Dabarties kultūros dialogas su praeitimi, jos meno sunkiasvore ir sudėtinga tradicija nėra nei lengvas, nei paprastas. Tad kiekvienas bandymas šį dialogą paskatinti yra svarbus ir prasmingas. Šįkart jis mezgasi Klaipėdoje, Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje, kurioje nuo kovo 7 d. veikia net keturios Europos meno šimtmečius atveriančios parodos: „Sveika, jūra!", „XVI–XIX amžių Vakarų Europos meistrų grafika", „Nuo baroko iki secesijos" ir „Dionyzo Varkalio kolekcija".
Didžiausią erdvę galerijoje užima marinistinių peizažų XVII–XX a. tapyboje paroda „Sveika, jūra!" sukomplektuota iš dviejų nacionalinių muziejų – Vilniaus dailės ir Kauno M. K. Čiurlionio dailės –­­ rinkinių. Ji jau buvo sėkmingai eksponuota sostinėje, Radvilų rūmų muziejuje, o dabar iki rudens džiugins uostamiesčio gyventojus ir svečius. Kitos trys parodos pristato turtingų LDM vaizduojamosios ir taikomosios dailės rinkinių dalį. Visi eksponatai „iškelti" iš saugyklų, daugelis kūrinių rodoma pirmą kartą. Nors apie parodą „Sveika, jūra!" jau rašyta, bet verta priminti, kad ir jos įspūdingi paveiks­lai paimti ne iš veikiančių ekspozicijų, o iš abiejų muziejų saugyklų. XVII–XX a. olandų, anglų, rusų, norvegų, vokiečių, lietuvių tapytojų realizmo, romantizmo, impresionizmo stiliaus drobės atskleidžia neišsenkančią vandens stichijos įvairovę.
LDM grafikos rinkiniuose saugoma per 12 000 estampų, sukurtų Vakarų Europos dailininkų. Tai viena didžiausių ir išsamiausių kolekcijų Lietuvoje. Paro­da „XVI–XIX amžių Vakarų Europos meistrų grafika" pirmoji pasitinka Prano Domšaičio galerijos lankytojus ir iš karto pateikia malonių netikėtumų – garsių Šiaurės Renesanso dailininkų: vokiečio Albrechto Diurerio (Albrecht Dürer, 1471–1528) graviūrą „Šv. Eustachijus", Nyderlandų menininkų Luko van Leideno (Lucas van Leyden, 1494–1533) ir jo pasekėjo Nikolo de Breino (Nicolas de Bruyn, 1571–1656) kompozicijas pagal Biblijos siužetus. Ekspozicijoje pristatyti išskirtiniai, vertingiausi grafikos kūriniai veda per trijų šimtų metų Europos grafikos istoriją nuo renesanso, manierizmo, baroko iki neostilių. XVII a. flamandų grafikos mokyklai atstovauja dailininkų Scheltės Adamo Bolsverto (Schelte Adam Bolswert, 1586–1659) ir Pauliaus Pontijuso (Paulus Pontius, 1603–1658) graviūros, sukurtos garsiojo tėvynainio Peterio Pauliaus Rubenso paveikslų motyvais. Rafaelio, Nikolà Puseno, Šarlio Lebreno, kitų didžiųjų tapybos meistrų paveikslus, atkuria italų ir prancūzų graverių reprodukcinės grafikos kūriniai. XVIII a. anglų grafika patraukia gamtos motyvų gausa, o paspalvinti prancūzų ofortai – rokoko stilistikai būdingu jausmingumu. Ne kasdien Klaipėdoje, ir ne tik joje, galima pamatyti vario raižinius, ofortus, sukurtus Nyderlandų, Vokietijos, Prancūzijos, Anglijos, Italijos graverių, tyrinėti, kas ir kaip juose vaizduojama, įsitikinti, kokio meniškumo ir amato lygio buvo pasiekta.
Tą pačią meniškumo ir amato meistriškumo sąsają žiūrovas atranda ir kitoje parodoje „Nuo baroko iki secesijos", atskleidžiančioje XVIII–XIX a. Europos taikomosios dailės stilių raidą. Iš LDM Taikomosios dailės rinkinių parodai atrinkti vertingiausi porceliano, stiklo, sidabro, bronzos, odos, kaulo, vėžlio kiauto, agato, tekstilės eksponatai: grakščios porceliano skulptūrėlės, vaizduojančios krinolinais pasidabinusias damas ir galantiškus kavalierius, didžiulės rokokinės vazos, aplipusios keraminių gėlių girliandomis, trapūs, besvoriai puodeliai kavai, dailios tabokinės, masyvios ir prašmatnios sidabrinės vazos vaisiams, žvakidės, padėklai, spalvoto krištolinio stiklo indai... Pradedama nuo XVIII a. pr. baroko ir vėlyvojo jo laikotarpio, nerūpestingojo rokoko, toliau keliaujama į XIX a., kuriame didingąjį ampyro stilių keitė jo supapras­tintas ir vidutinio miestelėno skoniui bei kišenei pritaikytas bydermejeris. Amžiaus viduryje visi iki tol buvę stiliai susimaišė ne mažiau patraukliame istorizmo ir eklektikos laikotarpyje, o XIX a. pab. visa Europa pasidavė banguojančiam secesijos stiliui, kuriam ir šiandien retas lieka abejingas. Parodoje išsiskiria labai reti, neįprastos rudos spalvos porceliano indai, kuriuos 1709 m. sukūrė saksų alchemikas Johanas Biotgeris (Johann Friedrich Böttger, 1682–1719), išsiaiškinęs tikrojo porceliano masės sudėtį, iki tol kinų keramikų laikytą paslaptyje. 1710 m. buvo įkurta Meiseno porceliano manufaktūra, pirmoji pradėjusi gaminti porcelianą Europoje. Pristatomi Vienos (Austrija) ir Sevro (Prancūzija) karališkųjų porceliano manufaktūrų dirbiniai. Klasicizmo laikotarpiui atstovauja anglų keramiko Džosijo Vedžvudo (Josiah Wedgwood, 1730–1795) įmonėje iš spalvotos keramikos masės sukurtos ir baltais reljefais dekoruotos vazos, o XIX a. – įvairiose Europos šalyse veikusių didesnių ir mažesnių porceliano fabrikų, sekusių Meiseno, Vienos, Sevro pavyzdžiais ir kartojusių istorinius stilius, produkcija. Paro­doje eksponuojamas XIX a. Bohemijos rubininis stiklas, dirbiniai iš garsiojo vaivorykštinio stiklo, kurį 1894 m. patentavo Luisas Tyfanis (Louis Comfort Tiffany, 1848–1933), taip pat Europos secesijos stiklo legenda tapusio Emilio Galė (Émile Gallé, 1846–1904) kamėjinio stiklo kūriniai. Gausu metalo dirbinių: indų, mažosios skulptūrinės plastikos, interjero detalių iš sidabro, bronzos, alavo, ketaus. Visi parodoje eksponuojami taikomosios dailės kūriniai sukurti Italijos, Prancūzijos, Vokietijos Nyderlandų, Rusijos meistrų, plito Europos dvaruose, turtingų pirklių ir pasiturinčių miestiečių namuose.
Dionyzo Varkalio kolekcijos eksponatai, pratęsdami parodos „Nuo baroko iki secesijos" temą, nusileidžia pastarosios kūrinių prabangai ir užmojui, tačiau kelia ypatingas emocijas – tai Klaipėdos krašto praeities liudytojai. Žvelgdami į juos, pasijuntame tarsi kelionės laiku dalyviai. Porceliano, fajanso indai, bronzinės skulptūrėlės, medaliai, žvakidės, sidabro ar pasidabruotos vazos, stalo reikmenys ir papuošalai, XIX–XX a. pr. plitę Klaipėdos krašte, mena pamario gyventojų kasdienę buitį, atspindi vidutiniojo luomo bei paprastų miestiečių estetinį skonį. Šią metalo ir keramikos dirbinių kolekciją surinko klaipėdietis restauratoriaus, gintaro meistras, Kalvystės muziejaus įkūrėjas Dionyzas Varkalis ir 1988 m. perdavė Lietuvos dailės muziejui. D. Varkalio kolekcija buvo kelis kartus trumpai eksponuota Prano Domšaičio galerijoje. Pastaraisiais metais augantis susidomėjimas Mažosios Lietuvos praeitimi paskatino muziejininkus surengti ilgalaikę kolekcijos parodą. Nemaža dalis keramikos dirbinių – puodeliai, lėkštės, įvairūs suvenyrai – yra puošti Klaipėdos miesto ir krašto vietovių vaizdais arba pažymėti buvusių restoranų, smuklių, viešbučių užrašais. Keli metalo indai su įspaudu „Herm. Blode" primena Nidos dailininkų kolonijos laikus. Gausus senosios Klaipėdos vaizdų atvirukuose rinkinys, o uostamiesčio specifiką atskleidžia originalūs žvejų ir jūreivių amuletai. Kolekcijoje yra lietuvių dailininkų Juozo Zikaro, Petro Rimšos, Adomo Smetonos, Kajetono Sklėriaus XX a. pirmoje pusėje sukurtų medalių, ženklų, primenančių svarbius XX a. pirmos pusės Lietuvos istorijos įvykius.
Keturios parodos iš muziejinių fondų vienu metu – toks įvykis yra neįprastas ne tik Klaipėdos kontekste. Jis neturi daug precedentų ir visos šalies mastu. Kiekviena iš parodų yra visiškai savarankiška, bet eksponatų parinkimo nuoseklumas ir visumos kompleksiškumas kuria naujas prasmes ir atveria lankytojui naujas galimybes. Eidamas per Prano Domšaičio galerijos sales, kuriose parodos eksponuojamos (joms skirta per 800 kv. metrų ekspozicinio ploto), žiūrovas tarsi keliauja atgijusio meno istorijos vadovėlio puslapiais. Tačiau vadovėliai dažnai pateikia sausus faktus ir atrinktas reprodukcijas, o parodose – formų, spalvų, medžiagų, technikų ir meninių idėjų įvairovė.
Tarp parodų ir jų eksponatų mezgasi prasminiai ryšiai, vizualizuojasi paralelės. Viena vertus, parodos naudingos meno mokslus studijuojantiems ir dailės dalykus dėstantiems; kita – ir iš neturinčio pradinių žinių ar labiau įgudusios akies toks pateikimas nereikalauja pernelyg daug pastangų atrandant sau didžiųjų Europos dailės stilių ir smulkesnių tendencijų apybraižas, sekant jų formų ir idėjų kaitą – skirtingose dailės rūšyse, įvairiose medžiagose. Ekspozicijos iškalbingai tai atskleidžia, kūriniai paslaugiai sufleruoja, tad belieka stebėti, kaip rokokinių vazų siluetai ir dekoro spalvinė gama ryškėja to paties laikotarpio spalvotos grafikos motyvuose, veikėjų pozose ir kolorite; kaip turtinga šviesos ir šešėlių gradacija, formos efektai susieja baroko laikų estampus, vaizduojančius mitologines scenas ir tapybos drobes, kuriose karaliauja jūra; kaip didingo vaizdo kūrimo principai atsikartoja ir mažutėje klasicizmo stiliaus vazelėje, ir didelio formato grafinėje kompozicijoje. Pasidžiaugus unikalios, garsių kūrėjų secesinės mažosios plastikos plaukiančiais siluetais, čia pat galima pamatyti, kad grakščiai banguojanti linija atsikartoja iš žalvario ar ketaus išlietose masinės gamybos durų rankenose, kurios dar prieš gerus tris dešimtmečius buvo Klaipėdos senamiesčio pastatų duryse ir tik krašto patrioto D. Varkalio rūpesčiu neatsidūrė metalo laužo supirktuvėse. Greta daugybės išbandytų ir patikrintų būdų, kaip muziejinėse ekspozicijose pristatyti senosios dailės kūrinius, toks, keturių atskirų parodų, kompleksiškai atskleidžiančių keturių šimtmečių Europos vaizduojamosios ir taikomosios dailės istoriją variantas yra perspektyvus ir prasmingas.