dairydavosi, ar jų kas neužkabinėja, pasirengę kautis. Po akimirkos, nors vietiniai visada būdavo budrūs, kiek apsipratus su pavojaus vaizdu, vėl pradėdavo linksmintis; nugalėtojai prisidegdavo cigarus, išdidžiai užsakinėjo šampano ir kai visuotinis linksmumas apimdavo visus, pasilinksminimas šiaip taip tęsdavosi toliau, net iki pavojingos akimirkos, kai gėrimai vis labiau įkaitindavo nugalėtųjų ir nugalėtojų galvas.
Čia studentas nežymiai užkliudydavo ką nors iš vietinių.
– Ponas man sudavei.
– Ne, bet jeigu nori, suduosiu.
– Grasinate man?
– O jeigu grasinčiau?
– Aš neleisčiau tašyti kuolo ant galvos.
– Tikrai taip manote?
– Norite iš manęs pasijuokti! Jūs...
Čia prisideda antras iš studentų ir antras iš vietinių:
– Ponai! Ponai! Tylos! Tylos! Taikos!
– Tas akiplėša nori čia man pasirodyti!
– Tamsta!
Tuo momentu, kai rankos jau ketina kilti iki įkaitusių protų aukščio, susivaidijusius išskiria.
Bet jei kartą įsiplieskė neapykanta, abi stovyklos ir toliau kunkuliuoja keršto troškimu, kiekvienas tik ieško priekabės. Sėdėdami per porą žingsnių vieni nuo kitų, ima tyčia kalbėti apie kitus nežinodami, ką kalba.
– Ta studentų gauja, – taria pirklio sūnus. – įsiveržė čia pas mus ir neduoda ramybės.
– Tie niekšeliai šiaučiai ir kriaučiai nori čia ką nors reikšti.
– Ką, tamsta, sakai?
– Ką jūs sakėt?
– Klausyk, tu, šiaučiau!
– Klausyk, tu, pienburni!
Čia žmonos pradeda alpti, seserys verkti, motinos šaukti, aktorės juoktis, o karininkai imasi taikdarių vaidmens. Iš didelės salės (kuri visai nėra didelė) įnirtusiųjų grupė išsirita į šoninį kambarį, čia įsikiša policininkas, kuris apstumdomas, grupė didėja, ginčas smarkėja, silpnesni išsisklaido, stipresni susėda ir geria.
Nežinau, kuo gali būti žavus toks pasilinksminimas, nebent tuo, kad su cigarais ir pypkėmis galima laisvai įeiti į salę. Paryčiais karietos išvežioja į namus visus išblyškusius, nusilinksminusius.

VIII. Studentai

Vienas būdingų Vilniaus personažų anuomet buvo studentas. Ir ne vienas studentas, jų buvo daug klasių ir rūšių. Nebuvo Vilniuje kampelio, kur neišvystum studento; tam tikromis dienomis ir metų laikais jie pabirdavo gatvėse, užpildydavo pasivaikščiojimų vietas. Sutikdavai jų mieste, užmiestyje, kiekviename name, ant kiekvienų laiptų. O ir nematydamas jų, girdėdavai skardžius balsus, kuriais, sėdėdami su pypkėmis languose, kartojo profesoriaus paskaitą arba niūniavo linksmas daineles, arba vedė energingus pokalbius.
Visi Vilniaus gyventojai jautė studentams tam tikrą pagarbą: nes jie jauni, dažnai lengvabūdžiai, pokštininkai, arogantiški, pašaipūs, įkyrūs, tuo pat metu turėjo geras ir kilnias širdis. Studentas pirmas užstoja vargšą, vargšę, apgina, pagelbsti, rizikuoja ir nepabūgsta; paskutiniu duonos kąsniu pasidalija su neturtingesniu draugu, savo zlotą perlaužia perpus ligoniui, kuriam reikalinga pagalba, ir, kur reikia, įsikiša visada su jaunatvišku įkarščiu.
Pasakiau, kad studentas turėjo daug ydų, jo amžiui ir padėčiai būdingų paklydimų, bet iš esmės buvo kilnus, pasiaukojantis, jautrus, garbingas. Kartais piktnaudžiavo savo laisve, kurią, neseniai ištrūkęs iš tėvų ir mokyklos valdžios, didžiai brangino; bet kam neapsuka galvos pirma savęs valdymo akimirka?
Studentų butai paprastai būdavo akligatviuose ir užpakalinėje namų pusėje, nes jie niekada neturėjo tiek pinigų, kad pasisamdytų sau prašmatnias patalpas, o ir svečiuodavosi savo kambariuose vos po kelias valandas per parą. Paprastai apsistodavo keliese, kartais turtingesni priimdavo skurdesnį ir skurdžius neprivalėjo dėkoti jiems už tai, pataikauti, atsidėkoti. Oriai priimdavo teikiamą pagalbą, buvo už ją dėkingas, bet nei savo orumo, nei jaunuoliškos savigarbos neparduodavo. Turtingas ir neturtingas bičiuliai vadindavo vienas kitą vardais ir ėjo ranka rankon, lyg broliai. Savo ruožtu dažnai skurdesnis pagelbėdavo turtingesniam moksluose ir taip atsilygindavo.
Studentų bute būdavo kaip jaunoje galvoje: daug netvarkos, kuo mažiausiai pasirengimo gyvenimui ir tam reikalingos medžiagos. Pasieniuose stovėdavo trys ar keturios antklodėmis neužtiestos, seniausiai neklotos lovos, šalia jų – staleliai. Po lovomis, ant staliukų, ant lovų ištisas ūkis: knygos, batai, užrašų sąsiuviniai, drabužiai, fleita arba smuikas, kaukolė, butelis vandens, švaksas, ne iki galo išgerta arbatos stiklinė, sulūžęs cibukas, išberta taboka, tuščias maišelis. Kambario viduryje – rašalu aptaškytas stalas, ant jo nešvarios kortos ir kreidos gabalas. Židinyje krūva anglių ir užgesęs virdulys. Kabančiose ant sienos lentynose dar neparduotos knygos. Apiplyšęs berniukas patarnauja keliems iškart.
Ankstyvo ryto aušra pažvelgė pro langą; pirmas prabudo skurdžiausias, užsimetė ant pečių ne chalatą, o paltą, prisidegė pypkę ir atsisėdo prie knygos. Tie, kurie vakar iki vėlyvo vakaro klydinėjo po miestą, lošė, kalbėjosi apie savo svajas, dar miegojo; bet netrukus juos pažadino monotoniškas vakarykščius užrašus skaitančio bendramokslio balsas. Jie po vieną ritosi iš lovų, kėlėsi ir bematant jau visi buvo ant kojų. Jau ir berniukas kurstė virdulį, kitiems bėgo atnešti kavos iš netoliese esančios kavinės. Numesti užrašai, prasidėjo rytmečio pokalbis, visiškai kitoks, negu vakarinis. Vakare žmogus kupinas įkarščio, pasitikėjimo ateitimi, savimi, visa jam atrodo rožinėmis spalvomis, šviesu, giedra; rytą atsikelia po stebuklingų sapnų, nusivylęs dienos šviesa, plika tikrove, šaltas, pašaipus, nepatenkintas savimi, pasiruošęs viską neigti, su kiekvienu ginčytis. Būna tokių, kurie rytais ilgai, kol įsisiūbuoja, nieko nekalba ir atkakliai, niūriai tyli. Apie aštuntą, devintą studentų butas ištuštėja. Vieni nueina į paskaitas, kiti pas draugus, pasivaikščioti užmiestyje, dar kiti į bažnyčias, kur juos daugiau negu pamaldos vilioja viltis išvysti kokią nors pažįstamą. Tokiu atveju būdavo priversti meluoti draugams ir tylomis bėgti melstis mylimajai, slapčia, kad iš jų nesišaipytų.
Štai kur nors pasigirdo skambutis, išmušė valanda, salė prisipildė, suėjo studentai.
– Sveiki gyvi!
– Kaip laikaisi?
– Kur buvai vakar, kad tavęs nematėme?
– Atiduok mano knygą!
– Ponai, kai įeina... pradedame trypti ir švilpti.
– Sėsk šalia manęs.
– Kaip gyveni, Jasiau, dvi dienas tavęs nebuvo?
– Sirgau.
Kryžiuojasi šimto pradėtų pokalbių nuotrupos. Staiga įeina išblyškęs, aukštas, nedrąsiai, bailiai tas..., tas..., kurį ketinta pasitikti trypiant. Salė sugriaudėja nuo triukšmo ir švilpesio. Taip priima tuos, kuriuos vox populi paskelbė universiteto policijos šnipais ir pakalikais. Triukšmu sutiktas apmeta visus pamišusiu žvilgsniu, puola į paskutinius suolus, apsidangsto paltu ir priglunda lyg medžiotojų užspeistas zuikis.
Tuoj po jo įeina profesorius, stoja tyla. Pirmus suolus apsėdę uoliausi, kurie dėstytojo žodžius gaudyte gaudo ir perkelia į popierių; tai iš jų užrašų paskui mokysis visas tas būrys, kuris dabar sėdi rankas sudėjęs. Girgžda plunksnos, šnara užrašai, bet tyliai, pusbalsiu tęsiasi pokalbiai, persiverčia knygų, kurias skaito sėdintys tolesniuose suoluose, puslapiai. Kiekvieno profesoriaus paskaitų klausomasi labai skirtingai; vienaip klausomasi, vienokie veidai rodomi mylimam mokytojui, kitokie abejingam, dar kitokie nekenčiamam. Vienų mokymas buvo priimamas pasitikint jo paskaitomis, kitų tik taip, kad iš jo išlaikytum egzaminą. Kartais visą paskaitą keliaudavo pašaipos, bet dėstytojas jas retai nugirsdavo. O kokia tyla viešpataudavo paskaitų valandomis tų, kurių dėstymu buvo pasitikima, kurių mokymu buvo tikima, kurie buvo laikomi tikrais mokytojais; tik popieriumi slystančių plunksnų krebždėjimas trikdydavo iškilmingą tylą, ir net menkiausias šnarėjimas buvo tuoj pat nutraukiamas piktu šnypštimu.
Bet štai ir paskaitos pabaiga, dėstytojas paėmė skrybėlę, išeina, studentai išsilaksto. Vieni pereina į kitas sales, į kitas paskaitas, kiti bėga namo, pas draugus, į kavines. Apie pusiaudienį kiekvienas ieško pietų ir didžioji dauguma suplaukia į pigiausius traktierius; paskui poilsis ir vėl paskaitos, ir vakaras. Vakare – susitikimai, muzika, pokalbiai, pasivaikščiojimai užmiestyje, sukinėjimasis po mylimosios langais. Tik vakare prasideda tikras gyvenimas. Bet kas sugebės jį aprašyti? Tai gyvenimas tūkstančio epizodų, tokių netikėtų, tokių skirtingų, tai linksmų, tai siaubingų siautėjimo epizodų, laikino susimąstymo, turtingumo ir skurdo, ligų ir meilės, maldų ir prakeiksmų, išmintingiausių poelgių ir vaikiškiausių paikysčių epizodų. Ne, niekas to neaprašys, niekas to nenutapys ir nesupras niekas, kas neišsimaudė toje kunkuliuojančioje pirtyje. Ir kiek dramų vyksta kiekvieną tokio gyvenimo dieną, kiek pasišventimų ir neapykantų, vaidų ir susitaikymų, meilės ir paniekos!
Jau sakėme: studentas visada buvo ne vienas, buvo įvairių jų klasių ir rūšių. Pirmiausia pagal buvimo tikslą juos padalysime į darbščius ir nemokšas, du visiškai skirtingus tipus. Darbštus paprastai būdavo neturtingas, kuriam mokslas buvo visa viltis ir lėmė visą gyvenimą. Tas visiškai nedalyvavo savo draugų lėbavimuose, jų ilguose plepėjimuose, pasivaikščiojimuose, apsilankymuose, nes neturėjo laiko dykinėti. Visas savo jėgas, visą veiklą skirdavo tik mokslui. Jis pirmas keldavosi, paskutinis guldavo, jo užrašai buvo pavyzdys kitiems, ir nors iš jo ištisus metus buvo truputį šaipomasi, tačiau vos tik prasidėdavo pasiruošimas egzaminams, jis tapdavo svarbiausia figūra ir buvo veržiamasi kartoti paskaitas prie vieno stalelio su juo. Jo išvaizda, reikmenys, kurių nedaug turėjo, drabužiai, knygos, viskas buvo tvarkinga, švaru. Jo lova tvarkingai paklota, knygos sustatytos lentynoje, užrašai užrakinti. Jo drabužiai padėvėti, bet švarūs, pats jis tvarkingai susišukavęs, nusiprausęs, susisagstęs. Jo veide rimta susimąstymo išraiška. Jam jau prasidėjo gyvenimas, kai kitiems jo vienmečiams dar tik besibaigianti vaikystė ir vėjavaikiškos linksmybės; jis galvojo apie ateitį, kai kiti skynė gėles ir vaisius. Jo liūdnas, rūstus, šaltas veidas retais išsigiedrydavo, jis retai atviraudavo draugams, kurie mokėjo vertinti jo rimtį, nes suvokdavo, kad tas apsiniaukęs žvilgsnis žvelgia į nepatikimą ateitį, kuri jiems yra užtikrinta, nusistovėjusi, neišvengiamai laiminga, ar bent jau turtinga visomis laimės sąlygomis, kurias jam gi reikia iškovoti, pelnyti.
Visiškai kitoks buvo kitas tipas. Jo akys juokėsi, raudo veidai, nuo lūpų skriejo pokštai, jis ieškojo tik linksmybių, pramogų, juoko, jis tarsi didžiavosi savo dykinėjimu, savo nerūpestingumo amatu ir tuo, kad nežino paskaitų valandų. Jį matydavai kiekviename pasivaikščiojime, kiekvienoje kavinėje, kiekviename maskarade, visur, kur tik buvo lėbavimai, pramogos, linksmybės ir juokas. Jeigu jis atėjo į paskaitą, tai tiktai taip, tarytum užsuko draugo aplankyti, atsisėdo paskutiniame suole pasikalbėti, pažiovauti, sudaryti planus šiandienai, rytdienai, visai savaitei. Jis pirmas mistifikuoti, apstumdyti bedelį, bet taip pat pirmas, kai reikia pasidalyti grašiu su neturtingu, kai reikia pasiūlyti rinkliavą susirgusiam bendramoksliui, jis pirmas papostringauti, kai reikia išjudinti atvėsusias širdis. Ištisi metai jam pralėkdavo greitai, nepastebimai, galvoje palikę tik mokslo draiskalų, bet jis dėl to nesisielojo. Dar ir šaipėsi iš darbščiųjų, kurių pagalbos per egzaminus tikėjosi.
Artėjantys egzaminai visus suvienydavo, įbaugindavo ir pačius uoliausius nemokšas paversdavo stropiausiais mokiniais. Artėjant egzaminams, visa įgaudavo kitokį pobūdį, formavosi grupelės paskaitoms kartoti, buvo tariamasi dėl valandų ir vietos, buvo pradedama dirbti iš tikrųjų. Deja, dauguma to imdavosi per vėlai.
Tuomet nesimatydavo laisvai vaikštinėjančių, ištisomis valandomis sėdinčių kavinėse. Tik greitai perbėga per gatvę, išgeria kavos, išpučia pypkes ir sprunka. Visiems neduodavo ramybės viena mintis, vienas žodis buvo visų lūpose: egzaminas, egzaminas! Skambėjo vien tik:
– Ar turi politinės ekonomijos užrašus?
– Turi lotynų literatūrą?
– Turi antrą istorijos pusmetį?
– Rašei patologiją?
– Kelintą susitinkate?
– Ką šiandien kartosite?
Ir t. t., ir pan.
Dabar studentų kambariuose girdisi tik duslus kartojamų paskaitų bambėjimas. Darbštūs įsitaisė sostuose, nemokšos apsėdo staliukus, vos turi laiko prisikimšti pypkes, išgerti atvėsusios arbatos, taip atkakliai stengiasi per porą valandų įkalti sau į galvas tai, ko privalėjo mokytis ištisus metus. Vos prašvinta diena, jau visi prie stalelio, ir prie to paties stalelio aptiksi juos jau apie vidurnaktį. Išblyškę, pavargę, pasilpę, be energijos, be drąsos, galiausiai pasirengia egzaminui, dažnai sveikatos, kartais ir gyvybės kaina.
Anokia tai drama, pasakysite? Argi gali būti kuri kita drama labiau jaudinanti, labiau sukrečianti, su labiau intriguojančiu rezultatu? Nuo to rezultato kartais priklauso visa jaunuolio ateitis, visas jo likimas; tas rezultatas suteikia jam arba atima iš jo drąsą, pastumia į darbo arba dykinėjimo kelią.
Kiek bemiegių naktų, kiek dienų be ato­kvėpio praleista siekiant mokslų, kuriais dykinėtojai per valandėlę nori pasikrauti. Varguolis, kuris ištisus metus nepraleido nė vienos paskaitos, kuris egzaminui ruošėsi be paliovos, dabar su nauju stropumu viską kartoja. Jis pasitiki savimi, bet bijo labiau negu jo bendramoksliai, išblyškęs, neramus, sielojasi ir mintis lyg žaibas tūkstantąjį kartą perskrodžia jo galvą:
– O jeigu neišlaikysiu egzamino?
Kartais per daug įtemptas darbas išsekina jį ir meta į ligos guolį būtent tą akimirką, kai jam reikia visų jėgų. Ateina neviltis, pamišimas, ir laimingas tas, kam liks drąsos pabandyti antrąkart, ištvermės antriems, pakartotiniams skurdo ir darbo metams.

Józef Ignacy Kraszewski, Obrazy z życia i podróży, Wilno, 1842.          

Vertė Kazys Uscila