Juozas Nekrošius. Karvelėli mėlynasai, karvelėli tu pilkasai...

...Buvo tik spalio pabaiga... Užsnigo. Lyg ir netikėtai, nelauktai... Bet žvilgt į praeitį – ir prisiminiau, jog vaikystėje tokiu metu jau šliužinėdavome rankų darbo klevo slidėmis, čiuožinėdavome medinėmis kurpaitėmis ant užšalusių balų, o kai kas ir tikromis pačiūžomis, sumeistrautomis iš sudilusio, nugaląsto plieno dalgio!
...Bet kalba ne apie tai... Šį rytą prisiminiau žiemai paliktą sodybą – ir kažkodėl apleistuose laukuose vėlyvuosius žiedus –­ baltas ramunes, violetinius piktdagius. Jie gana įžūliai šypsojosi, žiūrėdami į nueinančios vasaros liūdintį veidą!.. Ak, ta lyrika, tas išgalvotas liūdnumas!.. Bet ačiū ir už jį, nes tai buvo pretekstas pagalvoti ir apie rimtus dalykus, geriau įsižiūrėti į prasmingą BUITĮ, pamatyti NAUJUS ženklus, pažinti ir suvokti jau KITO gyvenimo KAITOS dėsnius...
O keičiasi daug kas – ne tik žmonės. Gal tik apie tai ir nenorime galvoti, gal tiesiog nepastebime.
Pirmiausia, žinoma, apie kaimo žmones... Bet, lyg ir gyvendami ant SAVO žemės, dabar jie jau gyvena kitur... Jų jau lyg ir nėra... Prieš 10–15 metų rytais dar išgirsdavau kaime arklių žvengimą, karvių mūkimą, avių mekenimą, kibirų skambėjimą, žąsų gagenimą, vištų kudakavimą, kiaulių kriuksėjimą, ratų dardėjimą... Dabar – kiti garsai... Jaunesnieji, suburzginę mašinėles, auštant visai dienai dingsta nežinoma kryptimi, išskuba į paslaptingą vergiją – dažnai į atsitiktinius, nelegalius darbus, palikdami namuose senolius, daugiausia – dūsaujančias, klibikščiuojančias, vienišas ir neįgalias moterėles. Beje, mano kaime „darbuojasi“ tik vienas vyriškosios giminės atstovas, meile prižiūrintis nusenusį, jam labai artimą, su ištrupėjusiais dantimis arklį – 84 metų „jaunikis“... Todėl apie rimtą žemdirbystę čia kalbėti netenka – tik pavasarį paskubomis išknisami bulvių laukeliai, daržų lysvės, žemės lopinėliai miežiams ar vasariniams kviečiukams. Beje, duonos ir pyragų niekas čia jau seniai nekepa, nespaudžia sūrių, neturi jokio supratimo apie rūgusį pieną, pamiršo rūkytus lašinius ir dešras, kitus kaimiškus skanėstus... Pagrindinis kaimo meniu – viskas iš celofaninių maišelių – su būtinu priedu – viską galinčiais ir viską valdančiais alaus „bambaliais“. Lyg graudus atodūsis, sunkiai pagiriojant – ačiū Dievui, dar pasitaiko senovinių darželių, gėlių – žemčiūgų, pinavijų, rūtelių. Gėlės dažnai susodinamos į nenaudojamų automobilio padangų apskritimus... XXI amžiaus estetika!.. Realybė ir pasekmė.
Taigi, kaimas gyvena... lyg ir be žmonių arba beveik be jų, savaime, iš inercijos, pamiršdamas savo praeitį, esmę, nepažymėtas doro prakaito džiaugsmu, gamtoje nutoldamas nuo gamtos, pažeidžiamas, priklausomas nuo civilizacijos malonės, nežinia ko laukiantis, prarandantis ar jau praradęs orumą bei pasitikėjimą savimi...

Katės

Ne iš karto tai pastebėjau... Kaimynai pradėjo skųstis, jog katės negaudo... pelių. Nuo įkyrių ir vis daugėjančių griaužikų tenka gintis nuodais, pirkti brangius „paskanintus“ avižų dribsnius, kitokius preparatus... O ką veikia katės, kurių aplink šlaistosi begalės!.. Katės susvetimėjo ir turbūt keršija žmonėms už abejingumą... Nėra kas jas paglostytų, pagirtų parnešus pelę, nėra kam į indelį šliukštelėti ką tik pamelžto pieno šlakelį!.. Visi kažkur dingsta, kažkur išvažiavę!..
Ir KATĖS tapo savarankiškos, laisvos nuo PRIERAIŠUMO, be atsakomybės už „savo kiemo aruodus“... Katės medžioja nešienaujamose pievose, laukuose, gamtos platybėse. Jos tik retkarčiais užsuka –­ tai į vieną ar kitą sodybą, praryja numestą atsitiktinį malonės kąsnelį, tačiau nesiduoda glostomos, būna labai atsargios, įtarios. Katėms visos sodybos vienodos, jos tik tarp kitko, o pati svarbiausia ir jaukiausia jų vieta – vieniša, sugriuvusi, žmonių palikta lūšna. Čia jos kelia savo morčiaus festivalius, augina kačiukus, riejasi naktimis, prieš mėnulį ilgesingai kniaukia... Žodžiu, laisvoji kačių respublika. Kačių užeigos – tartum bomžų landynės, vengia paukščiai, šalinasi ir žmonės. Nejauku, lyg ir mistiška.

Širšės

Kaimo senbuviai turi daug progų nustebti dėl neįprastų reiškinių. Jau nebe pirmi metai nei iš to, nei iš šio pasirodo aibės juodų kirminų, atrėpliojančių iš laukų. „Tokio kvarabo, – sako mano kaimynė Emilija, – anksčiau neteko matyti...“ Tiesa, po „karės“ čia buvo užplūdę žalieji... Paskui – koloradiniai, bet jie dabar lyg ir „saviškiai“.
...Ir aš pastebėjau, jog pavasariais, ypač žydint sodams, tenka stebėtis nepaprastai dideliais uodais, mašalų debesynais. Užskrenda ir šarvuoti „bombonešiai“ – milžiniški vabalai, skaniai triauškiantys klevų lapus... Užsižiopsoję jie kartais gali tau skaudžiai tekštelti į kaktą, kad net guzas iššoka...
Itin mįslingos didžiosios milžinės-širšės!.. Ir štai kodėl... Mūsų sodo pakraštyje apsiprato žieminė obelaitė, jau antrus metus užmezganti ir auginanti raudonus obuolius... Bet paskanauti jų mums beveik ir neteko... Šiemet, jau rudeniop, nutariau keletą obuolių nusiskinti. Taikiau, kuris raudonesnis ir apvalesnis. Ir, siaube!.. Vos tik prisilietus, obuolys ėmė gniūžti, keistai virpėti, tartum atgijo, o iš jo pradėjo ropštis grėsmingi sparnuoti vabalai!.. Ne, ne vabalai, o geltonos širšės, atstačiusios juodus aštrius žabtus... Išbaidęs užpuolikes, pradėjau tyrinėti obuolį. Jis tuščias, švarių švariausiai išgriaužtas!.. Ir ne tik jis vienas, o beveik visi tušti, lyg kokie raudoni bumbuliukai, kabinami ant eglutės... Širšės – griaužikės, širšės –­ grobikės, širšės, kaip ne kartą skaityta spaudoje –­ ir žudikės, ne vieną neatsargų žmogelį pasiuntusios myriop...
Po šio įvykio pradėjau atidžiau stebėti sodą ir įsitikinau, kad širšių ir širšinų čia ir anksčiau įžūliai šeimininkauta: sukrimsta daug kriaušių, ėsti, kramtyti alyvinių obelų krituoliai, buvo įsisukta ir į braškes...
Dabar turbūt jau nenustebčiau, jei vieną gražią dieną atskristų širšės, savo dydžiu nenusileidžiančios varnoms ar šarkoms!.. Plast, plast tartum birbiantys parasparniai...

Lapės

Artimiausia kaimynė Emilija, kuriai neseniai išoperavo kairiąją akį, turi ekstrasensinių galių. Dar prieš keletą metų pas ją atvažiuodavo iš Vilniaus ekstravagantiški ir mįslingi ponai ir dar paslaptingesnės ponios – prašydavosi užkalbami nuo rožės, nemigos, verslo nesėkmių ar kitų nelaimių... Bet tai šiaip sau... Svarbiausia, kad mano kaimynė žino visas aplinkines naujienas, visus kaimų nuotykius: kas su kuo, kaip, kodėl... Anas mirė pripumpęs pilstuko, kitas negrįžo nakvoti pas sugyventinę, trečiasis kamuojasi tartum katinas, apniktas erkių!..
O neseniai, tai yra vieną vasaros popietę, ji užsuko pas mus ir susijaudinusi išklojo savo potyrius ir išgyvenimus.
– Tikėsit–netikėsit, – vos kvapą atgaudama pasakojo Emilija. – Sėdžiu kiemelyje, skutu bulves, ganau vištas, prieš save paberiu trupinių, kad jos toli nenuklystų... Ir staiga – triukšmelis... Atitraukiu savo veizolą nuo skutamos bulvės – ir netenku žado, tiesiog sustingstu... Rudas ilgauodegis žvėris, nieko neatsiklausęs, čiumpa mano dėsliausią raibąją – ir akimirksniu dingsta už tvartuko... Tiesiog iš rankų išplėšė... Lapė!.. Įsivaizduokit – lapė... Čia pat žmonės, čia pat šuo, o ji čiupt – ir nėra vištytės...
Žinoma, mes irgi gailimės geros dedeklės, užjaučiame kaimynę... Bet tai ne pirmoji kaimynų bėda... Pavasarį devynias jų vištas išguldė – gal šeškai, gal šermuonėliai, gal kiaunės ar kiti kokie plėšikėliai, kurių čia netrūksta. Beje, visi kaimiečiai negausias vištų šeimynas stengiasi laikyti (arba geriau nelaikyti) tiesiog už spygliuotų tvorų, aklinai uždengę užtvaro viršų ir sutvirtinę aslą. Kad neįsikastų plėšikai...
...O rudeniop akis į akį ir aš susidūriau su lapute, kai ji pasirodė prie sodybos vartų, išdidžiai išskleidus uodegą. Pradžioj pagalvojau – tai šuo, bet tuoj pat supratau – ruda gudragalvė... Įsmeigė ji į mane savo žvilgsnį ir nė krust! Žiūri į mane, tyrinėja – ir man pasidaigojo, jog lapė tą akimirką nusistebėjo:
– Ir iš kurgi šis tipas atsirado?.. Ką jis čia veikia ir kur jo vištos?.. Kam jis čia reikalingas?
Tai truko, žinoma, tik akimirką... Lapė pakraipė galvą ir kaip niekur nieko ramiai ne nuskuodė, o tiesiog nutipeno, nuėjo smėlėtu laukų vieškelėliu savais ir man nepažįstamais keliais... Beje, pastebėjau, jog lapės, sulaukėjus dvidešimt metų nedirbamai žemei bei atsiradus sunkiai praeinamiems brūzgynams, pirmenybę savo pasivaikščiojimams teikia takams ir keliukams... Civilizacijos pasekmės!.. Naujos patirtys, išlikimo gudrybės..

Karvelėli mėlynasai...

O, kaip kvepėjo miškelis! Viržiai, bruknienojai, byrančios avietės, ant stiebelių sudžiūvusios saldžiosios žemuogės – nuotaikos vitaminai! Jau nekalbu apie gelsvas, rusvai žalsvas, baltai mėlynas, turbūt minkščiausias pasaulyje samanas! Kalnai pakalniukai – ir svyruojančios pušys pakaitomis su liaunais, dar jaunatviškais ąžuoliukais bei riešutynais. Ežero link neįžengiami kemsynai, pelkynai, šernų vonios.
Kiek pamenu, tobulai pačios gamtos suprojektuotas parkas, tvarkėsi pats, buvo laisvas, nors ir priklausomas bei atviras visiems. Bet atsirado šeimininkas, retkarčiais atvažiuojantis iš miesto, ir, žinoma, pirmiausia apstatęs jį lentelėmis: „Privati nuosavybė.“ Tie pasikeitimai dar pusė bėdos, jei ne nuožmi ir nebaudžiama godumo agresija. Užpernai, vėlyvą rudenį, lyg skerdžiami šernai žviegė pjūklai ir riaumojo ne briedžiai, o miškavežės; užklimpusias tempė traktorius per samanas, per bruknienojus ir avietynus; girdėjosi nuolatinis triukšmas. Tiesiog akyse miškelis išretėjo, tapo permatomas – ir paliktas savo valiai...
...Pernai į miškelį net nebandžiau užeiti, tik pavaikščiojau pakraščiukais, bet ir čia buvau šokiruotas. Tarp dviejų pušų ir lazdynų krūmo pamačiau ėdžias ir lyg apsidžiaugiau: žiūrėkit, o žvėreliais rūpinasi! Bet už savo patiklumą vos nepatekau bėdon: virš ėdžių, prikrauto šieno, kabojo sunkus rąstigalis – paspęsti mirtini spąstai stirnaitėms! Pajudinsi pašarą ėdžiose – ir amen!
...Šiemet, jau rudenėjant, visgi į nuniokotą miškelį, nedrąsiai, vis apsidairydamas, koją įkėliau, prisiminęs, kad įkalnėse, baltuose samanynuose, visada galvas kaišiodavo juodkepuriai šilbaravykiai. Geriau būčiau ir nėjęs!.. Samanų nė padujų, grybų – taip pat... Viskas išknista, išvartyta, sumaitota. Ko nesuniokojo žmogus, užbaigė šernai, atkriuksėję iš pelkyno...
Kažin kiek pas mus tokių kenčiančių ir nelaimingų giraičių, nors kai kas teigia, kad Lietuvoje rūpestingiausiai puoselėjami miškai?
O kodėl, paklausite, skyrelį pavadinau „karvelėli mėlynasai...“?
Buvo, buvo, o kaip nebuvo, dar visai neseniai burkavo mano aprašytame miškelyje ir mėlynieji karvelėliai – pilkieji ulbuonėliai! Bet jų ir volungių, ir kėkštų, ir suopių, vis mažiau ir mažiau... Gal ir visai neliko.
Nėra to blogo, kaip sakoma, kad neišeitų į gera, neatsirastų aiškumas. Vasaros pradžioje mane aplankė liūdna nuojauta; kaimo sodyboje, šimtamečio uosio lajoje, ėmė kažkas melancholiškai ubuoti, dejuoti, skųstis. Pradžioje visi pagalvojo, jog tai vaiduokliška pelėda, siunčianti mums nelaimės ženklą... Tik vėliau, įsižiūrėję tarp šakų, pamatėme – lizdas, o jame – „karvelėli mėlynasai, karvelėli tu pilkasai!..“ Ir galų gale supratome: tai draugiškas, dainose apdainuotas, ramybės linkintis paukštis, ištrūkęs iš nuniokoto miškelio, ir ieškantis išmirštančiame kaime išsigelbėjimo.
Gal tai ir yra pati didžioji VILTIS?

2012 spalis–lapkritis

Draugai