Lietuvos muziejų kelias

„„Pokalbiai apie begalybę“ ir „Pasaulis pagal Vytautą Igną“ Anykščiuose

NIJOLĖ TUMĖNIENĖ

Vieną reikšmingiausių Lietuvos muziejų kelio Anykščiuose programos dalį sudaro dailės paro­dos –­­ dviejų tapybos galiūnų: Adomo Galdiko (1893–1969) ir Vytauto Igno (1924–2009) ir Vidos Krištolaitytės (g. 1939), ryškios asmenybės JAV lietuvių tapyboje. Jie atstovauja trims lietuvių dailininkų kartoms. Galdiko, kuris suvaidino svarbų vaidmenį XX a. 3–4 dešimtmečio lietuvių dailėje, nubrėžęs gaires grafikos ir tapybos plėtrai. Jo bendraminčiai Viktoras Vizgirda, Adolfas Valeška, Telesforas Valius ir V. K. Jonynas davė Vytautui Ignui svarbiausius tapybos ir grafikos pradmenis, jam besimokant Freiburgo meno mokykloje. Didžiulės įtakos turėjo čia dėsčiusių Kauno meno mokyklos dėstytojų pagarba lietuvių liaudies menui. O Vida Krištolaitytė baigė dailės studijas JAV 7-ajame dešimtmetyje – tuo metu, kai Galdikas artėjo prie žemiškojo gyvenimo ribos. Bet ji žinojo M. K. Čiurlionį ir gilinosi į jo dvasios gelmes. Jai darė stiprų įspūdį Edvardo Muncho ekspresyvi tapyba, artima A. Galdiko ir V. Igno kūrybos nuostatoms. V. Krištolaitytė yra paskyrusi straipsnį A. Galdikui, nes dailininkę žavėjo jo menas.

Lietuvos muziejų kelio programos pa­rodos pristatė dviejų žemaičių A. Galdiko ir V. Igno kūrybą Anykščiuose, Aukštaitijos mieste. Ir Kaune gimusios Vidos Krištolaitytės.

A. Galdiko ir V. Krištolaitytės tapyba čia pateikiama kaip „Pokalbiai apie begalybę“. Abiejų autorių kūriniai priskirtini abstrakčiajam ekspresionizmui. Galdikas įsiliejo į šią kryptį kaip į tuo metu pačią populiariausią JAV. Išsaugojo ekspresyvią emocionalią tapybą. Praplėtė savo spalvų skalę, pajuto laisvos tapybos stichijos galią ir džiaugsmo potyrį. Bet atsisakęs vaizdinio prado, prarado buvusį vaizdų gilumą, dramatiškumą, sudėtingus nuotaikos niuansus. Eksponuojama tapyba pristato paskutinius A. Galdiko kūrybos dešimtmečius.

V. Krištolaitytės tapyba greta A. Galdiko atrodo ypač įspūdingai. Galinga jūros banga (nesvarbu, kokio kolorito paveikslas būtų) turi tokį stiprų vidinį emocinį užtaisą, kad žiūrėdamas jauti ir jos stiprybę, ir didybę, ir grėsmę, ir amžiną judėjimą. Ne veltui dailininkė prisipažįsta, kad jai visuomet skamba Beethovenas. Tapybiškai įdomūs ir etiudai artojo tema, kurie rodo tamprų dailininkės ryšį su Tėvyne, jos istorija, su XX a. pradžios Lietuvos kultūra, su P. Rimšos laikais bei jo sukurta skulptūra „Artojas“. Visi etiudai skirtingos nuotaikos, savito, įtaigaus kolorito ir ekspresyvios tapybos, nors kartojasi panašus motyvas. Tai rodo dailininkės meistriškumą, gerą pasaulinės tapybos išmanymą bei jos patirties individualų perėmimą.

Pati didžiausia paroda priklauso Vytautui Ignui, kuri pavadinta „Pasaulis pagal Vytautą Igną“ ir pristatyta buvusioje Anykščių koplyčioje (Vilniaus g. 36). Tai kolekcija, verta atskiro muziejaus. Joje atsispindi visa dailininko kūrybos visuma. Jos plėtra nuo niūrių spalvų ankstyvųjų darbų („Vienuolės“) iki gyvenimo džiaugsmą ir meilę patyrusio žmogaus jausmų bei išgyvenimų. Paroda apima ne vien tapybą, bet ir kitas kūrybos sritis – grafiką ir mišrios technikos paveikslus.

Grafika buvo pirmoji sritis, kurioje išryškėjo Igno kūrybos idealai, ryšys su lietuvių tautodaile, orientacija ne į supančią tikrovę, o į kultūros atmintį – archetipinius tautosakos ir tautodailės motyvus, kuriuos jis įpindavo į modernaus pasaulio ritmus. Raižiniuose atsirado mitologiniai ženklai, gyvybės medžio įvaizdis, saulės, mėnulio, žalčio, ugnies simboliai, susipynę su krikščioniškos kultūros ženklais –­ angeliukais, šventaisiais ir rūpintojėliais. Čia subrendo ekspresyvi primityvi stilistika. Jo grafikos lakštai nepaliauja žavėję sidabrišku švytėjimu, preciziškai išraižytomis formomis, sudėtingu ritmu. Grafikos ekspozicija dvelkia klasika gerąja šio žodžio prasme.

Mažiausiai mums pažįstami mišriosios technikos piešiniai, dažniausiai atlikti tušu, akvarele, atveria dailininko sielą –­ poetišką lyrišką nusiteikimą, subtilų humoro jausmą, jo sugebėjimą laisvai piešti ir improvizuoti, nevaržomam jokių taisyklių, medžiagos ar technikos reikalavimų. Čia vaizdai liejasi tarsi dainoje. Dalis šių kūrinių tapo jo tapybos paveikslų kompozicijų pirmtakais. Jie sudaro vertingą bei įvairiais aspektais svarbią V. Igno kūrybos dalį.

Nors tapybos nedaug ir paveikslai nėra labai dideli (išskyrus „Šv. Jurgį“), bet jie giliai įsirėžia į atmintį. Pirmiausia dėl to, kad tapyba spalvinga, nuoširdesnė, jausmingesnė ir originalesnė. Mes net neturime su kuo jos palyginti. Lietuvos dailininkų ekspresyvi tapyba žymiai „sunkesnė“, dramatiškesnė, joje daug tragiškų situacijų, skausmo. Parodoje tik vienas V. Igno paveikslas „Paukštis“ artimas lietuviškai ekspresionistinei tapybai.

O V. Igno tapyba, išlikdama labai lietuviška, tautiška, baltiška, yra pilna lyriškos nuotaikos, žaisminga. Jo sukurtas pasaulis pripildytas gėlių, paukščių, angelų, viskas žydi, klesti, o svarbiausia – sklidinas meilės ir minties polėkio. Ekspozicijoje atsispindi ir V. Ignui būdingi komponavimo principai. Jis mėgo sudaryti kompozicijas iš kelių simbolinių fragmentų, kurie suteikia galimybę plačiau aprėpti vaizduojamų žmonių pasaulį („Hipių šeima“). Mėgo įkomponuoti autoportretus į figūrines kompozicijas („Sužadėtiniai valtyje“, „Žvejys“).

Nors V. Ignas ilgai gyveno svetur, jis niekada neužmiršo Lietuvos. Jam buvo brangu visa tai, kas lietuviška, baltiška, kuo mes išsiskiriame iš kitų kultūrų. Todėl žiūrint į jo kūrinius, susidaro įspūdis, kad jis niekada nebuvo išvažiavęs iš Lietuvos. Jis be galo nuoširdžiai mylėjo savo tėvynę, savo gimtinę ir – gyvendamas svetur – giliai jautė jos dvasią. Nei Amerikos aplinka, nei laikas nepajėgė išbalansuoti jo vertybių hierarchijos, nenutolino nuo jaunystės prisiminimų, o priešingai –­ Tėvynės ilgesys dar labiau sustiprino jo tautinę pasaulėjautą. Turėjo reikšmės ir jo tvirtas žemaitiškas charakteris. Jis buvo iš tų egzilio menininkų, kurie liko ištikimi lietuvių kultūros tradicijoms ir sugebėjo kurti modernųjį meną ekspresionizmo dvasioje. Toks pasaulis pagal Vytautą Igną rodo, kad jis nebuvo vienišas išeivijoje, kad jis artimas savo dvasia, lyrinio jausmo gilumo rašytojui Kaziui Bradūnui.

Solidi V. Igno kūrybos paroda iš Beatričės Kleizaitės-Vasaris kolekcijos gerokai praturtino Anykščių – 2012 m. Lietuvos kultūros sostinės – kultūrinę aplinką. O kartu su A. Galdiko ir V. Krištolaitytės paveikslais galėtų tapti rimto dailės muziejaus pradžia.

Draugai