Józef Ignacy Kraszewski. Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčia

1639 metai, kuriais prasideda šis pasakojimas, buvo šeštieji Vladislovo IV viešpatavimo metai. Kazanovskiai, jo jaunystės bičiuliai, pataikavę jo aistroms, augę su juo nuo pat vaikystės, jam įžengus į sostą tapo už visus įtakingiausi. Visas kraštas po konvulsinių įtampų ilsėjosi sąstingio miegu. Karaliaus dvaras buvo įspūdingas, bet jam stigo linksmumo ir judrumo. Karalius ar dėl Kazanovskių įtakingumo, ar dėl disidentams pažadėtos taikos turėjo daug priešų, o Gniezno arkivyskupas dėl pastarosios priežasties jį smarkiai vanojo.
Bet, antra vertus, sėkmingi karo žygiai pelnė jam didvyrio vardą, o viešnagė, nors gana trumpa, 1636 metais Vilniuje – mokslų globėjo titulą.
Panegirikų Vladislovui autorius Vasembergas, cituodamas kažin kokį kunigą Janą Ryvockį, aprašo jo viešnagę Vilniuje gana smulkiai. Tai įvyko 1636 metų liepos mėnesį – karalius su seserimi Ana Kotryna Konstancija ir didikais klausėsi net gana ilgos teologinės diskusijos jėzuitų Šv. Jono bažnyčioje; galop brangų žiedą nuo piršto nusimovęs apdovanojo juo Sarbievijų, kurį Urbonas VIII pagerbė vainiku už poeziją. Kunigas Ryvockis, aprašęs šį įvykį, neužsimena, ar ir Sarbievijus dalyvavo šioje teologinėje diskusijoje, ar buvo tik vienuolių vadovas; bet labai teisingai kalba apie kantrybę Jo Karališkosios Didenybės ir jo sesers, kuriem gal pusę diskusijos snūduriavo.
Metais vėliau po tų iškilmių, 1637-aisiais, Vladislovas IV susituokė su austre Cecilija Renata. Vestuvės buvo karališkos, ir dvaras, atvykus naujai valdovei, suspindėjo gyvybe ir prabanga. Iš visų tų iškilmių verta dėmesio tik tai, kad jose 1637 metų rugsėjo 23 d. buvo suvaidinta tragikomedija apie šv. Ceciliją, kurioje, kas žmones labai stebino, į sceną iš eilės ėjo kalnai, miškai, upės. Šis reginys buvo naujoviškai patrauklus, nes lig tol matyti tik jėzuitų be pasirengimų statomi velykiniai dialogai, kuriuose (primadonos vaidmenyje) pasirodydavo pasaulietis su sutana ir žąsies sparnu, neva angelas, Judas su kanapine barzda ir velnias sumeistruotais iš plunksninių ragais. Tik kartą, dar Žygimanto III laikais, studentai suvaidino kitos rūšies dramą, kuri išjuokė karaliaus juokdarį Rialtą.
Walenty Romanowicz  (1911–1945?). „Šv. Mykolo bažnyčia“. Akvatinta, 1934Nepaisant murmėjimų pakampiuose prieš karalių, Vladislovas buvo nepalyginamai daugiau mėgtas, negu jo tėvas, nes buvo išauklėtas šiame krašte, pažinojo kalbą ir papročius, sielą turėjo taurią ir iš tikrųjų karališką, lengvai patraukė į save širdis tų, kurių simpatijas norėjo įgyti.
Bet Vilniaus padėtis tuomet buvo nelabai laiminga, nes nutolęs nuo karaliaus, paliktas kaip grobis disidentams, kuriems vadovavo jų išdidus vadas vaivada Radvila, dažnai savo ginčuose veltui laukė teisingumo, kuris, kol keliaudavo iš Varšuvos, pakeliui visuomet kiek apgesdavo.
Gyventojų ramybę nuodijo nesibaigiantys neramumai ir ginčai su disidentais. Jie prasidėjo Brastos Biblijos sudeginimu 1563 metais, visa jėga atsinaujino 1581 metais, kai vyskupas liepė viešai deginti bet kokias protestantų knygas, kurias įvežti į šalį Žygimantas Augustas griežtai uždraudė 1543 metais.
Tie neramumai pasikartojo 1611 metais, pakursčius uoliam kitatikių persekiotojui, Akademijos rektoriui kunigui Skargai, bet baigėsi be reikšmingų pasekmių.
Bet 1639 metais, kai prasideda šis pasakojimas, bruzdėjimai buvo kuo ilgiau tramdyti, tuo smarkiau vėl drebino gyventojų ramybę. Visiems tiems neramumams galima nurodyti vieną priežastį – visada jie kilo iš žmonių ir jaunimo neapykantos disidentams, savo elgesiu dar ir kursčiusių šią liepsną, kurią jėzuitai puoselėjo, siekdami naudos sau.
Disidentai, turėdami stiprų vaivados užnugarį, irgi šaipėsi iš žmonių ir religinių apeigų ir, remiami vaivados pėstininkų, kurie mieste smarkiai savivaliavo, puldinėjo beginklius kunigus ir studentus.
O jaunimas, greitas kivirčams, visada įsiplieskia nuo mažiausios kibirkštėlės; neapdairus ir lengvabūdis, be to, nuo seno besi­naudojantis atskiromis teisėmis, remiamas žmonių ir kunigų, kurie iš sakyklų svaidė į eretikus siaubingus prakeiksmus ir bet kokia proga stengdavosi įgelti kitatikiams.
Lenkija nuo kaimyninių šalių greitai sulaukė atskalūniškumo maro – Lelijaus Socino iš Sienos ir Fausto Socino klaidos įsiveržė pas mus drauge su jais, ir naujas arijonizmas pasklido po šalį. Turėjome Viklefo šalininkų, ką įrodo sena XV amžiuje lenkų kalba apie jį parašyta daina. Nestigo kalvinistų, zvinglionų, liuteronų, anabaptistų, senųjų arijonų ir kitokių, o taip pat apsišaukėlių pranašų ir keistų tiesų skelbėjų, kurie, iš kitur išvyti, pas mus ieškojo prieglobsčio. Ypač Žygimanto III laikais buvo jų abiejų lyčių.
Kai tiktai Vladislovo Jogailos ausis pasiekė žinios apie kitatikius, jis, globojęs naują tikėjimą, kurį skleidė plačiame krašte, paskelbė griežtą nuosprendį eretikams, kuriuo įsakė bausti juos pačius, atiminėti jų nuosavybę ir net iš jų vaikų atiminėti bet kokias privilegijas, suteikęs teisę tai daryti ir traukti į teismą kiekvienam, nors ir neužimančiam jokių pareigų.
Bet tai, atrodo, ne itin daug pagelbėjo – patrauklumas, kuris siejasi su bet kokia naujove, sekė paskui sektantų mokslus, o smalsūs ir lengvi protai lengvai priėmė klaidas, kurias taip godžiai gaudė visa Europa. Todėl tad Žygimantas Augustas 1543 metais išleido pakartotinį nuosprendį eretikams, griežtai draudžiantį įvežti į šalį naujomis klaidomis apnuodytas knygas.
Walenty Romanowicz. „Šv. Mykolo bažnyčia“. Akvatinta, 1933Tačiau ir tai negelbėjo, plito naujos pažiūros, formavosi draugijos, augo disidentų kiekis, naujos mintys netgi pradėjo vyrauti. Buvo jas remiančių, pradėta įrodinėti, kad neįmanoma užtvenkti religinių nuomonių srauto, kad kiekvienam reikia duoti sąžinės laisvę, ir buvo nuspręsta palikti disidentams visišką ramybę.
Tad prisiekė juos toleruoti nieko netoleravęs Henrikas Valezijas, paskui jį – Steponas Batoras ir galop – Žygimantas III, kuris, nors skrupulingas religinių materijų atžvilgiu, jau nepajėgė išvengti veikiančių įstatymų, nors pasekmės parodė, kad juos ne itin kruopščiai vykdė; nes pats, būdamas fanatikas, nekentė eretikų ir juos, vargšus, laikė ant trumpo pavadžio.
Po jo mirties įsiliepsnojo smarkus ginčas, nes disidentams, nepaisant priesaikos, kuri jiems tariamai garantavo ramybę, buvo ne itin patogu gyventi; tad jie pradėjo garsiai prašyti, kad prie įprastos priesaikos formos dar būtų pridurta daug naujų privilegijų, be kita ko reikalaudami, kad į bet kokias tarnybas jie būtų priimami kaip ir visi kiti. Tad surašę dvidešimt savo reikalavimų punktų siekė, kad jie būtų pripažinti įstatymu. Bet katalikai, kaip rašo Piaseckis, vienu balsu šaukė niekada to neleisią, kad jų sąskaita disidentai gautų per daug laisvių. Šiems priekaištams smarkiai prieštaravo kunigaikštis Radvila, visa gerklė rėkė disidentai, bet jiems buvo duota suprasti, jog kaip atėjūnai, o ne viešpataujančios šalyje religijos išpažinėjai, privalo tenkintis tuo, kas jiems gera valia teikiama.
Po ilgų prieštaravimų iš abiejų pusių, kur Rapolas Leščinskis Belzo kitatikių vardu įrodinėjo, kad buvusių valdovų priesaikos ir toliau galioja, priminė, kad ne tiktai karalius, bet ir luomai 1570 metais prisiekė užtikrinsią jiems ramybę; bet visa baigėsi tuo, kad buvo pakeisti keli priesaikos žodžiai ir, išvijus marijonus, kuriuos pripažino labai pavojingais, kiti buvo palikti ramybėje.

* * *
Tuo metu Vilnius jau buvo prekybinis miestas; daugybė komercinių santykių siejo jį su Maskva, Ryga, Karaliaučiumi ir Torune. Jau vis tankiau mieste kilo mūrai, buvo 40 katalikų bažnyčių, viena – liuteronų, viena – evangelikų ir totorių mečetė.
Gyventojų buvo nemažai, vien žydų buvo priskaičiuojama per tūkstantis šeimų. Dar stovėjo Aukštutinė pilis, o šalia jos –­ kitados Jogailos funduotos Šv. Martyno bažnyčios griuvėsiai, taip pat ir pilis, susisiekianti su Šv. Stanislovo pilies koplyčia, pradėta Žygimanto I ir baigta Žygimanto Augusto, kuris čia turėjo savo lėšomis surinktą ir sutvarkytą biblioteką, labai mėgo gyventi šiame mieste, kur pažino, pamilo ir palaidojo savo Barborą. Pilies koplyčioje buvo Vytauto ir karaliaus Aleksand­ro kapai, ji ypatinga tuo, kad užėmė vietą, kur kažkada stovėjo pagoniškos šventovės.
Miesto gatvės tuomet buvo purvinos, tamsios, ankštos ir nešvarios, retai kur švietė dailesni namai; bet jau kur ne kur spindėjo puikūs Radvilų ir Sapiegų rūmai, erdvūs jėzuitų mūrai ir vyskupo Valerijono 1579 metais įkurta Akademija.
Žymesnės bažnyčios buvo: turguje Šv. Kazimiero, priklausanti jėzuitams, kur ilsėjosi šv. Karalaičio kūnas sidabro karste, Žygimanto III duotas, sveriantis 3000 svarų, su garsiu varpu, vadinamu Smolensko, pakabintu to paties karaliaus; Karmelitų, dviejų šakų; vienuolijos, kuri amžinai apsijuokė diskusijos Bezjė metu. Jau kyla Bernardinų bažnyčios mūrai, o šalia jos stovi garsi, puošni gotikinė Šv. Onos bažnytėlė, apie kurią žmonėse esama keisto padavimo. Artėjant į miesto vidurį rotušė pribloškia sunkia, perkrauta gotikine architektūra, šalia –­ daugybė mūrinių kromų, toliau – atskiros rusų ir vokiečių pirklių smuklės.
Toli į kalnus išsidėstę vargani mediniai priemiesčiai. Einant už miesto, Antakalnio link, užtinki Veršupelį, kuriame dar likę karališkojo žvėryno pėdsakų. Ant Trijų kryžių kalno matėsi pasvirę pranciškonų kankinių paminklai, o ant vienos kalvos yra dar neseniai pastatyta Bekešinė, paminklas šlovingajam Bekešui, kuris dalyvavo Stepono Batoro žygyje prie Pskovo ir Didžiųjų Lukų.
Šv. Mykolo bažnyčia senuosiuose atvirukuoseSu Vilniumi siejasi mažai istorinių prisiminimų; tik Vytauto apgultis 1390 ir 1391 metais, kai kartu su pilimi sudegė 14 tūkstančių žmonių – gyventojai, nors ir seniai įvyko, prisimena tai su siaubu.
Prisimena 1513 metų vasario 21 dienos pilies gaisrą ir sunkų 1557 metų badą, dėl kurio išmirė iki 25000 žmonių. Dar gyveno neregėto 1610 metų gaisro liudytojai, kai per vieną dieną sudegė 4700 namų ir dešimt bažnyčių; o pati Jos Didenybė karalienė Konstancija tik dėl laimingo atsitiktinumo menka valtele paspruko nuo liepsnos. Bet ne taip pasisekė Jos Didenybės karalienės fraucimeriui, nes daug panelių dėl skubėjimo, neatsargumo ar dėl gelbėjimo nebuvimo vengdamos ugnies nuskendo vandenyje. Labai gaila tų panelių! Tik kad tai įvyko daugiau nei prieš du šimtus metų... Pilies gatvėje atsitiko du įsimintini įvykiai. Čia garsus vadas Karolis Chodkevičius, kurio puikybė prilygo narsai, kuris prie karaliaus įžūliam varžovui vos skeptru neperskėlė galvos, kariavo su kažkokiu varžovu dėl... atspėkite, dėl ko? Ne dėl skeptro ir valdžios, o... dėl moters! Padavimas neskelbia, kaip baigėsi tas mūšis, bet gana apie tai... už didelių orumų slypi didelės silpnybės.
Bet toje pačioje vietoje, kur vyko tos negarbingos kautynės, įvyko kitas, garbingesnis atsitikimas. Čia Akademijos rektorių Skargą, kai jis ramiai sau ėjo namo, sutiko aistringas eretikas, kuris prisiminė, jog rektorius kurstė prieš juos žmones ir smarkiai grūmojo iš sakyklos. Nuo to kartaus prisiminimo eretiko širdyje įsiplieskia pyktis; jis nei iš šio, nei iš to prieina prie pamokslininko ir skelia jam antausį. Kas kitas į pyktį gal atsakytų pykčiu, bet Skarga kuo šalčiausiu krauju ir su visa kunigo ir pamokslininko rimtimi, prisiminęs Evangelijos sakinį, atkiša jam kitą veido pusę. Įsivaizduokime, kokį tai turėjo sukelti įspūdį – užpuolikas parpuola prie švento vyro kojų ir atsiverčia.
Dar vienas prisiminimas. Prie Šv. Jono bažnyčios, iš užnugario pusės, iki šių dienų yra pereinamieji varteliai, vedantys į du kiemus, kurių viename stovėjo evangelikų zboras (maldos namai).
Žygimantas Augustas, lankydamasis Vilniuje ir evangelikų atkakliai kviečiamas, ketino juos galų gale aplankyti. Tad su nedideliu patikimų bičiulių būreliu išsiruošė pas juos, bet pačiame į kiemus vedančiame koridorėlyje jam kelią pastoja jėzuitai su kryžiumi ir arnotais.
Juos užgavo tai, kad karalius savo apsilankymu norėjo padaryti laimingus jų priešus, tikėjimo priešus. Tad atsiklaupę maldavo to nedaryti, ir visą iškalbą, kokią tik valdė, panaudojo tam, kad įtikintų karalių atsisakyti jo ketinimų, pareiškę, kad toliau eitų nebent per jų kūnus ir nugaras.
Sunku buvo atsispirti tokiems atkakliems prašymams. Per riebius jėzuitus kelias būtų nelengvas, tad karalius grįžo atgal, bet, nors istorija tai nutyli, aš manau, kad, apėjęs aplink, pro kitus vartelius įėjo į evangelikų maldos namus.
Buvo spalio rytas – šviesus, giedras, gražus, bet šaltas. Saulė kilo visa savo grožybe, šilumos likučiais tirpdydama pernelyg ankstyvą ant stogų boluojantį sniegą, užliedama auksu iškilias keturiasdešimties Vilniaus bažnyčių varpines. Mieste vos atsirado judėjimas, pirkliai žiovaudami atidarinėjo parduotuves, tarnai traukė į turgų, žydai prasmukdavo atsargiai, pasinaudodami valandėle, kol vaivados pėstininkai dar nezujo po miestą: nes jie niekada nepraleisdavo progos užkabinti žydą, studentą ir jėzuitą. Bažnyčiose vangiai atsiliepinėjo varpai, pamaldieji skubėjo į primarijas, o keliolika Akademijos studentų, su kepurėmis ant šono, su kardais ir knygomis po pažastimis, su rašalinėmis už diržo, skubėjo į Kolegiją ir Akademiją.
Skaitytojui reikėtų mintimis persikelti į aikštę priešais Evangelikų zborą ir Šv. Mykolo bažnyčią. Iš vienos pusės čia kyla bažnyčios ir vienuolyno mūras – du bokštai, fasadą puošia medyje raižyti ir piešti trijų arkangelų paveikslai. Išilgai tęsiasi mūro apjuostas parkas ir panelių bernardinių vienuolyno pastatai. Vienuolyne viešpatauja niūri tyla, nesigirdi nei giedojimo, nei varpo, o praeivio akys pagarbiai krypsta į užrašą ant bažnyčios: Quis ut Deus? Vienuolyno varteliai ir vartai išeina į aikštę, kaip ir aukšta varpinė, ant kurios viršaus šv. Mykolas su skardiniu kardu kaunasi su vėjais. Giliau matosi niūri, raudona Bernardinų bažnyčia, o ant jo fasado Viešpaties Kristaus paveikslas.
Čia pat, šalia jo, Šv. Onos bažnytėlė, gotikos architektūros žaisliukas, puikaus mūsų protėvių skonio liudytoja.
Antrą aikštės pusę užima didelis mūrinis pastatas su prieangiu –­ tai evangelikų zboras. Ant jo iškilęs bokštelis su laikrodžiu ir keliais langeliais. Zboro kiemą juosia mūras, apdrabstytas purvais, apdaužytas fanatiškos minios, aprašinėtas šmaikščiais ir lėkštais studentų sąmojais. Ten, kur tas mūras pasuka Šv. Mykolo skersgatvio link, stovi kresnas, didelis juodas bokštas –­ tai yra arabeskomis papuošta varpinė, užstojanti tolesnį vaizdą iš aikštės. Prie varpinės užsklęsti dideli ir negrakštūs, piešiniais ir Šventojo Rašto tekstais papuošti vartai. Ąžuoliniai, vinių prikalti dvivėriai vartai beveik visada užremti skląsčiu baiminantis minios, pasirengusios be mažiausios priežasties užpulti evangelikus, o maži varteliai praviri ir pramintas takelis iki jų rodo, kad būtent pro juos žmonės vaikšto.
Priešais varpinę stovi didelis namas, su stogu, aukštesniu už sienas, pustuziniu kaminų, su šaudymo angų formos langeliais ir didžiuliu kiemu. Tai yra Radvilų rūmų poeto, miesto teisėjo Danieliaus Naborovskio butas ir nuosavybė.
Priešingoje aikštės pusėje stovi namas, o jame prancūzo Desaus parduotuvė, virš kurios stogo matosi Pilies kalno ir pilies viršūnė. Pilis iš čia atrodo kaip paprastas, ilgas, mūrinis pastatas su daugybe kaminų, langų, durų, prieangių, gonkelių, baliustradų ir piliorių. Toliau uždengtas medžiais, vainikuotas eglėmis, besididžiuojantis trimis išganymo ženklais, kuriuos nuo amžių neša ant savęs, pasirodo ūkanose, virš namų stogų Trijų kryžių kalnas. Už jo kalvos, toliau – dangus, debesėliai, o už debesėlių... nieko...

Vertė Kazys Uscila

Iš: Józef Ignacy Kraszewski, Kościoł Święto-Michalski w Wilnie: obraz historyczny z I połowy VII wieku, Wilno, 1833.

Draugai